Dvinaris rudens lydekoms
Apie dvinarių voblerių konstrukciją tikriausiai neverta daug kalbėti, nes ją žino bent kiek daugiau su spiningavimo subtilumais susipažinęs meškeriotojas. Faktiškai tai yra tokie patys vobleriai, kokiais mes įpratę gaudyti, skirtumas – jų kūnelis sudarytas iš dviejų atskirų dalių. Todėl masalas atrodo tarsi skeltas ties viduriu, kadangi jo dalys tarpusavyje sujungtos lanksčiu šarnyru.
Kokie dvinarių voblerių privalumai? Pirmiausiai, jie turi labai savitą žaidimo braižą, nes be įprastinio didesnio ar mažesnio virpėjimo, kuris šiuo atveju labiausiai priklauso nuo liežuvėlio, toks modelis dar ir papildomai judina savo galinę kūno dalį vandenyje sukeldamas papildomą vibraciją. Gal labai nenusikalbėsiu, jei pasakysiu, kad tokios rūšies masalai turi ir savybių, kurios būdingos silikoniniams viliokliams, konkrečiai – riperiams, nes jų žaidimas plastiškesnis nei įprastinių voblerių. Kita geroji dvinario voblerio ypatybė – jis puikiai žaidžia lėtai traukiamas. Tai vėlgi dėl nariuoto kūnelio, nes pakanka net mažiausio judesio, kad šio vilioklio galinė dalis imtu vingiuoti į šonus.
Deja, dvinariai modeliai dažniausiai prastai užsimeta. Įprastiniai vobleriai su ilgais kūneliais šios ydos neturi. Tačiau šiuo atveju masalas, kaip sakiau, skeltas pusiau ir skriedamas oru ima lankstytis ir dėl to suprastėja jo aerodinamines savybes. Kita vertus, dvinariai vobleriai dažniausiai būna lengvesni už tokio pat dydžio tradicinius modelius, kadangi mažesnis svoris leidžia vandenyje masalui vingiuoti didesne amplitude, taip pat puikiai dirbti net ir labai lėtai traukiant.
Dar 2006 m. firma Salmo sukonstravo dvinarį voblerį Frisky, kuris nuo panašių modelių gana smarkiai skiriasi, tai galima pastebėti jau iš pirmo žvilgsnio. Dažniausiai dvinariai vobleriai yra „skeliami“ maždaug ties kūno viduriu, pastarasis – ties jo trečdaliu, jei skaičiuosime nuo uodeginės dalies, reiškia, kad judanti į šonus kūno dalis bus gerokai mažesnė nei įprasta. Toks konstrukcinis sprendimas pasirinktas neatsitiktinai, jei įvertinsime mano minėtas panašių modelių „blogąsias“ savybes. Kadangi aktyviai judanti uodeginė dalis yra nedidelė, tai pagerina Frisky užmetimo nuotolį lyginant su įprastais dvinariais vobleriais. Taip pat dėl šios priežasties „uodegėlės“ atsilenkimo amplitudė bus mažesnė, tačiau kūnelis vingiuos didesniu dažniu, todėl masalas atrodys ne toks apatiškas, kas yra tarsi dvinarių voblerių „vizitinė kortelė“.
Dėl tokios konstrukcijos Salmo Frisky galima priversti žaisti ir kaip tipinį dvinarį voblerį, tereikia iki minimumo sumažinti jo traukimo greitį. Beje, jei aukštai iškelsime spiningo viršūnę ir vesime šį modelį itin lėta eiga, jis plauks nugara rėždamas vandens paviršių, suprantama, savo galinę kūnelio dalį judins kaip ir jam būdinga. Tokios masalo galimybės praverčia ten, kur yra daug augalijos.
Vienais metais žvejodamas Nemuno dambose pravaikščiojau pusę dienos paupiu, bet taip ir nesulaukiau nė vieno lydekos kibimo. Žinojau netoliese esant senvagę, bet labai jau ji apžėlusi vandens augalija. Kadangi spiningavau rudens pabaigoje, nusprendžiau, kad galbūt tas „žolių miškas“ bus kažkiek sumenkęs.
Ir iš tiesų – nuėjęs prie krūmais apaugusio telkinuko, jame radau gerokai apnykusias vandenžoles. Tačiau pati bala taip pat buvo nusekusi, todėl voblerį įmanoma pravesti tik siaurais takeliais tarp augalų arba nardinant vos porą sprindžių.
Kuomet ruošiuosi spiningauti konkrečioje vietoje ir konkrečias žuvis, paprastai nesitampau su savimi bereikalingų masalų. Šįsyk gailėjausi, nes neturėjau tokių, kurie tiktų paviršiniam traukimui. Laimė, kad radau masalinėje porelę 5 cm dydžio Frisky. Beje, jais seklesnėse vietose kartais susigundydavo ir Nemuno aštriadantės, todėl šie modeliai ir buvo mano masalų dėžutėje.
Neįsibėgėsiu pasakodamas kaip viskas vyko, pasakysiu, kad tą vakarą su natūralios spalvos dvinariu Frisky išsitraukiau tris daugiau nei kilogramą svėrusias tos senvagės pajuodusias lydekas (čia taip rašau, kadangi iš tiesų senvagės plėšrūnės buvo tamsios spalvos), dar dvi betraukiant atsikratė nuo kabliukų. Tačiau visas įdomumas buvo stebėti, kaip iš „niekur“ šaudavo aštriadantė ir vandens paviršiuje stverdavo mano masalą. Vakaras giedras, vanduo skaidrus, tad kibimo eiga buvo puikiai matoma.
Ypatingą efektą duoda šio modelio traukimas su pauzėmis, kada, pasukę 3–4 kartus ritės rankenėlę, leidžiame masalui kilti į vandens paviršių, tuo pat metu susukame laisvą valą. Tokiu būdu mes galime spiningauti bet kokio tipo vandens telkiniuose, upėse traukti masalą bet kuria kryptimi. Kartais ežeruose ir tvenkiniuose pasiteisina ir tolygus Frisky traukimas, bet nerekomenduočiau jo traukti sparčiau nei vidutiniškai.
Masalas dėl savitai išlenkto liežuvėlio, kuris būdingas tik shallow runer modifikacijoms, gana greitai pasiekia sau optimalų gylį, tad gali būti pritaikomas ir žūklei mažiau palankiose spiningavimui vietose, tarkim, nedideliuose ploteliuose tarp nendrių, nuo vandenžolių laisvuose takuose, šiekštynuose ir pan.
Vėlų rudenį bei žiemą spiningautojai rečiau žvejoja vobleriais, manoma, kad dabar kur kas efektyvesni guminukai, kurie turi visiškai kitokią kūno vibraciją, yra ne tokie agresyvūs, jais galima apgaudyti gilias vandens telkinių duobes. Nors Frisky universalesnis, judresnis nei kiti dvinariai vobleriai, tačiau tokios rūšies masalai man visuomet labiausiai pasiteisindavo būtent antroje rudens pusėje, kuomet plėšrūnės pageidauja vangiau žaidžiančių masalų.
Juk lydekos ir sterkai net ir tokiu metų laiku ne visada renkasi didžiulius gylius, kartais maitintis plėšrūnai išplaukia į seklesnius vandenis. Būtent tokiais atvejais Frisky modelis gali parodyti, ko yra vertas. Nepriklausomai nuo dydžio (5 ar 7 cm) jis gali nerti nuo 1,0 iki 1,5 m. Tai itin retas atvejis, nes paprastai didesnieji modeliai pasiekia ir didesnius gylius.
Aš jau užsiminiau apie Nemuną, kur kartais Frisky pasiteisindavo tais atvejais, kada plėšrūnės sumanydavo pamedžioti seklumose. Reikia pasakyti, kad vobleris yra gana lengvas, vos 5 g, ir dar dvinaris, todėl tekdavo jį siūlyti aštriadantėms tarpudambiuose įsibridus. Viskas labai paprasta – meti skersai tėkmės, leidi masalui nuplaukti atitinkamą atstumą ir trauki atgal įstrižai kranto. Vesdavau labai lėtai, kartais darydamas pauzes patrūkčiodamas spiningo virūnėle tarsi tvičinguodamas. Nenustebkite, nes taip vedamas šis dvinaris vobleris dirba puikiai ir būtent tų patraukimų metu dažniausiai plėšrūnės jį ir atakuodavo.
Tiesa, Frisky galėtų lėčiau kilti į paviršių. Nors kataloguose ir nurodoma, kad šis masalas lėtai kylantis, iš tiesų taip nėra. Bet tai nesumenkina voblerio kibumo, bent jau aš lydekų tikrai pagaudavau.
Romualdas Žilinskas
