Kai ešeriai nosimis baksnoja ledą
Įsibėgėjus žiemai ir storėjant ledui žuvys kimba vis didesniuose gyliuose. Taip kalba dauguma žvejų. Gal tai ir tiesa vertinant mūsų žuvų įpročius, ypač tokia tendencija išryškėja gaudant kuojas ir karšius, bet pagrindinis poledinės žūklės objektas ešerys, gana dažnai paneigia šį faktą.
Ledui pasiekus optimalų tam sezonui būdingą storį, pasitaiko dienų, kai dryžuotieji plėšrūnai pakyla prie pat ledo krašto ir čia maitinasi. Ir, suprantama, kimba.
Kaip jau tapo įprasta mano rašiniuose, pabėdosiu, kad sunku pasakyti, kiek šiemet tęsis šalčiai ir ar ledas bus storas. Paprasčiausias pavyzdys: Nevėžyje ledo danga susidarė praktiškai tuo metu, kai atvertėme kalendoriaus lapelį su užrašu „gruodis“. Bet atšilo, upė pajudėjo, vėl atšalo, ledas sustojo ir ties jo sangrūdomis teko gręžti pusmetrio gylio eketes, o tarpuose tarp suneštų lyčių žiūrėti po kojomis, kad neįsmuktum į vandenį, nes ten paviršinė danga buvo vos ne laikraščio storio. Rašau straipsnį, kuomet už lango lyja, tai – jau antras atšilimas mėnesio laikotarpyje...
Ne tik į plotį, bet ir į aukštį
Išsakytos šiame straipsnyje mintys nebūtinai tinkamos esant tik labai storai ledo dangai. Manding, dryžuočių pakilimus į aukštesnius vandens sluoksnius veikia ir kitokios priežastys. Kita vertus, kalbėsiu apie stovinčio vandens telkinius, ten ledo pluta yra storesnė, pastovesnė ir minėti atšilimai mažiau įtakoja telkinio dangos storį.
Žiemos pradžioje, kai ledas dar plonas ir skaidrus, ešeriai žymiai rečiau keičia maitinimosi gylius. Bet sniegui gausiai apklojus užšalusio vandens telkinio paviršių dėl man nežinomų priežasčių šie plėšrūnai vis dažniau ima kilti vertikaliai aukštyn. Kartais arti ledo jie praleidžia beveik visą dieną ir, žvejai įpratę laimikio ieškoti arčiau dugno, tąsyk lieka it musę kandę.
Jei vandens telkinys seklus, aptikti ešerių pulką, pakilusį į vandens storymę, nėra sunku. Tai gali įvykti netgi visai atsitiktinai. Bet kuomet ežero arba tvenkinio gylis žūklavietėje siekia 7–8 m ir daugiau, tokiems atsitiktinumams galimybių sumažėja.
Paprastai meškeriotojas ieškodamas ešerių visą dėmesį sutelkia horizontaliai plotmei. Noriu pasakyti, jog jis gręžia eketes vieną po kitos ir masalą žuvims siūlo palei dugną ar vos aukščiau. Žvejys blizgutei ar avižėlei leidžia staigiai skęsti iki dugno ir po to žaisdamas pradeda vilioklį kelti į viršų. Tačiau taupydamas laiką jis geriausiu atveju patikrina vidurinius vandens sluoksnius, o paviršiniuose masalo neužlaiko nė akimirkai. Tokia yra tipinė šių plėšrūnų ieškojimo taktika, nes iš tiesų ešeriai labiau mėgsta sukiotis žemesniuose vandens sluoksniuose.
Visgi taip būna ne visada. Pavyzdžiui, kai ledas storas, ant jo – pusmetrio sniego sluoksnis, slėgis aukštas, o iš giedro dangaus smarkiai plieskia saulė, ešeriai kardinaliai pakeičia maitinimosi gylį. Ryte tokiomis sąlygomis dryžuotieji plėšrūnai gali kibti ir visai prie dugno, bet įsibėgėjus dienai jie ima kilti arčiau ledo, o antroje dienos pusėje ir pavakariais dažnokai maitinasi vos 0,5–1,0 m nuo ledo.
Pavyzdys iš praktikos
Atsimenu atvejį, kai su draugu žvejojome gana giliame tvenkinyje. Jo dugnas buvo labai raižytas – čia 10–12 m duobes staigiai keitė iki 5–6 m pakilę kalneliai, kai kur seklumos pakildavo net į 2–3 m gylį. Telkinio pakraščiai irgi gilūs: metras nuo kranto – metras gilyn. Apie tai, jog ešeriai gali maitintis pakilę kur nors į vidurį vandens, o juo labiau – į paviršių, mums nė į galvą neatėjo. Juk visas tvenkinio dugnas buvo tartum sutvertas slapstytis ešeriams, tad, mūsų nuomone, svarbiausia buvo susirasti, kokiame gylyje prie šlaito tūno dryžuotieji.
Teisybė, ryte aptikome šlaitelį, kur maždaug 6 m gelmėje pasisekė suvilioti po keletą smulkių ešeriukų. Po to – visiška nekiba. Jei neskaitytume po porelę sugautų pūgžlių, iki 16 val. apskritai nieko nesužvejojome. Bandėm įvairias blizgutes, avižėles, netgi „velnius“ – nieko. Draugas visiškai atsitiktinai keliolika sekundžių pajudino avižėlę gal metro gylyje, jau ne kartą bandytoje eketėje. Ir staiga jo sargelį kažkas prispaudė prie meškerytės viršūnėlės. Bičiulis automatiškai pakirto. Gražuolis ešerys! Svėrė jis ne daugiau 200 g, bet tądien tai buvo stambiausias laimikis.
Aš jau beveik buvau praradęs bet kokią viltį ir morališkai ruošiausi grįžti namo, tad sėdėdamas ant dėžės rūkiau ir stebėjau, ką veikia draugas. O jis, aukštai iškėlęs ranką, stovėdamas vėl panardino avižėlę į tą pačią eketę ir į tą patį gylį. Vos kelis sykius krustelėjo masalą, ir vėl užkibo dar vienas panašaus dydžio dryžuotis. Vėliau dar vienas. Visa tai truko tiek laiko, kiek man pakako surūkyti cigaretę.
Nereikia nė pasakoti, kad aš taip pat prisijungiau prie draugo. Mums abiem sekėsi puikiai – ešeriai masalus griebė kaip pašėlę, bet tik ne giliau nei 1 m nuo ledo. Kai kurie čiupo avižėles įmerkus jas vos į 30 cm gylį. Beje, ledas tada siekė gal kokių 20 cm storį.
Mūsų laimei ta diena pasitaikė giedra – vėliau temo. Blogai, kad tik pavakare užčiuopėme „silpnąją“ ešerių vietą. Visgi po pusę dėžės dryžuočių pritraukėme. Vyravo 150–250 g žuvys – visai neblogai! Aš netgi spėjau pabandyti juos vilioti blizgute. Kibo silpniau, bet užtai stambesni.
Išvada peršasi tik viena – tą dieną ešeriai buvo aktyvūs, maitinosi netgi labai godžiai, bet tik prie pat ledo. O mes sugaišome visą dieną gręždami eketes ir ieškodami jų padugnėje...
Rekomenduočiau lengvas blizgutes
Nors ir labai trumpas žiemą žūklės laikas, tačiau visgi rekomenduočiau bent valandą skirti, bandant išsiaiškinti kokiame gylyje tą dieną ešeriai maitinasi. Be abejo, galima pradėti nuo tradicinių paieškų prie dugno, bet jei per porą valandų rezultatai nenudžiugina, galimas dalykas, kad ieškomi plėšrūnai yra sukilę į aukštesnius vandens sluoksnius. Gali būti, jog tą dieną jie apskritai yra vangūs, ir žuvų nesuviliosite nei dugne, nei vandens paviršiuje. Bet tai jau kita kalba.
Ešeriai nelabai bijo triukšmo, kuris sukeliamas gręžiant ledą. Vos išgręžus eketę jau galima bandyti vilioti pirmąjį laimikį. Jei gaudome blizgutėmis, masalas nuleidžiamas mažiau nei į metro gylį. Praktiškai blizgutė būna panardinta taip, kad aukščiausioje jos patraukimo fazėje ji netgi pasirodo eketėje.
Blizgute žaidžiame 10–15 min., bet ne ilgiau. Jei per tą laiką kibimo nėra, ją panardiname metrą ar pusantro giliau. Vėl bandome laimę nekeisdami žvejybos horizonto. Jei ir dabar niekas nebandė griebti masalo, blizgutę nardiname dar metrą ar pusantro. Taip tęsiame, kol pasiekiame dugną. Nesulaukus toje eketėje kibimo, gręžiame kitą už kokių 5 m ir vėl viską kartojame iš naujo.
Kuomet pajutome, kad kažkas kėsinosi čiupti blizgę, ją atakavo, bet neužkibo, dera įsiminti, kokiame gylyje tai įvyko. Visiškai įmanoma, kad radome ešerių, bet jie dėl kokių nors priežasčių nelabai nori siūlomo masalo. Didesnė pusė darbo jau padaryta. Dabar bandome įvairias blizgutes šiame gylyje, o jei tai nepadeda, imamės gaudyti avižėlėmis. „Nugaudytuose“ vandens telkiniuose blizgutės ne visuomet pasiteisina, ir čia žymiai efektyviau yra žvejoti avižėlėmis. Kartais neblogą efektą duoda balansyrai, bet, kaip minėjau, vertikalųjį patikrinimą derėtų atlikti paprastomis blizgutėmis, nes jų darbas paremtas vertikaliu žaidimu ir taip lengviau ir greičiau „apgaudyti“ visą vandens storymę.
Tiesa, tokiai žvalgybai rekomenduočiau rinktis mažesnes blizgutes, kurios patrūkčiojimų metu smarkiai nukrypsta nuo horizontalės. Faktas, kad tai turėtų būti labiau išlenktos ir (arba) plokštesnės blizgutės. Šiuo atveju geriau su stacionariai įmontuotu vienšakiu, dvišakiu ar trišakiu kabliuku, kadangi būtent tokios geba toliausiai „nuslysti“ į šalį.
Pavyzdyje matote kelias mano senas, panašaus tipo blizges, jos gana lengvai lankstosi, todėl jų animaciją, nukrypimą nuo vertikalės galima pasikoreguoti netgi žūklės metu.
Suprantama, reikia daugmaž žinoti, kiek galima lankstyti vieną ar kitą masalą, tai vertėtų pasitikrinti namuose vonioje, esant skaidriam ledui ir pan. O ir apskritai, dera turėti bent jau kažkokį supratimą, kaip jūsų blizgutės žaidžia, nes eksperimentuojant aklai tik išderinsite masalo darbą, gaišite laiką.
Nežinau ar turite, ar rasite nusipirkti tokių arba panašių blizgučių, kadangi kai kurių jų „amžius“ yra bent 15 metų. Tačiau bent vieną tikrai aptiksite žūklės prekių parduotuvėse, tai bus Lucky John S-1. Tokių blizgių dydis 3,1 cm, svoris 1,5 arba 3 g. Aišku, kad lengvesnioji versija nirs platesne amplitude, daugiau nusklęs į šoną, tačiau sunkesnioji gali praversti tada, kuomet ešeriai nebaksnoja nosimis į ledą, o yra kažkur tarp jo ir dugno.
Spalvinės variacijos gaudant viršutiniuose vandens sluoksniuose gali būti pačios įvairiausios, bet visada pirmenybę atiduočiau balto ir geltono metalo blizgutėms. Elementari klasika, kuomet pirmasis variantas siūlomas ešeriams esant apniukusiai dienai, o antrasis – plieskiant saulei.
Meškerėlės žvejojant mažomis ir lengvomis blizgutėmis pasirenkamos su lankstesniu, ilgesniu strypeliu, nes toks leidžia naudoti plonesnį valą. Kažkodėl dalis mūsų žvejų į tai kreipia nepakankamai dėmesio. O juk blizgutė, kaip ir avižėlė, daug geriau žaidžia su mažesnio diametro gija. Pririšta prie pernelyg storo valo ji gali apskritai nebedirbti. Tarkim, 0,5 g 2 cm mažylė reikiamai nežais naudojant ją su storesniu nei 0,10–0,11 mm valu. 1 g ir 2,5 cm blizgutė turėtų būti pririšta prie 0,11–0,12 mm gijos. O 2 g ir 3 cm blizgutę jau galima rišti ir prie 0,13 mm valo.
Kaip matote, mano rekomenduoti valai yra ploni. Daugelio mūsų žvejų akimis – netgi pernelyg ploni. Todėl ir derėtų rinktis tik tikrai tvirtus geros kokybės gaminius. Kita vertus, aš naudoju neinercines riteles, ir gerai sureguliuoti jų stabdžiai, lankstus meškerės strypelis kompensuoja gijos tvirtumo trūkumą.
Bandykime ir avižėlėmis
Žvejojant tik avižėlėmis irgi verta išbandyti anksčiau aprašytą ešerių paieškos taktiką. Tačiau tai užtruks daugiau laiko, kadangi avižėlėmis nežaidžiame taip aktyviai, kaip blizgėmis.
Avižėlę dera nuleisti į metro gylį ir maždaug kas 10–15 cm keliant į viršų ir virpinant masalą ilgiau užtrukti vienoje vietoje. Pavirpinę avižėlę tam tikrame vandens lygyje darome pauzę ir vėl bandome ja pažaisti. Tai pakartojame 3–5 kartus ir pakeliame avižėlę aukštyn 10–15 cm. Kuomet toji metro vertikalė būna patikrinta, masalą nuleidžiame jau du metrus ir visą judesių ciklą kartojame, kol pasiekiame metro gylį. Tada leidžiame avižėlę tris metrus gilyn, keliame iki dviejų metrų ir t.t.
Aukštyn pakilę ešeriai paprastai kimba daug aršiau, nei būdami prie dugno. Jų kibimas juntamas geriau jau vien todėl, kad mažesnė valo atkarpa yra vandenyje. Todėl neretai dryžuoti plėšrūnai netgi pasikerta patys. Kita vertus, trumpas valas leidžia greičiau sureaguoti į kibimą ir laiku pakirsti.
Tačiau toks kibimas turi ir vieną esminį minusą – kai avižėlę ant trumpos ir plonos gijos atkarpos staigiai atakuoja stambus ešerys, valas gali neišlaikyti ir trūkti. Aišku, jei jūsų meškerėlė turi neinercinę ritę, tada bėdos nematau, tačiau „avižėlininkai“ paprastai naudoja balalaikos tipo įrankius.
Gilumoje arba vandens viduryje kimbančius ešerius galima „pakelti“ į aukštesnius vandens sluoksnius, o kartais netgi prisivilioti prie pat ledo. Tai visai nesudėtinga.
Kada pajuntame pirmuosius kibimus, į eketę imame mesti po keletą uodo trūklio lervučių. Bet jas būtinai sutraiškome. Gyva lervutė greičiau skęsta, be to, ji gali pradėti lįsti į dugno dumblą, iš kur ją ešeriai stengsis iškrapštyti. Sutraiškyta grims lėtai, ir dryžuoti plėšrūnai stengsis ją nutverti dar beskęstančią. Taip po truputį ešerių būrelis kils į viršų, kadangi kiekvienas jų norės jauką praryti pirmasis.
Romualdas Žilinskas
