Kai nepaisoma žiobrių gaudymo tradicijų
Šįmet pavasaris atsibeldė kaip niekada anksti, tačiau saulėtas oras – ne rodiklis, nes naktimis pašalena, todėl žuvys neskuba nei neršti, nei žvejų siūlomų masalų ragauti. Tokiu metų laiku bene du trečdaliai Lietuvos meškeriotojų laukia to nuostabaus įvykio, kuris vadinamas „Žiobriai eina!“.
Suprantama, kad žiobriai nevaikšto, o plaukioja, tačiau žvejai tikrai jau baigia numindyti upių pakrantes belaukdami, kol šios žuvys ims kilti upėmis į nerštavietes ir prasidės nepertraukiamas geras žiobrių kibimas ir tęsis..
Kiek tai tęsis, priklausys, kaip greitai šils vanduo, koks bus to vandens lygis, kiek daug dar žiobrių yra mūsų vandenyse. Kita vertus, kiek pamenu, nėra buvę, kad šios žuvys nustotų kibusios iki įsigalios draudimas jas gaudyti (na, visgi nerštas), kad ir koks ankstyvas bebūtų pavasaris. Netgi priešingai – geriausias kibimas visada būna artėjant tai datai, t. y. gegužės 15 d.
Tačiau pirmieji migruojantys žiobriai taip nekantriai laukiami ir dėl kitų priežasčių – jie būna patys didžiausi. O jei dar pridėjus tą faktą, kad išsiilgusiam „normalaus“ laimikio žvejui akys ir šiaip jau išsiplečia, tai tuomet pagautas žiobris atrodo bent pusantro karto didesnis.
Žiobrius – spiningu
Žiobrių gaudymas, regis, labai jau paprastas. Jį perpratę visi ir sudėtinga būtų ką nors naujo ta tema pasakyti. Kai šios žuvys kimba, netgi užkietėję spiningautojai susigundo kuriam laikui padėti į stalčius blizges, voblerius, meta į kampą savo spiningus ir bėga į rūsį ieškoti kadais paliktų ir jau voratinkliais apsitraukusių dugninių.
Menu, prieš porą metų pavasarį nuvažiavome į Bubius prie Nemuno pažvejoti. Trise – du bičiuliai su dugninėmis žiobrių gaudyti, o aš su spiningu vobleriais šapalus bandžiau vilioti. Žinot, labai sunku vilioti šapalus, kuomet jie visiškai nesivilioja, o draugai vieną po kito traukia riebius žiobrius ir susikaupti trukdo.
Visais būdais bandžiau save apgaudinėti, kad man tie jų laimikiai nerūpi, kad mano tikslas yra ištraukti bent vieną kilograminį (po to jau dydį sumažinau iki pusės kilogramo) šapalą. Galiausiai nervai neišlaikė.
Tačiau problema – neturiu dugninės. Bet tai problema šiuolaikiniams beūsiams žvejams, aš esu tas seno „raugo“ meškeriotojas, kuris, esant reikalui, gali ir paprastą siūlą vietoje valo naudoti, o kabliuką iš segtuko susikonstruoti. Neperdedu – yra taip nesyk nutikę.
Dabar buvo paprasčiau – juk bičiuliai turi kabliukų, svarelių ir pavadėlių atsargą, todėl mielai paskolins. Suprantama, kad „matilių“ irgi duos. Taip ir įvyko. Tiesa, tada buvau pasiėmęs nuo 3 iki 15 g užmetimo svorio spiningą. Kadangi mėgstu ilgesnius, šito ilgis – 2,70 m. Tad iš jo išėjo tokia lengva picker tipo dugninukė. O valo paprasto turėjau, nes ruošiausi pagauti šapalą, tad atsarginiame būgnelyje buvo privyniota kokybiškos 0,16 mm monofilamentinės gijos.
Bet pats įdomumas tame, kad bičiuliai žiobrius tik traukė, o aš tiesiog „lupau“. Noriu pasakyti, kad kol draugai išsitraukdavo į krantą po vieną, aš per tą laiką – tris ar keturias žuvis.
Sunku pasakyti, kodėl. Juolab, kad bičiuliai užsimetė po dvi dugnines, o aš sėdžiu prie vienos meškerės – to šapalinio laikinai virtusios dugnine spiningo. Visgi, manau, kad tam buvo dvi priežastys.
Pirmoji ta, kad žiobriai, nors ir labai gerai kibo, tačiau kažkaip labai atsargiai: supurto lengvai meškerykočio viršūnę, pauzė, vėl suvirpina, pauzė... Taip kartais nutinka, žiobriai net ir alkani bala žino dėl kokių priežasčių tik lūpų kraštais masalus čiupinėja. Tuomet reikia pataikyti tinkamą momentą pakirtimui. Kai žvejoji su keliomis meškerėmis, tai padaryti labai sunku.
Tad šiuo atžvilgiu aš turėjau palankesnes sąlygas. Aišku, draugai galėjo irgi viena dugnine apsiriboti, bet iš praktikos žinau, kad labai retas kuris meškeriotojas taip elgiasi. Netgi priešingai, jis stengiasi užmesti daugiau dugninių ir daro esminė klaidą.
Tai va, aš sėdžiu prie savo UL spiningo, kuris tuokart tapo dugnine, akių nenuleidžiu nuo jo viršūnės ir praktiškai visada pataikau į žiobrio kibimo „taktą“. Bičiuliai dažniau permetinėja savo dugnines, nes ir vėl tuščias pakirtimas...
O kita priežastis kur kas paprastesnė. Veikiausiai pasisekė išsirinkti vietą, kurioje kimba truputį stambesni egzemplioriai. Kadangi jie didesni, tai ir smarkiau kabliuką apžioja. Taip irgi nutinka, nes gausiame žiobrių tunte, nors dažniausiai vyrauja vienodo dydžio žuvys, bet gali būti, kad yra įsimaišęs ir stambesnių tos rūšies žvynuotųjų būrelis. Tačiau tie stambesni žiobriai laikosi lyg ir kartu, lyg ir skyriumi – kažkur viso to skaitlingo tunto šone.
Turbūt netyčia pataikiau užmesti masalus į didesniųjų tarpą. Juk sakiau, kad mano įranga – ne tolimiems svaidymams srovėje, tai taikiau mesti masalus su 10 g svareliu į siaurą griovą šalia kranto. Draugai dugnines užmesdavo gerokai toliau. Kaip matote, žiobrių dydis ir gausa nepriklauso, kiek toli Nemune masalą šioms žuvims siūlysi.
Kadangi šito skyrelio pavadinimas veikiausiai suklaidino skaitytojus, nes jie manė, kad pasakosiu apie žiobrių spiningavimą, tai bet kažkiek nepatogią padėtį pataisysiu.
Žiobriai kimba ir ant smulkių spininginių masalų. Esu jų pagavęs vobleriukais, Nr. 0 ir Nr. 1 dydžio sukriukėmis. Netyčia, nes tikrai nesispecializuoju tokiame spiningavime.
Kiek teko girdėti, žiobrius labai sėkmingai žvejoja mažytėmis cikadomis. Nebandžiau, bet gal šįmet susigundysiu, jei rasiu nusipirkti tinkamų cikadų modelių. Keista, bet šių masalų pas mus tikrai nėra didelis pasirinkimas, juolab – smulkių.
Kaip teorinė galimybę neatmetu ir žiobrių spiningavimo smulkiais tvisteriais, juolab, kad jie būna ryškiai raudonų spalvų ir turi atitinkamus kvapus, tarkim, krevečių. Aš net įsitikinęs, kad įmanoma labai sėkmingai taip žiobrius žvejoti. Juk esu jų daug pagavęs dirbtinėmis uodo trūklio lervomis, tiesa, žuvaudamas dugninėmis. Atitinkamai pateikus silikoninius masalus spiningu, manding, būtų tikrai neprasta žiobrių žūklė. Vat, paimsiu šįmet ir išbandysiu...
Kadangi jau pradėjau apie masalus, tai tęsiu tą temą.
Kitokie masalai žiobriams
Jei klaustumėm mūsų žvejų, koks geriausias masalas žiobriams, didžioji dauguma atsakytų, kad uodo trūklio lervos. Aš veikiausiai – irgi. Nors kai kuriuose regionuose šias žuvis žvejai labiau pratę meškerioti krevetėmis. Ir pagauna žymiai didesnių. Taip Žemaitijoje įprasta, Jonavos žvejai irgi mėgsta žuvauti tokiais masalais.
Nenuostabu, kad sugundo didesnius egzempliorius, nes ir pats masalas stambesnis. Kadangi gyvenu Kaune, galiu pasakyti, kad krevetėmis pas mus mažai kas žiobrius vilioja. Bet jei nori stambesnių – ant kabliuko kabina sliekus. Pasiteisina toks masalų keitimas.
Bet ne visada. Kartais tai neturi reikšmės arba... žiobriai apskritai ima ožiuotis. Tada bandai prie trūklio lervų kabinti musės lervas, nutinka net, kad svarbu, kokia bus „dziko“ spalva. Retsykiais norėdavo geltono arba raudono. Žiobriai – juk irgi žuvys, tad tokie kaprizai gal ir neturėtų stebinti.
Menu, prieš kokius penkiolika metų gaudžiau žiobrius plūdine Neryje. Šioje upėje įprasčiau juos vilioti dugninėmis, tačiau pasitaiko, kaip jau šiame straipsnyje rašiau, kad žiobriai migruoja palei krantus ir toli į tėkmę užmestos dugninės „tyli“.
Taigi, žvejojau plūdine ir nieko nepagavau, kaip ir tie, kurie žuvavo dugninėmis. Diena, kai žiobriai nekimba...
Tada taip galvojau. Begalvodamas sumaniau pameškerioti bent kuojų. Jau įsidienojo, gegužės pradžia, saulė normaliai pakaitina. Atsisėdau po tankiais karklais ir ieškau masalų dėžutėje riebesnės musės lervos ant kabliuko užmauti. Oje...
Tokia mano reakcija buvo atidarius masalų dėžutę su „dzikais“. Nuo ryto musių lervos pavirto lėliukėmis, veikiausiai ant saulės dėžutę su masalais per ilgai laikiau. Gal nusipirkau jau gerokai parduotuvėje pagulėjusius. Bet kokiu atveju, vietoje baltų kirminų tarp pjuvenų gulėjo tik rudais šarvais apsivilkusios būsimos musės.
Kadangi esu bandęs ir tokius masalus, kodėl ne – bandysiu juos. Paprastai ant lėliukių gerai kimba aukšlės ir šapalai, nes jos plūdrios, bet gal ir kuojos susigundys.
Užmetu, laukiu. Plūdė rodo kibimą, kertu ir išsitraukiu... žiobrį. Ir ne bet kokį, o tikrai stambų, tą juoda nugara ir gelsvu pilvu. Darsyk bandau. Vėl žiobris ir vėl toks pats nemenkas. Žodžiu, pagavau tada jų gal tuziną ir visus tik ant musės lėliukių. Specialiai toje vietoje bandžiau uodo trūklio lervas, sliekus – nenori nors tu ką.
Kažkada panašiai yra nutikę ir Neries vidurupyje. Bet tada žiobriai pageidavo apsiuvų, kitokių masalų negriebė.
Todėl pasakyti, koks geriausias žiobriams masalas, kai kada vargu ar galima. Reikia bandyti įvairius, jei šios žuvys nustojo kibusios. Na, aš čia taip reziumuoju, nes juk negalima straipsnio palikti tarsi neužbaigto. Bet čia jau pagal rašymo taisykles. Žvejyboje jos yra kitokios arba, kaip supratote, visada galimos išimtys.
Romualdas Žilinskas
