Ar tik lydekų kaprizai?

Tokį meškeriotojų pasirinkimą visiškai pateisinu, nes eksperimentai irgi gali baigtis nesėkme, jei iš tiesų gerą masalą padėsime į dėžutę ir, gaišdami brangų laiką (aktyvus kibimas gali trukti labai trumpai), pradėsime ieškoti dar geresnio pasirinkimo. Visai kitokia situacija susiklosto, jei randame, mūsų manymu, puikią lydekoms vietą, galbūt netgi matome, kaip jos medžioja, tačiau niekaip negalime įsiūlyti žuvims masalo. Su tuo, veikiausiai, ne kartą yra susidūrę visi spiningautojai. Esu sakęs, kad tam tikru metų laiku arba esant tam tikroms aplinkybėms, lydekos medžioja tik tam tikras žuvų rūšis. Neteisūs yra tie žvejai, kurie įsitikinę, jog aštriadantę galima sugundyti bet kokiu masalu, svarbu jis savo išvaizda ir (arba) judesiais primintų tose vietose gyvenančią žuvį – plėšrūnių auką. Jei, tarkim, lydekos kurį laiką maitinasi aukšlėmis (taip labai dažnai nutinka aukšlių neršto metu), imituojantis karosą vilioklis vargu ar sulauks tinkamo plėšrūnių dėmesio. Paprastai šio tipo masalai (tarkim, crank vobleriai ar plačios sunkios vartiklės) plaukia padugne, kas tokiu metu yra visiškai plėšrūnėms neįdomu, kadangi jos yra „nusitaikiusios“ į aukštesnius vandens sluoksnius. O ir pati masalo išvaizda neatitinka lydekoms susiformavusio potencialios aukos įvaizdžio. Kartais nutinka ir visiškai priešingas variantas. Prieš tai minėtu atveju masalo spalva gali būti ir ne tokia svarbi, tačiau būtent ji kitąsyk vaidina neeilinį vaidmenį. Kaip pavyzdį galiu  paminėti pavasarį ir vasaros pradžioje lydekų pomėgį Nemune bei Nevėžyje kibti ant salotinių riperių. Rudenį šios plėšrūnės labiau mėgsta jau baltus juodomis nugarėlėmis (esant apniukusiam orui) arba tamsiai geltonus žaliomis nugarėlėmis (giedrą dieną) to paties dydžio ir tos pačios formos riperius. Galiu tik spėti, kad tokį jų pasirinkimą įtakoja vandens skaidrumas, nes vilioklio forma bei dydis lieka nepakitę. Daugiau painiavos, parenkant tinkamus vilioklius, tuomet, kai lydekos vieną dieną toje pat upėje ir labai panašiose vietose neblogai kibusios ant balto metalo sukriukių, kitą dieną į jas net nežiūri, o renkasi tamsiomis spalvomis dažytus guminukus. Gal tai neatrodytų kažkoks nesuprantamas dalykas, jei oras keistųsi radikaliai, bet jis abi žūklės dienas išlieka, mūsų manymu, identiškos. Paaiškinti šį reiškinį yra sudėtinga, galiu tik spėlioti, kodėl taip nutinka. Turiu dvi versijas ir labai gali būti, kad jos abi yra teisingos, nes tarpusavyje tiesiogiai susijusios. Visiškai įmanoma, kad pirmąją dieną lydekos buvo itin aktyvios ir geriausiai kibo ant tų masalų, kurie savo išvaizda bei judesiais atrodė labiausiai provokuojantys. Antrąją dieną jos medžiojo kur kas pasyviau, labiau sau įprasta maniera, dėl ko lydekas galėjome pagauti tik tais viliokliais, kurie geriau dirbo padugnėje, o savo išvaizda ir judesiais buvo panašūs į natūralias žuveles. Bet tuomet kils klausimas, kodėl nesikeičiant meteorologinėms sąlygoms taip atsitiko? Tai, kas mūsų manymu, yra dvi viena nuo kitos nesiskiriančios dienos, iš tiesų žuvims gali būti visiškai skirtingos. Tiek taikiųjų žuvų, tiek ir nuo jų manieros maitintis priklausančių plėšrūnių mitybą gali lemti mūsų akimis mažai pastebimi veiksniai. Kartais pakanka tokių smulkmenų, kaip staiga keliais centimetrais nukritęs ar pakilęs vandens lygis, ir upėse gali susidaryti visiškai kitokios sąlygos. Ten, kur vakar buvo stipresnė srovė ir plaukiojo gružlių būreliai, šiandiena jau yra vos tekantis vanduo ir čia įsitvirtino aukšlės. Arba atvirkščiai. Lydeka galbūt iš šios vietos nepasitraukė, tačiau jos dėmesys yra sukoncentruotas į visai kitos rūšies žuvis ir, suprantama, ji mieliau griebs ir kitokius masalus. Taip pat atkreipiau dėmesį, jog visiškai nežymūs slėgio pokyčiai nuo pat ryto neretai būna ir didelių oro permainų pranašai, kas labai įtakoja lydekų kibimą. Mes to dar nejaučiame, bet žuvų organizmas į artėjančias orų permainas sureagavo ir jos ėmė elgtis kitaip. Nesakau, kad tai būtinai atneš neigiamus žūklės rezultatus, anaiptol – ligi šiol nekibusios žvynuotosios gali staiga pradėti kibti. Netgi mėnulio fazės kitimas kartais turi teigiamų ar neigiamų korektyvų. Jautriausiai į įvairias mums nematomas (į matomas – juo labiau) permainas žuvys reaguoja tada, kai vandens telkinyje yra joms ne itin palankios sąlygos. Turiu omenyje pernelyg aukštą ar žemą vandens temperatūrą, deguonies stygių ir panašiai. Vėlų rudenį, žiemą arba per pačius vasaros karščius būtent tokios sąlygos ir susidaro. Grįžtant prie masalų pasirinkimo, reikia pažymėti, kad žvejojantys tik tam tikros rūšies viliokliais spiningautojai turi daugiausiai galimybių likti be laimikio. Galbūt voblerių fanai, kurie į žvejybą nešasi itin platų tokių masalų arsenalą, rizikuoja mažiau, nei tie, kurie gaudo tik sukriukėmis arba vien guminukais, nes vobleriai yra visapusiškesni (kalbu bendrine prasme) už kitus masalus. Esant visiškai nekibai derėtų bandyti ne tik kaitalioti kažkokių vienų masalų spalvinius variantus arba modelius, bet vilioklius keisti radikaliai, t. y. blizgę mainyti į guminuką, po to į voblerį ir panašiai. Gal šioje vietoje nukrypsiu nuo temos (o gal ir ne?), nes, kiek pastebėjau, kai kurie spiningautojai nelinkę apsikrauti papildomais masalais, nors išsiruošia į visos dienos žvejybą: sunku tampyti, vargina... Be abejonės, juk pasirinkote aktyvų žūklės būdą. Tačiau galima viską labai kompaktiškai susidėlioti į specialiai tam skirtas dėžutes, sukrauti į vieną nedidelį krepšį arba patogią kuprinę (tik prieš tai namuose atranką teks padaryti – žinai, kur važiuoji ir kokių žuvų tikėtis), tad našta neatrodys tokia sunki, o masalų pasirinkimas bus gerokai didesnis. Aš, tarkim, turiu net keletą patogių Flambeau firmos perpetinių krepšių ir, priklausomai kur, kokias žuvis ruošiuosi gaudyti, kuriam laikui eisiu į žūklę, juos naudoju. Krepšiai būna su įvairaus dydžio plastikinėmis dėžutėmis ir nereikia sukti galvos, tilps ar ne jūsų turimos... Netgi nusipirkau labai didelių Flambeau krepšių, pastarieji praverčia, kada velkiauju, ant jų netgi gali atsisėsti. Kuomet išeinu žuvauti visai šalia namų su mintimi „pramankštinti rankas“, tada seguosi specialų dėklą ant juosmens. Itin patogus dalykas, rekomenduoju, įsigiję nesigailėsite, tarkim, Lucky John Waist – kaina kaip šešių cigarečių pakelių. Kai kas renkasi kuprines, bet nesu jų šalininkas, nes įsibridus nelabai patogu išsiimti masalus. Nors čia veikiau gal įpročio dalykas.

Romualdas Žilinskas