Ešerių gaudymas skonį ir kvapą turinčiais guminukais
Kiek atvėsus orams, suaktyvėjo plėšriosios žuvys. Ypač ešeriai, kurie dabar buriasi į nemažus tuntus ir traukia link mailiaus žiemojimo vietų, kur, esant palankiam orui, maitinasi visą dieną. Kur yra tokios žūklavietės? Upėse – sąlyginai giliose vietose, kur tėkmė palyginti lėta, žemiau patvankų, kurių plačiai išsiliejusiame žemutiniame pralaidos plote – daug įvairių „kišenių“ ir duburiukų su atgal pasukančia srove, ežeruose – sėkliai ties įlankomis, vandens saugyklose – plotai, plytintys daugmaž vienodoje gelmėje, Kuršių mariose – įlankos, uosteliai apjuosti molais arba perkasais besijungiantys su pagrindine akvatorija.
Ant Nidos uostelio molo su paruoštais žūklei spiningais atėjome apie devynias ryto. Toks laikas mums atrodė tinkamas, nes diena aušo giedra, nors ir vėsoka. Termometro stulpelis tuo metu pakilo vos iki penkių laipsnių aukščiau nulio, tačiau, kai vilki neperpučiamą Norfin Peak Thermo striukę su gobtuvu, vėsus rytas nuotaikos negadina. Tuo labiau, kad vėjo dvelksmas vos juntamas. Geriau šalna, kad tik saulės neužstotų debesys, nes giedra – viena iš ešerių aktyvumo rudenį sąlygų. Kol sklaidėsi marių plotą per kelias minutes staiga apvilkusi ūkana, susėdom ant suolelio, paslaugiai pastatyto pačiame molo gale, ir gurkšnojom iš termoso čiobrelių arbatą. Žinoma, labai norėjosi kuo greičiau užmesti masalus, bet nutarėm dar šiek tiek luktelti, nes pernykščio sezono patirtis parodė, kad ešerių kibimas Kuršių mariose prasideda tada, kai jau gali plika akimi įžiūrėti kontinentinį marių krantą. Tiesa, pernai rudenį meškeriojome Juodkrantėje ir Šturmuose, tačiau tai ta pati platuma, o joje tikriausiai galioja tas pats žuvų gyvenimo ritmas. Baigiant gurkšnoti antrą arbatos puodelį ir laikrodžiui rodant pusę dešimtos ryto, aname krante jau galima buvo aiškiai įžiūrėti Ventės rago švyturio siluetą. Vadinasi, laikas pradėti žūklę.
Pirmas kibimas
Švystelėju specialiai tokio tipo žūklei pasirinktu Team Salmo Tioga spiningu, kurio testas – 7-23 g, ir masalų virtinė, susidedanti iš trijų guminukų skrieja link uostelio akvatorijos apjuostos molu, vidurio. Regis, gaudymui mikroguminukais toks spiningas šiek tiek kietokas, tačiau būtent toks įrankis – tai, ko reikia, nes tenka naudoti gana masyvius svarelius. Jų masės vidurkis – 10 g. Vienas, antras, dešimtas metimas, tačiau ešeriai nerodo jokių gyvybės ženklų. Tad ima pamažu skverbtis į galvą mintis, kad mailiaus medžiotojų tuntai Nidos uostelyje dar nesusibūrė. Laikas eina, bet nieko nepešam ir toliau, nors kas penkis šešis metimus keičiam masalus ir jau išbandėme po porą dešimčių guminukų modelių, o aš pasitelkiau ir skonį bei kvapą turinčius Lucky John Pro Series guminukus, kuriuos man rekomendavo kolega, pernai labai sėkmingai meškeriojęs šioje žūklavietėje ešerius. Kad pasirinkimas teisingas liudija vaizdelis, matomas pro prišvartuoto prie molo katerio vairinės langą – ant staliuko padėta dešimtis pakuočių Lucky John Pro Series Tioga, Lucky John Pro Series Chunk Tail ir Lucky John Pro Series Ballist guminukų. Kuriam laikui nutariam prigesinti azartą ir skelbiam antrą arbatos pertraukėlę.
Po ketvirčio valandos vėl imamės spiningų. Kai jau atrodo, kad mūsų išvyka absoliučiai nenusisekė, nes ešeriai dėl kažkokių meteorologinių ar hidrologinių sąlygų pasikeitimo visiškai prarado apetitą, pajuntu atsargų grybštelėjimą, tačiau kimbančios žuvies pakirsti nepavyksta. Kol masalų virtinę atplukdau iki kranto, ją dar tris kartus kažkas atakuoja, tačiau lygiai taip pat nepasikerta. Kitu metimu viskas kartojasi analogiškai, trečiu taip pat. Galbūt, ešeriams neįtinka masalai ir jie tik azarto skatinami juos grybšteli, tačiau rimtu grobiu jų nelaiko, o gal pasitaikė vienas iš tų retų atvejų, kai ešeriams skirtus guminukus vaikosi vadinamosios „baltos“ žuvys – kuojos, plakiai, karšiokai ir net aukšlės. Tokių atvejų yra pasitaikę – sykį Šturmų uostelyje ištraukiau net kelis stambius karšius. Jei yra taip, kaip spėju, tai pageidautina naudoti mažesnius masalus ir mažesnius kabliukus.
Išsitraukiu masalinę su paruoštais drop-shot kinkiniais ir parenku tokį, kuriam pagaminti panaudoti 12 numerio (anksčiau plukdyto kinkinio kabliukai buvo 8 numerio) kabliukai. Ant jų užveriu tuos pačius guminukus – du žuvelės formos Lucky John Pro Series Tioga (5,1 cm), iš kurių vienas – rusvas su alyviniu atspalviu, kitas – pusiau skaidrus rudas, o trečias ryškiai salotinis Lucky John Pro Series Chunk Tail (5 cm), ir iškart kažkurį masalą atakuoja žuvis, tik šį kartą ji pasikerta. Esu beveik tikras, kad užkibo būtent „balta“ žuvis, tačiau iš vandens iškeliu sprindinuką ešerioką, apžiojusį salotinį Lucky John Pro Series Chunk Tail guminuką. Laikrodis rodo pusę vienuolikos ryto.
Vietos laiką žino vietiniai
Iš naujo užmesdamas masalus, matau, kad molu žingsniuoja pirmas vietinis meškeriotojas. Žingsniuoja atsipūtęs, o tai reiškia, kad jis tiksliai žino, kada prasidės kibimas ir numano, kur reikia užmesti masalus. Mūsų ankstyvas vizitas tikriausiai kažką iš vietinių pralinksmino, gal jie net mobiliaisiais susiskambino, nes atėjusysis mandagiai teiraujasi, kaip kimba? Aš jam atvirai viską ir išdėstau. Vyrukas mato, jog mudu su kolega ne kokie nors pasipūtėliai, ir taip pat atvirauja. Esą, ešeriai dabar geriausiai kimba kai įdienoja ir saulė sušildo vandenį, todėl ir meškeriotojų ant molo ankstyvą rytą nesutiksi. Na, o masalus, pasirodo, mes tinkamus pasirinkome – dabar daugelis tokiais Lucky John Pro Series guminukais, turinčiais kvapą ir skonį, vilioja ešerius, nes tų masalų visada galima gauti, o ir kaina nesikandžioja.
Ypač stambių ešerių dar niekas kol kas nesugavo, tačiau neblogų vidutiniokų jau pasitaiko. Nušarmos kiek stipresnės šalnos ir tada, jo žodžiais tariant, stambesnių ešerių pagausės. Po trumpo mūsų dialogo, vietinis meškeriotojas taip pat užmeta masalų virtinę, tačiau ne į uostelio akvatoriją, o kitapus molo. Į pačias Kuršmares. Esą, jei nori sugauti stambesnį egzempliorių, guminukus reikia plukdyti „išoriniame“ reide.
Štai savo ausimis ir išgirdome patvirtinimą to, ką jau ir patys supratome: į ešerių žūklę Kuršmarėse spalio mėnesį (o ir lapkritį, jei nespustels šalčiai išliks tas pats kibimo grafikas) galima ruoštis be skubos, nes anksti rytą kibimas beveik nulinis. Vanduo, matyt, jau rimtai įšilo, nes ešeriai kimba be paliovos, tačiau praktiškai visus tenka paleisti atgal į vandenį – smulkūs. Tik kas dešimtą galima priskirti vidutiniokų kategorijai. Bet mums pakaks ir poros tuzinų sprindinių – daugiau netilps į kelioninę rūkyklą. Tad meškeriojam savo malonumui. Įdomiausia, jog galima paeksperimentuoti su masalais.
Kas pusvalandį pakeičiu naudotus masalus kitos spalvos guminukais. Ešeriai stveria vienodai apetitiškai visus iš eilės, tad aišku, jog svarbiausia dabartinėje situacijoje (drumstokas vanduo) ne masalų spalva, o būtent jų skleidžiamas aromato šleifas. Įdomiausia, kad iki pietų ešerius geriau viliojo Lucky John Pro Series Chunk Tail guminukai, dvelkiantys delikatesiniu krevetės kvapu (kibiausi pusiau skaidrūs salotiniai modeliai, kurių korpusuose įlieta blizgučių), o po pietų pirmiauti ėmė Lucky John Pro Series Tioga modeliai, kurie kvepia alaus mėgėjų puikiai pažįstamu skumbrės aromatu.
Meškeriojam, kol saulė paliečia Parnidžio kopos keterą. Vakarėja. Diena prabėgo puikiai. Ko daugiau reikia meškeriotojui, kai prie Nidos molo kimba ešeriai, kai gali prisėsti ant suolelio ir, gėrėdamasis Kuršmarių platumų vaizdu, išgerti aitriais Dzūkijos čiobreliais kvepiančios arbatos, o paskui vėl užmesti masalus ir pajusti, kaip po stipraus smūgio, sulenkiančio liauną spiningo viršūnėlę, padažnėja pulsas.
Pamario versija
Ešeriai Kuršmarėse gaudomi guminukais, o patį metodą galima pavadinti „drop-shot“, tačiau jis turi savo ypatumų, kurie suteikia šiems masalų kinkiniams pamarietišką minėto metodo versijos statusą. Panaši ešerių meškeriojimo taktika nuo seno naudojama šiame regione, tačiau gaudoma buvo natūraliais masalais. Esminis skirtumas tas, kad ypač stangrius anų laikų spiningus pakeitė įrankiai su lanksčiomis viršūnėlėmis (toks yra ir mano naudojamas spiningas „Team Salmo Tioga“, kurio ilgis – 2,30 m, o stangrumo laipsnis – vidutinis, kuris pagal visuotinai priimtą terminologiją angliškai vadinamas „medium fast“), o stambius sliekus – guminukai. Šie du dalykai ešerių gaudymą mariose pakeitė iš esmės ir padarė jį labai sportišku, nes nereikia, kaip meškeriojant dugnine, ant kabliukų verti sliekų. Nusegei užkibusį ešerį, o kartais ir kelis ir vėl užmeti masalą.
Dažniausiai naudojamos masalų virtinės, susidedančios iš trijų guminukų, kurie užverti ant kabliukų (12-6 numerio), pririštų prie 3-5 cm ilgio pavadėlių. Virtinės gale – 8-15 g svarelis su segtuku, kuriuo jis tvirtinamas prie masalų kinkinio gale sumegztos kilputės. Klasikiniuose „drop-shot“ kinkiniuose paprastai tokia kilputė nesumezgama, nes spiningininkas dažnai kaitalioja atstumą, kuriuo nuo dugno plukdomas masalas. Jis gali būti ir 5cm ir 1,5 m, todėl valas tiesiog fiksuojamas į svarelį įlietame segtuke. Meškeriojant pamarietiška „dop-shot“ versija, tai daryti nebūtina, nes trijų masalų virtinė apima ne mažesnę kaip metras vandens storymę, be to, spiningininkas gali paprasčiausiai kilstelti spiningo viršūnėlę ir kinkinį plukdyti kiek aukščiau nuo dugno. Tokia spiningavimo taktika Kuršmarėse daug veiksmingesnė nei klasikinis „drop-shot“ kinkinys, kuriuo plukdomas vienas masalas.
Viktoras Armalis
2019
