Voblerių dažymas
Dengiant laku voblerius, tai tenka daryti tik namuose, o štai su spiritiniais rašikliais voblerius galima bent kažkiek paspalvinti čia pat žūklavietėje. Norėčiau dar pažymėti, kad mano turimame asortimente daugiau nei trys ketvirtadaliai visų voblerių, nepaisant dydžių, modelių, kokioms žuvims jie skirti gaudyti, yra perdažyti arba bent jau kažkiek paspalvinti.
Nors galbūt aš kartais kartojuosi, bet ne visi žvejai skaito anksčiau rašytus mano straipsnius, tad priminsiu, jog nagų lakas turi keletą didelių privalumų. Visų pirma, jo yra tiek spalvų, atspalvių, tonų, kad net neįmanoma suskaičiuoti. Be to, apstu visokio perlamutrinio, su blizgučiais, pusiau permatomo lako. Jis labai greitai džiūsta ir puikiai laikosi tiek ant plastiko, tiek ant balzos, netgi pakankamai ilgai nenusitrina nuo metalo.
Jei spalvinis variantas pasirodo nevykęs arba tiesiog šiaip sau norite pakeisti voblerio išvaizdą, irgi ne bėda – yra specialus acetoninis šio lako valiklis, kurio užpylus ant vatos ar skudurėlio labai greitai galima nutrinti laką. Dar geriau – paprastas beveik neskiestas acetonas, jo nusiperku litrą – užtenka ilgam. Netgi spiritas nutrina nagų laką, nors tada jau tenka smarkiau padirbėti.
Apie kontrastus ir natūralumą
Kad kai kurios firmos (beje, netgi labai žinomos) bando sutaupyti dažydamos voblerius, parodo vienas faktas. Kartais, nusispalvinęs kokį nors voblerį nagų laku, išbandau jį, bet po to sumąstau nutrinti laką ir gražinti masalui buvusią išvaizdą arba jį perdažyti. Patrinu acetoniniu lako valikliu, tačiau, mano nuostabai, nusitrina ir buvusi „tikroji“ masalo spalva – vobleris lieka skaidrus (pagamintas iš skaidraus plastiko) arba, jei padarytas iš medžio, medžio spalvos.
Bėda ta, kad norint skaidrų plastiką padengti nagų laku, reikia jo užtepti kelis sluoksnius. Tad tenka gaišti laiką, laukti, kol nudžius vienas sluoksnis, kad galima būtų tepti kitą. Tai būtina, nes kitu atveju lakas gali susigarankščiuoti, ir vobleris atrodys neestetiškai, o pasitaiko, kad lakas ir visai neprilimpa, bet tai jau labai reti atvejai. Tiesa, jei acetonu nuvalėte buvusį laką, reikėtų masalą nuplauti po šilto vandens srove ir leisti bent valandą jam sausam pagulėti, kad acetonas galutinai išgaruotų, nes užteptas naujas lako sluoksnis taip pat gali sutrūkinėti, susigarankščiuoti.
Jei gaudydamas guminukais palyginti dažnai naudoju ryškius ar kontrastingus (nugarėlė–pilvelis ir šonai) masalus, tai vobleriams dažniausiai stengiuosi suteikti natūralumo, spalvas bei atspalvius derinu taip, kad jie papildytų vienas kitą. Ne visada taip elgiuosi, kontrastingi masalai patinka sterkams, kartais ir ešeriams, bet dažniausiai dažau būtent taip. Visgi ant kai kurių natūralių spalvinių variantų, palei voblerio galvutę arba jo šonuose, kartais užtepu kelis brūkšnius ar taškus ryškaus oranžinio, raudono lako.
Tokie vobleriai tinka gaudyti lydekoms, ešeriams, šapalams ir, įdomiausia, kad visiškai nebaido salačių. Visgi pastariesiems plėšrūnams turiu paruošęs daug kartų išbandytus ir patvirtintus spalvų variantus. Nemuno salačiai labai mėgsta voblerius šviesiai sidabriniais šonais (galima dar užtepti permatomo lako su baltais blizgučiais sluoksnelį) ir juodomis ar tamsiai rudomis nugarėlėmis. Tai pakankamai kontrastingi masalai.
Neries salačiai geriau kimba ant panašiai dažytų masalų, bet sidabras turi būti tamsesnis, nugarėlės – kiek „prigesintos“ žalsvai rudu permatomu laku arba nudažytos šviesiai rudai, melsvai, tamsiai pilkai. Sidabro spalva gali būti keičiama į baltą, po to reikia padengti ją perlamutriniu laku su melsvu ar pilkšvu, vos juntamu violetiniu atspalviu.
Atskira kalba būtų apie perlamutrinį nagų laką. Jis gali būti visiškai baltas, bet gali turėti melsvo ar rausvai violetinio blizgesio. Pastarasis itin geras, jis universalus viliojant bet kurias plėšrūnes. Netgi „salatiniams“ sidabruotiems vobleriams juo lakuoju pilvelius. Perlamutriniai lakai geri dar ir tuo, kad užtepus jų vieną sluoksnį ant bet kuria spalva dažyto masalo toji spalva išlieka, o pats masalas įgauna natūralų žuviai būdingą blizgesį.
Vienu metu gana daug voblerių buvo gaminami su hologramomis arba labai ryškaus metalinio tviskesio, tokių modelių rasite ir dabar, tad hologramas ir akinamai ryškų metalo spindesį tekdavo „prigesinti“. Jei gaudant Nemune taip pagaminti vobleriai būdavo gana kibūs, tai, tarkim, Neries plėšrūnės šitokio tviskesio tikrai nemėgsta. Čia vėl naudoju perlamutrinius lakus. Kartais pakanka vieno sluoksnio, kitąsyk tenka lakuoti ir du–tris kartus. Išbraižyti ant masalo žvynai ar kitos smulkios detalės, jei perlamutrinio lako sluoksnis yra plonas, nedingsta.
Visgi perlamutrinio lako (nežinau, kaip moterims, bet man – tai tikrai) įvairovės nepakanka. Kartais norisi, kad perlamutras turėtų šviesiai melsvą ar atvirkščiai – tamsiai mėlyną pereinantį į violetinį atspalvį. Gal tokių ir yra, bet gaišk laiką, ieškok... Tada į skaidrų (baltą) perlamutrinį laką įlašinu reikiamos spalvos paprasto lako, išmaišau, išplaku. Reikia tai daryti labai atsargiai, nes įdėjus priemaišų jų jau nebeišimsi.
Kitąsyk elgiuosi atvirkščiai. Būna voblerių, kurie, mano nuomone, nudažyti tinkamomis spalvomis, bet joms reikėtų suteikti ryškumo, norisi, kad kažkuri spalva labiau išsiskirtų bendrame fone. Tokiu atveju paryškinu kurias nors vietas tokios pačios ar labai panašios spalvos laku, arba naudoju permatomą laką su sidabriniais blizgučiais, nes jie faktiškai yra universalūs – tarsi maži veidrodukai atspindi šalimais esančią spalvą.
Jų neturėtų būti daug, nes tokiu atveju tas „sidabras“ tiesiog užgesins bet kokią spalvą, tačiau jos neparyškins. Todėl kai kurį blizgučių turintį laką skiedžiu bespalviu. Nors, aišku, reikia kitąsyk ir originalaus. Aišku, yra įvairių spalvų blizgučių, naudoju nebūtinai tik sidabrinius.
Pavyzdžiui, man reikia, kad mėlynos voblerio dėmelės išsiskirtų iš bendro spalvinio piešinio. Imu skaidrų laką su mėlynais blizgučiais ir juo užtepu norimas vietas. Labai neblogą efektą turi sidabro spalvos laku nutepti voblerio šonai, kai ant jų užtepamas permatomas lakas su geltonais blizgučiais, arba atvirkščiai – gelsvi (veikiau, aukso atspalvio) šonai, uždažyti skaidriu laku su sidabro spalvos blizgučiais.
Spalviniai variantai konkrečioms žuvims
Nagų lako buteliukas gali kainuoti nuo pusės (nukainotas) iki keliolikos eurų. Labai brangių paprastai neperku, tačiau kainuojantį po kokius 5–6 eurus kartais ir įsigyju, jei randu kažkokią man ypatingai patinkančią spalvą. Brangus lakas kokybiškesnis – jis daug lygiau užsitepa ant masalo paviršiaus, greičiau džiūsta, geriau limpa.
Kita vertus, toks lakas būna dažniausiai su įvairiomis spalvinėmis ar blizgančiomis priemaišomis, koks nors ypatingas, tad jo panaudojimas gali būti skirtas veikiau tik smulkesnėms masalų detalėms. Voblerių nugarėlėms, pilvams, šonų pagrindui labiau tinka pigus mažiau blizgus lakas, jis panaudojamas, jei išsireikšti dažytojų terminologija, gruntavimui.
Beje, kartais tenka atlikti ir viso voblerio „gruntavimą“, nes norimos spalvos lakas paprasčiausiai „nepramuša“ gamyklinių dažų. Tada jau tepi masalą vien baltu matiniu laku ir lauki, kol išdžius. Ant balto fono galima dažyti kaip tik nori, jis yra tarsi naujas popieriaus lapas.
Nagų lako pasirinkimas, nors ir didelis, bet daug kas priklauso nuo mados – kadangi jį perku bent dvidešimt metų, tai matau tas tendencijas. Vienu laikotarpiu rasti ryškaus salotinio, oranžinio lako buvo sunku, pirkdavau kur nors turguje, ten būdavo pigaus nukainuoto. Dabar vėl jo yra į valias, taip pat rastumėte fluorescuojančio salotinio, citrinos spalvos, oranžinio ar raudono, tokiam lakui taip pat randu pritaikymą, ypač dažant ešeriams, šapalams, lašišoms ar šlakiams skirtus voblerius.
Lydekoms vobleriai gali būti dažomi irgi net labai ryškiu laku, sukuriant kontrastingą masalo kūno piešinį, tačiau aštriadantės plėšrūnės labiau mėgsta matiniu laku dengtus masalus. Visgi tokios spalvos tinkamesnės gaudant ežeruose arba upėse pavasarį. Vėliau Nemuno ir Neries aštriadantės geriau kimba ant „salatinėmis“ spalvomis dažytų arba geltonų bei rudų ir žalsvų atspalvių turinčių masalų. Pavyzdžiui, Neryje vienas geresnių variantų – tamsiai žalia arba „samanine“ nugarėle ir gelsvais arba baltu perlamutru dengtais šonais vobleris. Patinka jis ir Neries sterkams.
Tačiau visumoje sterkai upėse geriausiai griebia jau aprašytus orientuotus salačių žūklei arba panašius voblerius, suprantama, kad kalbu apie spalvinius variantus. Tačiau Kauno mariose yra visiškai kitaip. Čia šie plėšrūnai nori oranžinių, salotinių (ne itin ryškių) modelių, o rudenį kartu su ešeriais itin gerai kimba ant melsvų bei violetinių spalvų deriniais dažytų masalų.
Prieš keletą metų Gintaro Nauckūno mašinoje palikau vieną dėžutę su minnow tipo vobleriais, tai buvo nauji tuo metu modeliai. Vis pamiršdavau pasiimti, o bičiulis nuolat pamiršdavo man atiduoti. Kadangi voblerių trūkumo nejutau, sakau: „Naudokis, išbandyk juos Kauno mariose, papasakosi apie rezultatus, man net įdomu...“
Po metų susigrąžinau tuos masalus. Tryniau acetonu dvi dienas – Gintaras beveik visus dvidešimt tris modelius buvo nudažęs tamsiai mėlynomis ir (ar) violetinėmis spalvomis. Taip nutiko dėl to, kad draugas vėlų rudenį su šiais vobleriais velkiavo Kauno mariose sterkus, o tokie violetiniai deriniai tuo metu buvo kibiausi. Ten, kur aš dažniausiai žvejoju – Nemune ir Neryje – panašių spalvų masalais vargu ar ką pagausi, tad teko perdažyti. Nors keletą masalų pasilikau nuspalvintų tokia maniera – sterkai mariose juk kibo sėkmingai, ten ir aš neretai žuvauju.
Reikėtų pasakyti, kad bičiulis šioje srityje yra aukštesnio meninio lygio, man neužtenka kantrybės, o gal ir gebėjimų taip preciziškai spalvinti voblerius. Ir žvejoja jis dažniau, todėl labiau „atmušęs akį“. Neturiu laiko, aptingstu, paprašau – nudažo taip, kaip jam atrodo geriau arba kaip aš norėčiau. Beje, Gintaro ne vienas žvejys yra to paties prašęs.
Ir ne tik žvejai, nes viena firma jam siūlė nemažus pinigus už tai, kad jai padarytų keletą savo dažytų spalvinių kibiausių variantų, kuriuos toji bendrovė galėtų išleisti serijiniu būdu. Gintaras nesutiko. Ne todėl, kad siūloma suma buvo maža, tiesiog norėjo, kad tokiais masalais galėtų žuvauti tik jis ir dar artimiausi draugai.
Nagų laku dažyti mažus vobleriukus, kuriais gaudau šapalus ir meknes, gana sudėtinga. Čia reikia ypatingo subtilumo, jei vien laku nori nuspalvinti smulkias detales, padaryti juosteles, taškelius ir panašiai.
Tokiu atveju gelbsti nagų lakas dekoravimui su plonu teptuku. Margus masaliukus labai mėgsta meknės, joms dažant masalus pageidautina, kad dominuotų žalsvi ir melsvi atspalviai, ypač gerai tinka šių dviejų spalvų derinys.
Šapalai neblogai kimba ir ant vienspalvių rusvai žalsvų (skaidriame vandenyje) ir raudonų, sodriai geltonų (upei susidrumstus) vobleriukų. Visgi geriausias spalvų derinys jiems, mano nuomone, yra vobleris su juoda nugarėle, tamsiai geltonais šonais ir pilveliu, kuris gali būti truputį paryškintas ir oranžiniais štrichais. Sakyčiau, kad toks nedidelio voblerio piešinys yra universalus įvairiomis žūklės sąlygomis ir daugelyje upių gaudant šapalus.
Mažiausiai išrankūs yra ešeriai. Nors gal priešingai – jiems įvairiomis žūklės sąlygomis reikalingi ir įvairesnių spalvų vobleriai. Visgi ir ešeriai turi savo mėgstamas spalvas. Geriausiu (universaliausiu) masalu įvardyčiau tą, kurio nugarėlė yra dangaus spalvos, o pilvelis – metalo ar sidabro tviskesio. Ešeriai apskritai mėgsta mėlynus akcentus ir, be abejo, ryškiai raudonus.
Romualdas Žilinskas
