Apie sterkų pomėgį šartrezui ir morkoms
Jei su žvejais pradėtume diskutuoti, kokie plėšrūnai yra akyliausi, manau, jog dauguma nubalsuotų už šapalą arba salatį. Aš savo straipsniuose irgi nuolatos pabrėžiu, kad šios žuvys pasižymi itin gera rega. Tačiau sterko akys mato ne ką prasčiau. Ta tema neseniai rašiau straipsnį, kuriame pabrėžiau, jog šie grobuonys puikiai regi drumstame vandenyje, prietemoje ir netgi aklinoje tamsoje. Kita vertus, apie sterkų kaprizingumą masalų spalvoms (ir net atspalviams!) kuriamos legendos, kurios šiaip jau ne iš piršto laužtos, nes tai irgi susiję su regėjimu.
Bene populiariausi masalai sterkų žūklei yra guminukai. Suprantama, kadangi žvejojame dugninius plėšrūnus, kurie mėgsta dideles gelmes, todėl tokius vilioklius patogiausia jiems ir siūlyti. Taip pat pagal savo formas, žaidimo braižą, kurį, beje, mes patys silikoniniams masalams ir suteikiame, guminukai geriausiai atitinka sterkinių vilioklių standartus.
Tinkamas metas sterkų žūklei
Bet ir vėl pamiršome vieną svarbų aspektą – visi tie riperiai, tvisteriai, žuvelių, sliekų, vabzdžių lervų ar kitų gyvų padarų silikoninės imitacijos turi nerealiai didelę visokiausių spalvų ir atspalvių gamą. Negana to, įdiegus naujausias technologijas, guminukai gali būti kelių spalvų, išmarginti tarsi vobleriai, su brokatiniais blizgučiais, tviskantys perlamutru, turintys 3D efektus ir panašiai.
Tačiau net ir to mažai – kai kurie žvejai juos dar spalvina patys su vandeniui atspariais rašikliais. Na, tokių spiningautojų gal ir nėra labai daug, sprendžiu veikiau pagal save – aš juos iš tiesų neretai perdažau, nes...
Čia jau kita kalba ir kitam straipsniui, bet įmesiu „akmenį“ į mūsų prekybininkų „daržą“: kada pagaliau jūs pasiūlysite nusipirkti vandeniui atsparių rašiklių? Kodėl aš juos siunčiuosi iš Kinijos ar JK ir laukiu mėnesį, kai galėčiau nors ir dabar nusipirkti žūklės prekių parduotuvėje? Juk tie markeriai praverčia absoliučiai visų dirbtinių masalų dažymui, taip pat naudojami dugnininkų, plūdininkų? Klausimas į „dausas“, nes jei prekybininkai būtų norėję, aš dabar to neklausčiau.
Prieš pradėdamas kalbėti apie tinkamiausių spalvų riperius sterkams, tarsiu kelis žodžius apie šių žuvų biologiją. Kuo skiriasi jų gaudymas guminukais nuo lydekų? Aišku, yra aibė techninių niuansų, bet kalbu apie vilioklių spalvas.
Lydekos netgi skaidriame vandenyje neretai atakuoja masalus, kurie yra ryškūs ir nė iš tolo neprimena jų aukų. Taip todėl, kad aštriadantėms iššaukiančių spalvų viliokliai sukelia agresiją ir jos, netgi būdamos sočios, negali praleisti pro šalį plaukiančio tokio guminuko ar voblerio.
Sterkai – visai kitokio „sukirpimo“ plėšrūnai ir jų taip lengvai neapgausi. Kita vertus, reikia atsižvelgti į tai, kad blausiaakiai plėšrūnai labiau mėgsta drumstesnius vandenis, didesnius gylius ir geriau kimba prietemoje arba naktimis.
Tiesa, pastarasis faktorius kartais ignoruojamas, nes šie grobuonys gali būti aktyvūs ir visą šviesųjį paros metą, taip pat ir šviečiant saulei. Visgi ryški saulė, štilius, giedras dangus bus blogiausia, kas gali tą dieną nutikti išsiruošusiam sterkauti spiningautojui, bet laimę bandyti įmanoma.
Taigi, bet kokiu atveju sterkams reikėtų atrasti tokių spalvų silikoninius masalus, kurie yra labiausiai panašūs į jų aukas. Bet juk sterkai neretai kimba ant visokių egzotinių spalvų masalų, – pasakysite, – tai kaip čia viską paaiškinti? Paaiškinti visada galima, tik reikia logiškai tokius faktus įvertinti.
Dabar įsivaizduokite situaciją, kad sterkas kažkur gelmėje persekioja pulkelį smulkių kuojų. Spiningautojas užmeta į tą vietą ryškiai geltoną riperį, kuris dydžiu bei forma yra kažkiek panašus į tas žuvis. Geltona spalva gelmėje išnyksta, blausiaakis grobuonis mato tik „kuoją“, kuri truputį ar kiek daugiau šviesesnė už tikrąsias jo aukas.
Sterkui toks masalas iš tiesų yra panašus į jo persekiojamas žuveles, taip pat plėšrūnas savo šonine linija, o ir rega, fiksuoja, kad „kuoja“ juda kažkaip kitaip, neįprastai. Susumavus abu šiuos faktus, sterkui susidaro iliuzija, kad potenciali auka – ligota, pusiau nusigalavusi žuvelė, kurią lengviausiai pagauti. Tad jis ir čiumpa...
Bet visiškai kitaip bus kur nors 2 m gylyje, kada vanduo skaidrus – skaisčiai geltonas riperis nepatrauks sterko dėmesio, nes tokios spalvos aukų jis neėda.
Pasirodys gana keista, bet tokiomis sąlygomis tas pats sterkas gali griebti oranžinį guminuką. Pastarąjį tegul ne ryškų, o blankų, nes sterkai, kaip žinote, jautrūs netgi mažiausiems vilioklių atspalviams, kuris irgi vargu ar bus panašus į natūralią aukos spalvą. Visgi taip atrodo tik mums, tačiau ne šiam plėšrūnui.
Beje, apie spalvų matymą tam tikruose gyliuose ir tam tikromis sąlygomis irgi esu rašęs išsamų straipsnį, ir ne vieną, tad nesikartosiu. Tiesą sakant, man kartais susidaro įspūdis, kad tam tikros žuvų rūšys vis kitaip identifikuoja spalvas, tačiau čia tik mano moksliškai neįrodyta versija, remkimės labiau patikrintomis žiniomis ir grįžkime prie sterko.
Spalviniai variantai konkrečiomis žūklės sąlygomis
Pagrindiniai veiksniai, kaip sterkai, ir ne tik jie – bet kurios plėšrios žuvys, reaguos į tam tikrų spalvų guminukus yra vandens drumstumas, apšvietimas (šiuo atveju dar ir gylis, kadangi šviesa gelmėje nublanksta) bei dugno fonas. Nors pamąstymai „kaip ir kodėl“ daugumos žvejų tikriausiai net nedomina – svarbu, kad konkrečios žuvys kimba ant konkrečių spalvų guminukų tam tikromis sąlygomis. Tad labai ir nesiplėsiu.
Kaip jau sakiau, sterkų stichija – drumsti vandenys. Lietuvių liaudies patarlė, kad žuvį gaudyk drumstame vandenyje, veikiausiai yra skirta sterkams. Juokauju, suprantama. Beje, nuskaidrėjus upėms, šių plėšrūnų aktyvumas šviesiu paros metu padidėja po stipresnių ilgai užsitęsusių liūčių, kai vanduo susidrumsčia. Ir tuo darsyk įsitikinau šįmet.
Tad drumstame vandenyje esant apniukusiai dienai, jau minėta skaisti geltona, šartrezo (žalsvai geltona), salotinė spalvos yra tos, kurios sulauks didžiausio blausiaakių plėšrūnų dėmesio. Ypač tuose vandens telkiniuose, kur sterkai dažnai maitinasi ešeriais.
Aš nežinau, kiek iš tiesų dažnai blausiaakiai plėšrūnai suryja dryžuočių, bet kalbu apie vandens telkinius, kur yra ir daug ešerių. Beje, mano bandymai minėtų spalvų guminukams nupiešti dryžius – pasiteisino.
Tačiau tuos „marginimus“ darydavau dažniausiai anksčiau, dabar, kaip ir sakiau, tokių guminukų galima nusipirkti. Beje, nugarėlės marginimas marginimui nelygus. Gal kas mane palaikys „nukvakusiu“, bet aš sakau, jog esant itin prastam sterkų kibimui bus skirtumas, tarkim, salotinis guminukas yra su juodais ar raudonais dryželiais.
Vadinkite, kaip tik norite, tačiau aš tuo daugsyk įsitikinau ir žvejodamas vobleriais. Todėl mano arsenale rasite įvairių spalvų šios rūšies masalų su skirtingai dažytomis nugarėlėmis. Įdomu tai, kad gaudydami vobleriais spiningautojai šitokius spalvinius variantus laiko normaliu reiškiniu, o žuvaudami guminukais neretai į tokius dalykus nekreipia dėmesio arba juos tiesiog ignoruoja. Kiekvieno valia...
Drumstame vandenyje šviečiant saulei – jau kiti prioritetai. Dabar geresnė turėtų būti balta spalva. Kalbu apie guminuko šonus ir pilvą, nes nugarėlės varijuos, jos bus juodos, rudos, raudonos, mėlynos... Varijuos tos nugarėlės priklausomai nuo sterkų įgeidžių. Nors gali būti ir visas guminukas baltas „pieniškas“ arba perlamutro tviskesio. Perlamutrinius aš apskritai labai vertinu, jie man pasiteisindavo ir kitų plėšrūnų žūklėje, o „pienas“ yra tikra klasika...
Reikėtų akcentuoti tą faktą, kad skaidriame vandenyje „prašauti“ su spalviniais variantais daug lengviau nei drumstame. Tiesa, dera paaiškinti, kaip aš įsivaizduoju drumstą ir skaidrų vandenį. Drumstas, mano nuomone, yra tas, kur matomumas blogesnis nei 1 m.
Dar vienas pastebėjimas. Stambiems sterkams įtikti yra sunkiau nei smulkmei. Suprantamas dalykas, nes didelių plėšrūnų bus žymiai mažiau nei smulkių. Kita vertus, sterkai plauko būriais, net ir tie stambūs. Turiu omenyje – tvenkiniuose, ežeruose, nes upėse jie neretai būna ir vienišiai.
Todėl ant pernelyg agresyvių spalvų riperių, vėlgi, kalbant apie ežerus ir tvenkinius, galima sėkmingai spiningauti, tačiau trauksime vien... „vietnamiečius“. Jei taip nutinka, reikėtų bandyti pasiieškoti savo masalų arsenale kažkokio panašaus masalo, bet blankesnio, gal tamsesnio atspalvio – juk sakiau, kad sterkai jautriai reaguoja į menkiausią spalvinių tonų pasikeitimą. Tarkim, smulkmė čiumpa geltoną riperi. Pabandom laimę su gintaro spalvos tokiu pat guminuku ir nebūtinai didesniu.
Aišku, yra čia tas niuansas, kad galbūt didelių sterkų toje vietoje net nerasite, kadangi aptikote smulkių sterkiukų būrį. Bet kitąsyk šie plėšrūnai sudaro ir mišrius pulkus. Ne, sterkų dydis kardinaliai nesikeis, man būtų tikrai keista, kad betraukiant kelių šimtų gramų jauniklius tarp jų įsimaišytų (juolab ne vienas) poros kilogramų šios rūšies plėšrūnas. Čia veikiau tas variantas, kada kimba puskilograminiai ir gali sugundyti sveriantį apie kilogramą sterką.
Kadangi sterkai gerai mato tiek drumstame vandenyje, tiek ir tamsoje, jie kitąsyk labai mielai griebia dvispalvius masalus. Bet dabar turiu omenyje ne tik tuos riperius, kurių nugarėlės yra patamsintos arba netgi visiškai kitokios, bet tamsesnės spalvos, o ir atvirkščiai – tamsesnio pilvelio bei šviesios nugarėlės. Ypač gerai, kada nugarėlė yra tos pačios ar panašios spalvos, bet tiesiog šviesesnio atspalvio.
Taip todėl, kad sužeista ar serganti bei jau bebaigianti galuotis žuvelė gula ant dugno pilvu į viršų ir veikiausiai tada šis netipinis riperių dažymas būna sėkmingas. Pavyzdžiui, nedideliuose gyliuose upėje, kai vanduo drumstas, man pasiteisindavo tamsiai žali su salotinėmis arba tamsiai oranžiniai su geltonomis nugarėlėmis guminukai.
Skaidriame vandenyje žalia spalva yra taip pat kibi, tačiau ji tada geriau būtų salotinė, o guminuko nugarėlė – juoda, ruda arba tamsi mėlyna. Labai geras variantas yra riperiai su oranžiniais šonais ir pilvu bei tamsiai žalia nugara.
Kaip ir sakiau, skaidriame vandenyje labai sunku parinkti reikiamas spalvas. Šviečiant saulei – ypač. Bene geriausiai dabar tiktų perlamutriniai balsvi, pilkšvi, netgi rausvo blizgesio su juodomis ir rudomis nugarėlėmis guminukai.
Aš kažkaip straipsnyje kalbu tik apie riperius tarsi kitų kibių silikoninių masalų sterkams nė nebūtų. Bet taip jau gavosi, nejučia, nes šios grupės guminukai bene labiausiai varijuoja savo spalvine gama ir visais tais anksčiau minėtais šiuolaikiniais „patobulinimais“. O ir ką besakytum – riperiai yra universalūs masalai gaudant visas plėšrūnes, labiausiai žvejų naudojami ir tikrai patinka sterkams.
Beje, apie rudą spalvą. Jos mūsų spiningautojai, pastebėjau, kažkodėl vengia. Nežinau kodėl taip yra. Aš kelis metus iš eilės Nemune rudenį labai sėkmingai tiek dieną, tiek ir naktimis žvejodavau su blizgučių prisodrintais baltapilviais riperiais, kurių nugarėles buvau nusidažęs tamsiai rudai.
Ir kokius spalvinius variantus tada nebandžiau – sterkų dėmesys buvo lygus nuliui. Tačiau tas mano padažytas masalas veikė tarsi magnetas. Todėl jo ir nerodau, nebent įžiūrėsite nuotraukoje.
Brokatiniai taškeliai (geriausiai balti arba gelsvi) man pasiteisindavo ir skaidriame vandenyje šviečiant saulei, kas, atrodytų, yra ne visai logiška. Bet, kita vertus, tai galbūt ir būdavo pagrindinis sterkų dirgiklis, kadangi tokie blizgučiai tviskėdavo kaip tikros žuvelės žvynai. Ir perlamutrinius riperius tada sterkai čiupdavo tikrai neprastai.
Visgi universaliausia spalva laikau vadinamąją „morką“, kurią sterkai neretai vienodai gerai mėgdavo ir naktimis, ir dienomis, ir drumstame, ir skaidriame vandenyje. Kas yra „morka“?
Aišku, kad oranžinė spalva. Bet ir morkų būna įvairiausių – šviežių, apvytusių, labiau raustelėjusių ir pageltusių, o sterkai veikiausiai tai žino ir griebia priklausomai nuo noro, oro ir kitų sąlygų...
Romualdas Žilinskas
