Didelių lydekų paradoksai
Kadangi rašau straipsnius apie žūklę jau ne metai, ne dešimt ir net ne dvidešimt metų, juos galiu suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Vienoje bus susistemintos senos tiesos, galbūt pažvelgta į jas kitu kampu. Kitai grupei priskirčiau rašinius, kuriuose bandau pasakyti, ką nors naujo apie žuvis, įrangą, žūklės būdus. Tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis, kai pamatai, kad tos „senos tiesos“ buvo užmirštos arba „senos“ tik man, o kažkas „nauja“ yra žinoma kai kuriems skaitytojams ir jau išbandyta.
Įdomiausia, jog kartais save nutveriu neigiant faktus, kuriuos esu išdėstęs dar visai neseniai publikuotame rašinyje. Bet tai nėra savęs neigimas, o veikiau paradoksai, kurie tikrai nereti kalbant apie žuvų biologiją.
Nors visai neseniai rašiau, o tai nuomonei, manau pritartų dauguma lydekas gaudančių žvejų, kad vėlų rudenį, netgi apskritai visais metų laikais, stambiosios vandenų grobuonės renkasi giliausias telkinių vietas. Arba ne pačias giliausias, bet pakankamai gilias, kur jas sunku pasiekti nuo kranto.
Tačiau lygiai taip pat vėlai rudenį labai dideles lydekas galima sugundyti vos metro gylyje. Ne visur taip nutinka, toli gražu, bet išskirtiniuose vandens telkiniuose.
Kur seklu, dumblėta ir mažai maisto
Kai kuriuose dumblėtuose, gausiai augalijos prižėlusiuose ir sekliuose ežeruose, tvenkiniuose tuo metų laiku lydekos „varlinėja“. Tuose telkiniuose paprastai gyvena karosai, lynai, kurie šaltame vandenyje yra labai vangūs, o lydekos dar pakankamai aktyvios, bet joms sunku susirasti grobį, nes jų aukos tūno kur nors dumble.
Jei ir ne, tai vis tiek varlė bus lengviau sumedžiojama nei žvynais apaugusi auka. Bet norint pagauti taip sekliai lydeką būtina viena sąlyga – tinkamai parinkti masalai. O jie ir būtų silikoninės varlių imitacijos, dviuodegiai arba paprasti tvisteriai. Ir nebūtinai iš big bait serijos, tai gali būti vos 3–4 cm dydžio silikoniniai masaliukai.
Mano nuomone, stambių lydekų aktyvumo periodai yra trumpesni negu mažesnių aštriadančių. Tokia mintis man kilo todėl, kad bet kokia žuvis didžiausią santykinį masės prieaugį pasiekia pirmaisiais gyvenimo metais. Reiškia, kad smulkesnės lydekos turi dažnai ėsti, o didžiosios, jei gali pataupyti savo energiją, to neprivalo daryti. Be to didžiosios yra tinginės tikrąja ta žodžio prasme.
Išimtis – seliavomis besimaitinančios grobuonės, kurios plauko paskui šių žuvelių būrius dideliuose ežeruose. Bet toks plaukymas paskui seliavas reikalauja ir energijos sąnaudų, tad joms tinginiauti nėra kada.
Sakyčiau, kad galbūt tų ežerų lydekoms tokia per amžių amžius naudojama medžiojimo taktika paveldėta genetiškai, tačiau netgi tuose pačiuose ežeruose yra kitokią medžioklės taktiką propaguojančių plėšrūnių. Jos kantriai laukia kur nors pasaloje ir atakuoja auką tik tada, kai ji priartėja per vieno šuolio atstumą. Manding, kad grobuonė netgi retai puola vienišą žuvį, o pasirenka kažkurią iš praplaukiančio būrio.
Suprantama tą, kuri yra arčiausiai jos arba yra serganti, nusilpusi ar kažkuo labiausiai pažeidžiama. Tikiu, kad lydeka tai jaučia. Juo labiau didelė lydeka, nes ji turi tam tikros patirties (manau, jog net žuvis instinktyviai sugeba tai įvertinti) ir tokios plėšrūnės jutiminiai organai itin išlavėję. Upėse, tvenkiniuose ar nedideliuose ežeruose tik tokiu būdu išlieka stambios lydekos. Kad tai nėra tik vien teoriniai svaičiojimai, galiu papasakoti trumpą atsitikimą iš savo patirties.
Kartą rudenį kelioms paroms trise išsiruošėme į Aukštaitijos ežeryną palydekauti. Jau net nepamenu, kuriuos ežerus tuomet pasirinkome, bet laimę bandėme keturiuose. Veltui, nes nekibo apskritai jokios žuvys. Nežinau, kodėl taip nutiko. Gal dienos pasitaikė tokios dėl prastų oro sąlygų, gal bandydami patikrinti kuo daugiau vandens telkinių mes darėme klaidą, nes daugiau laiko sugaišome plaukiodami nei žuvaudami, bet rezultatas – apvalus nulis.
Grįždami sustojome prie kažkokio kaimo parduotuvės. Ten sutikome vietinį gyventoją. Išsišnekėjome. Veikiausiai jis nebuvo netgi žvejys, nes parodė į už keliasdešimt metrų nuo krautuvėlės esančią balą: „Va, čia tikrai pagausit lydekų.“
Dabar net juokas ima – kelias dienas trankėmės po didžiausius ežerus, beje, vienas buvo ir šalia to kaimo, o susigundėme pažuvauti baloje. Iš nevilties taip nutinka...
Ir ten išties buvo pati tikriausia bala, kokią tik galima įsivaizduoti: apaugusi maurais, sekli, po ją turškėsi naminės antys. Kol traukėme iš mašinos spiningus, šalia gyvenusi moterėlė įspėjo: „Vyrai, balą jau prieš du metus tinklais išsėmė, ką jūs čia ruošiatės meškerioti, nebent varles.“ Kadangi jau įrangą išsiėmėm, beveik susistygavome, tai bala nematė, kad ta bala tuščia, o gal...
Nesiplėsiu, pasakysiu tiek, kad bene dešimtą kartą užmetęs aš pakirtau apie 4,5 kg kažkokios neįprastos juosvos spalvos lydeką. Man pačiam buvo keista, kaip tokiame gylyje (giliausia vieta siekė gal 0,5 m), ji apskritai galėjo plaukioti. Kuo plėšrūnė maitinosi irgi neaišku, nes čia, pasak moteriškės, seniai jau nebėra net karosų. Beje, kada ištraukiau ant kranto laimikį, toji moterėlė atėjo pasižiūrėti (pamatė pro langą) ir negalėjo atsistebėti, nes... tokio dydžio žuvų jos baloje niekada niekas nėra sužvejojęs.
Daugiau nei aš, nei mano bendražygiai nieko nepagavome. Peršasi išvada, jog viena, pati didžiausia, sumaniausia lydeka (jei tai tinka žuviai) visgi išgyveno ir nepasidavė jokiai žvejų pagundai, išvengė net tinklų.
Kai aplink daug smulkmės
Tikriausiai skaitydami šį straipsnį pastebėjote, kad rašinio pradžioje paminėjau netgi labai smulkius masalus, kuomet kalbėjau apie silikonines varles. Tai būtų dar vienas paradoksas arba išimtis iš taisyklės. Nes stambių aštriadančių gaudytojai joms siūlo ir atitinkamo dydžio masalus. Tiesą sakant, taip darau ir aš, nes, tarkim, velkiaudamas lapkričio, gruodžio mėnesiais paskui valtį tampau kone „malkos“ gabaritų voblerį arba kepamos žuvies dydžio guminuką. Tai būtų įdomi tema straipsniui, esu rašęs, bet gal rasiu laiko parašyti ir dar plačiau.
Bet dabar kalbu apie paradoksus arba išimtis iš bendros taisyklės, kada tos išimtys... tampa dėsningumu. Kodėl taip nutinka, kitąsyk netgi sunku paaiškinti, nors visada stengiuosi rasti priežastį. Tačiau pirmiau – apie tai, kaip visiškai atšalusiame vandenyje kone trofėjinio dydžio lydžiai susigundo visiškai nedideliais masalais. Pailiustruosiu tai pavyzdžiais.
Šiais laikais lydekų gaudymas gyva žuvele piktina daugelį meškeriotojų, aš dabar tikrai nepradėsiu gilintis į visas tas etines, estetines, gamtosaugines ar kaip ten jas bepavadinsi problemas bei ginčus. Tačiau taip žuvaujančių yra, o anksčiau jų buvo dar daugiau.
Tad palyginti neseniai vienas mano pažįstamas žvejys stambias lydekas Nemune, Neryje ir, kaip pats man sakė, Šventojoje (jis kilęs iš tų kraštų) labai sėkmingai gaudydavo vos 4–6 cm dydžio gružliais, kuojomis, aukšlėmis. Netgi kiti mėgėjai žuvauti gyvu masalu aštriadantes tokį jo pasirinkimą vadino nesąmone, kadangi patys stambioms lydekoms siūlydavo bent jau 12 cm dydžio žuvis. Na, čia panašiai, kaip spiningauti vobleriais arba guminukais, kur galioja taisyklė „vanduo šaltyn, o masalai didyn“.
Kas kaip moka, kas kaip supranta, tas taip ir gaudo, čia nieko stebėtino, jei ne tas faktas, kad žuvaujančio mailiumi meškeriotojo laimikiai būdavo įspūdingi ir dydžiu, ir skaičiumi. Ir neatsitiktiniai, tai tapo norma. Aš šį faktą galiu patvirtinti, nes žvejys gyveno netoliese, jo žūklę ne sykį stebėjau savo akimis.
Nesusilaikysiu nepapasakojęs apie gaudymo būdą, kuris irgi yra iš tų „paradoksaliųjų“. Įranga: match tipo pusiau parabolinė meškerė, monofilamentinis 0,20 mm valas, jokio pavadėlio, nedidelis vienšakis kabliukas ir maždaug 3–4 g plūdė, vienas atitinkamo svorio gramzdas. Žuvaudavo tas žvejys ramesnėse įlankose ir palyginti nedideliame gylyje, nors kitąsyk rinkdavosi ir duobes. Tiesą sakant, žvejyba, kas paprastai būdinga gaudytojams gyva žuvele, rėmėsi ne laukimo taktika, o buvo judri – vienoje vietoje meškeriotojas neužsisėdėdavo.
Pasako to žvejo, kada žuvauji tokio dydžio masalu, tu ieškai aktyviai besimaitinančios lydekos, bet ne lauki, kol ji išalks. Beje, tai pasvarstymui ir spiningautojams...
Įdomiausia, kad mažų lydekaičių jis praktiškai nepagaudavo. Pakliūdavo viena kita, bet, lyginant su 3–5 kg ir netgi su 7–8 kg lydžiais, jos sudarė laimikio mažumą. Neatmetu fakto, kad žmogus buvo gerai išanalizavęs žūklavietes ir žinojo, kur ieškoti stambių plėšrūnių.
Dar įdomesnis gaudymo procesas. Panirus plūdei, o tokią panardinti stambi lydeka gali vienu atsikvėpimu, žvejys niekur neskubėdavo. Atleidžia valą ir duoda būsimam laimikiui plaukti savais keliais. Aišku, lydeka kažin kur neplaukia, bet ir nestovi vietoje. Tada ima traukti. Nekerta, kaip mes įpratę, o lengvai patempia meškere į save. Po to ilgai ir nuobodžiai vargina. Tai ypač stebino, nes juk pavadėlio nėra, valas paprastas, tad kuo ilgiau „žaisi“, tuo daugiau galimybių, kad žuvis aštriais dantimis nukąs valą. Kita vertus, gija plona, tad irgi negali tempti jėga.
Ir praktiškai visada išsitraukdavo lydeką, nė nežiūrint kokio ji svorio. Aišku, didesnei plėšrūnei laiko sugaišdavo daugiau.
Visa ši laukimo-tempimo technika rėmėsi paprastu dalyku – pasak žvejo, tik tada valas pakliūdavo lydekai tarp žabtų į patį kamputį, kur grobuonė nepasiekdavo nugnybti jo dantimis. Todėl ir neforsuodavo traukti, nes tuo atveju gija gali pasislinkti į žabtų priešakį, kadangi plėšrūnė ims smarkiai muistytis. Žodžiais labai tiksliai šios žūklės nenupasakosi, reikėtų pamatyti.
Kad didelės lydekos griebia visai mažus masalus upėse man jokia naujiena. Netgi šįmet žuvaudamas mikromasalais Neryje buvau įkirtęs dvi tikrai labai stambias plėšrūnes. Vienos, tiesą sakant, nemačiau, bet jutau, kad tai neeilinis laimikis. Kita čiupo 2 colių riperiuką skaidriame vandenyje vos pusantro metro gylyje. Ties smėlėtu dugnu nuo tilto poliaus galėjau matyti jos gabaritus. Patikėkit, įspūdingi...
Aišku, jos nukando mano masalus, nes irgi žvejojau monofoilamentinę gija, kurios diametras – vos 0,12 mm. Jei būčiau ištraukęs, pats save „įsirėminčiau“ ant sienos kartu su tuo laimikiu.
Žuvų poelgiai kartais mums pasirodo nelogiški, tačiau gerai pagalvojus, net ir tai, kad didelė lydeka čiupo mikromasalą galima paaiškinti. Gali būti, jog grobuonės valdose yra apsčiai smulkmės ir lydeka be didelio vargo jos pasigauna. Bent kurį laiką. Ir kaip tik tuo metu kažkoks žvejys netyčia pro plėšrūnės nosį traukė mažą tvisteriuką. Kodėl nesugriebus?
Kas turi kur nors sodybose, kolektyviniuose soduose tvenkinius, veikiausiai susidūrė ir su tokiu reiškiniu. Tose balose gana greitai prisidaugina karosų, jie tampa smulkūs ir tada ten įleidžiama lydekų. Neva, kad išretintų mažus karosiukus ir pastarieji, ką teigia žuvivaisininkų ir ichtiologų teorijos, atrankos būdu ilgainiui „pastambės“.
Deja, taip nenutinka, nes lydekos mažame vandens tūryje suryja visus ar kone visus karosus. Jos auga kaip ant mielių, pasiekia kokių 5 kg dydį, bet karosai taip ir „nepadidėja“. Paprasčiausiai nespėja, nes tam reikia ne vienos jų kartos, o lydekos per tą laiką tik auga ir auga iki pritrūksta maisto...
Beje, ten plėšrūnės įpranta čiupti mažą grobį, tad siūlyk nesiūlęs didelius masalus – nereaguos. Taip pat nutinka kur nors nuo upės atkirstose senvagėse.
Kiek teko skaityti užsienio meškeriotojų straipsnius, būtent didelės arba trofėjinės aštriadantės susigundo negyva žuvele, kurią jai žvejai užmeta dugnine. Kažkodėl mažos lydekaitės nejudančios žuvelės negriebia, nors tame vandens telkinyje jų būna apsčiai.
Deja, pas mus stambių lydekų yra nedaug, ir rasti, kur jos laikosi, o juo labiau pataikyti momentą, kada plėšrūnės išalks bei susigundys dugnine užmesta negyva žuvele yra paprasčiausiai nerealu. Arba reikia turėti neįtikėtiną sėkmę.
Ir visgi faktas tas, kad didelės lydekos mieliau griebia stambesnes žuvis. Mažosios atakuoja beveik sau lygius vilioklius iš godumo, stambios plėšrūnės – iš išskaičiavimo. Jei yra galimybė pasirinkti, jos veikiau puls 20 cm, o ne 5 cm dydžio guminuką arba voblerį.
Todėl tikrai nesiūlau bandyti vadovautis išimtimis. Na, nebent išimtiniais atvejais ir išimtiniuose vandens telkiniuose.
Romualdas Žilinskas
