Voblerių dažymas. Ką dar galėčiau pasakyti...

Nesvarbu, kokias žuvis gaudyčiau vobleriais, bet, ką ir minėjau ne kartą, visuomet nepamirštu pasiimti į žūklę spiritinių rašiklių. Jais įmanoma voblerį čia pat prie vandens, jei to prireikia, „pagražinti“ ar visiškai perdažyti. Po to galima namuose nuvalyti, galima palikti masalams naujas spalvas, o galima ir pagal perdažymo spiritiniais rašikliais pavyzdį (jei tas vobleris buvo tinkamas, žuvys ant jo kibo) nulakuoti nagų laku.

Reikėtų pasakyti, kad labai smulkius voblerius dažyti nagų laku yra labai sudėtinga, reikalingas didžiulis įdirbis, nes mažam masalui tenka piešti ir mažas detales: dėmes, dryžius ir panašiai. Kada to neprireikia, tuomet nėra problemų, svarbu nepadauginti nagų lako, nes tokiu atveju plaukiantysis masalas gali tapti net ir skęstančiuoju, juolab išsiderins voblerio animacija. Todėl geriau jau nerizikuoti, negaišti laiko ir šapalams, ešeriams skirtus mažus tokio tipo vilioklius spalvinti spiritiniais rašikliais.

Valykite spiritiniais rašikliais užteptą dažą labai atsargiai, vatą vos suvilgykite acetonu ir lengvai braukite masalo paviršių, kadangi „paliejus“ acetono jis kartu su dažais gali įsigerti į plastikinį paviršių, nudažyti voblerių liežuvėlius.

Kita vertus, spiritiniais markeriais neįmanoma nuspalvinti visų voblerių, nes blizgantys metalu, taip pat pagaminti iš skaidraus plastiko paprasčiausiai nenusidažys – spiritinis rašiklis „nepramuš“ tviskesio ar skaidrumo. Tuomet tenka naudoti aname rašinyje minėtą lako „gruntą“ ir tik po to spalvinti markeriais. Tai bus mišrus dažymo variantas, kuomet deriname spiritinius rašiklius su nagų laku.

Bet tikrai ne visada to prireikia. Aš neretai specialiai perku šviesesnius voblerius (visiškai balti, suprantama, geriausi), kuriuos lengviau dažyti būtent vien spiritiniais rašikliais. Markeriais galima daug subtiliau nuspalvinti šios rūšies masalus, įmanoma padaryti menkiausias detales, pereinamas spalvas ir panašiai.

Kas yra „taškavimas“?

Dažant šiuos masalus ypač pasiteisina vadinamasis „taškavimas“, kuomet juvelyrišku tikslumu baksnojama į voblerį rašikliu ir padaromi dryžiai, dėmės ir kitos įmantresnės spalvinės detalės.

„Taškavimas“ irgi turi savų niuansų, gerokai teko padirbėti, kol jį pagaliau įsisavinau. Regis, paprasti voblerio dryžiai, kuriuos galima tiesiog nubrėžti markeriu arba užtepti laku. Kartais darau ir taip, visgi „taškinės“ skersinės juostelės yra kur kas efektyvesnės ir tai patikrinta šimtus kartų praktiškai.

Pradžioje taškuoji voblerio šonus kone tiesia linija su vidutiniškai storu markeriu. Tada tų dryžių šonuose pabaksnoji jau rečiau su plonesniu, dar toliau į plotį – naudoji dar plonesnį rašiklį ir taškuoji palieki dar retesnius taškus.

Kitas variantas atliekamas panašiu principu, bet naudojant tos pačios spalvos, tačiau vis šviesesnio atspalvio markerius. Tuomet dryžiai tarsi pašviesėja, „išplaukia“ tai atrodo itin natūraliai.

Taip pat juos galima padaryti kontrastingus, tarkim, tie pagrindiniai, kurie daromi storiausiu rašikliu, gali būti raudoni, o kiti taškeliai, juodi ar mėlyni. Spalvini ne „iš lemputės“, bet galvodamas, kam tas vobleris bus skirtas – yra natūralios žuvies imitacija ar bus reikalingas suerzinti plėšrūnę. Man gal sudėtinga visa tai papasakoti, reikėtų tiesiog patiems bandyti ir suprasite, ką turiu omenyje.

Įvairiaspalvių taškelių kombinacijos gali dryžius paversti gana įdomių atspalvių, nes tie taškiukai, judant vobleriui, susilieja, matosi tik bendras jų fonas. Aišku, daug kas priklauso nuo voblerio žaidimo, jo animacijos, todėl crank modeliams tinkami dryžiai gali visiškai netikti minnow modeliams. Suprantama, kad ilgakūniams vobleriams nedarysi tiek pat skersinių juostelių, kiek „burbulams“, nes tada tarp jų bus pernelyg dideli tarpai ir toks dažymas neteks prasmės.

Beje, kitąsyk paprasti taškeliai, netgi reti ant baltų ar geltonų voblerio šonų iš esmės keičia masalo kibumą. Pavyzdžiui, visiems gerai žinomas spalvinis variantas, tokius siūlo ne viena masalus gaminanti firma – geltona voblerio nugara ir geltonas pilvas, bet balti lyg sniegas vilioklio šonai. Tai vienas iš geresnių „agresyvių“ spalvinių variantų. Bet kada ant tų baltų šonų padėlioji mažus (būtent mažus!) juodus taškelius, vobleris tampa dar kibesnis. Regis, kaip gali žuvys skirti tokias smulkmenas, tačiau kažkokiu būdu skiria.

Taip pat neretai taškelius dėlioju ir išilgai voblerio nugarėlės. Kai kurios firmos savo voblerius kažkodėl nudažo taip, kad jų nugaros būna labai siauros, net iš viršaus žiūrint į masalą tai matosi. Jei nugarėlės, lyginant su šonais, yra labai kontrastingos, man tai atrodo visai ne kas. Ir ne vien man, nes žuvims irgi dažnai nepatinka. Aišku, yra toks specialus spalvinimo stilius, kada reikia itin iššaukiančių, erzinančių piešinių, bet dabar kalbu apie natūralaus tipo variantus.

Tokiu atveju imu nugarėlės spalvos (arba atspalvio) rašiklius ir „taškuoju“, šį sykį jau išilgai nugarėlės, bet principas išlieka toks pats kaip ir darant dryžius – spalva tarsi švelniai „nueina“ nuo nugaros pilvelio link ir voblerio nugarėlė tampa platesnė.

Raudonos dėmės ir pereinamos spalvos

Kaip vieną iš spalvinių variantų, kad vobleris būtų kibesnis, galėčiau pasiūlyti raudoną arba oranžinį nagų laką, kuris tepamas ant šių masalų pilvų. Čia nėra nieko naujo, daugelis firminių voblerių būna taip dažyti. Tačiau tikrai ne visi ir kai kuriems modeliams pakanka taip nuspalvinti pilvus arba bent ties „pagurkliu“ brūkštelėti raudoną, oranžinę juostelę ir jie tampa kibesni.

Tiesa sakant, yra skirtumas tai bus raudona, oranžinė ar vyšnių spalvos papilvė. Nes oranžinė labiau tinkama vasarą, rausva – skaidriame vandenyje, vyšnių spalvos – gelmėje, bus labiau rudeninis variantas, o skaisčiai raudona yra daugiau ar mažiau universali. Beje, dideliems vobleriams aš netgi tokia pačia spalva retsykiais nudažau kabliukų kotelius ar net visus kabliukus iki pat jų smaigalio.

Tačiau mažiems, nors kartais ir kai kuriems vidutinio dydžio vobleriams padarau netoli galvos ant šonų ryškų didelį šių spalvų tašką (veikiau dėmę) arba net du ar tris taškus. Juos dažau tik tada, kai kontrastuoja su bendru masalų fonu, nes kitu atveju tokie raudoni ar oranžiniai taškai neturėtų prasmės. Beje, netinka jie ir tuomet, kada voblerio nugarėlė irgi yra raudona arba panašių atspalvių. Kitais atvejais teigiamai veikia ešerių, šapalų apetitą.

Vienu metu labai „paklausūs“ buvo vobleriai samaninėmis (ne rudomis, ne žalsvai rudomis, bet tokiomis sunkiai nusakomomis apvytusių samanų spalvos, turinčios gelsvumo atspalvį) nugarėlėmis. Po daugelio eksperimentų radau išeitį. Tamsiai žalią voblerio nugarėlę tolygiai nuspalvindavau geltonu spiritiniu rašikliu ir po to padengdavau bespalviu laku. Išėjo taip, kaip reikia.

Dažant nagų laku sunku padengti voblerio šonus, kad gautųsi pereinamos spalvos efektas. Pavyzdys: nuo nugarėlės link pilvelio, tarkim, melsva spalva vis blanktų ir taptų praktiškai vos ne balta.

Visgi yra būdas, kaip tai padaryti. Užtepkite šviesiai mėlyno lako ant piršto ir švelniai braukite baltai dažytus masalo šonus nuo nugarėlės pilvelio link, arčiau nugarėlės spauskite pirštą stipriau, netoli pilvelio galite net nebraukti. Na, taip, pirštus irgi išsilakuosite, bet juk nesunku juos nuvalyti. Aišku, toks dažymas neatstos firminio, bet kažką panašaus įmanoma pasiekti.

Na, bet tai jau gal pernelyg, pereinamas spalvas geriau dažyti su spiritiniais markeriais, aš apie tai pasakojau ankstesniuose straipsniuose.

Voblerių dažymas skiriasi nuo silikoninių ar metalinių masalų vienu esminiu aspektu – spalvinant šiuos vilioklius galima labiausiai leisti pasireikšti fantazijai. Visų pirma, dėl to, kad galima naudoti dviejų rūšių mano siūlomus dažus visapusiškai. O antra – voblerių spalvinė gama yra bene pati įvairiausia, jei turėsime omenyje tą faktą, jog ant šių vilioklių galima piešti įvairias smulkias detales, kurios nėra beprasmės.

Jei pritrūksite fantazijos, galima atsiversti bet kokios firmos katalogą, išsirinkti bet kokius voblerius ir taip nusidažyti tuos, kuriuos turite. Nors aš dažniausiai renkuosi „sugalvotą“ variantą.

Romualdas Žilinskas