Veidrodėlių, taškelių kombinacijos su avižėle ir svareliu

Veidrodėliai, taškeliai ir kiti šios grupės viliokliai gali būti pritaikomi vieni, nors dažniausiai ant jų kabliukų visgi kabinamos uodo trūklio lervos, rečiau ir musės lervos ar labai nedideli augalinės kilmės masalai. Iš pastarųjų galima būtų paminėti perlines kruopas, tešlos rutuliukus ir retai poledinėje žūklėje naudojamas šutintas kanapes. Jos yra labai smulkios, tačiau šių itin mažų vilioklių kabliukai yra labai ploni bei maži, tad kanapes užmausime nesunkiai.

Visgi natūralios kilmės priedus (arba masalus) renkamės atsižvelgdami į gaudomų žuvų rūšis, o taip pat į sistemėles, kurias konstruosime žuvaudami veidrodėliais bei taškeliais.

Jei naudosime avižėlę

Norint tinkamai virpinti avižėlę, ją reikia rišti valo gale ir būtinai tik vieną. Bet koks papildomas masalas, tarkim, kita avižėlė, kabliukas, kartais net ir pernelyg stambi trūklio lerva ant tos avižėlės kabliuko, gali gesinti virpesių dažnį ar kitaip trukdyti viliojančiai žaisti.

Tačiau taškelių, veidrodėlių ir jų analogų neįmanoma panaudoti kaip avižėlių dėl vienos elementarios priežasties – net ir labai mažame gylyje ir pririšus prie paties ploniausio valo jie bus pernelyg lengvi, kad galėtų be kliūčių skęsti, būti virpinami ir panašiai. Kaip jau minėjau anksčiau rašytame straipsnyje apie šiuos masalus, galimos išimtys, bet apie jas nekalbėsiu.

Visgi žuvys šiuos vilioklius mėgsta ir kartais ignoruodamos įprastines avižėles kimba tik ant jų. Meškeriodami iš po ledo žvejai rado išeitį, kaip įtikti žvynuotosioms ir priversti žuvis griebti veidrodėlius bei taškelius.

Žūklautojai tokio tipo masalus mauna ant pagrindinio valo aukščiau sunkesnės avižėlės arba riša juos prie papildomo trumpo pavadėlio virš pagrindinio masalo. Kuris variantas geresnis? Iš tikrųjų sunku pasakyti, bet man atrodo, jog telkiniuose, kur yra šiokia tokia srovė, geresnių rezultatų sulauksite pririšdami lengvus taškelius ar veidrodėlius prie pavadėlio.

Stovinčiame vandenyje tai būtų lygiaverčiai variantai, nors, suprantama, kažkurią dieną bus geresnis tik vienas iš jų. Žuvys taip pat nevienodai godžiai kibs ant visų rūšių panašių masalų, gali nutikti taip, kad jos vienąsyk labiau norės veidrodėlių, kitąsyk taškelių, o trečią kartą griebs tik, tarkim, lengvas stintines avižėles, kurias priskyriau irgi šiai masalų grupei.

Jei tokius masaliukus mausime ant pagrindinio valo, kurio apačioje yra avižėlė, jie, pradinėje žūklės fazėje gramzdinant visą sistemėlę į dugną, šiek tiek pasislinks valu aukštyn ir po to dar kurį laiką lengvai virpėdami grįš gija žemyn iki „stop“ mazgo. Tokį mazgelį galima tvirtinti aukščiau sunkios apatinės avižėlės įvairiu atstumu.

Aš arčiausiai avižėlės esantį mazgelį tvirtinu maždaug 7–10 cm virš jos, bet reikėtų atsižvelgti į faktą, kokiame vandens sluoksnyje žuvys tuo metu laikosi. Paprastai tai nustatoma eksperimentuojant čia pat žūklavietėje.

Šis antrinis vilioklis dirba ir tuomet, kada meškeriotojas palengva kilnoja aukštyn žemyn pagrindinę avižėlę – nuleidimo metu ant valo užmautas lengvas masaliukas truputį pasislenka valu aukščiau mazgo, o vėliau, kai darome pauzę, juda gija slinkdamas žemyn. Beje, kaip tik tada ir sulaukiame daugumos kibimų. Tokiam masalui taip pat persiduoda ir žvejo suteikiami virpesiai, nors, suprantama, jis nežais kaip valo apačioje pririšta avižėlė.

Kiek aukštai valu pakils papildomas vilioklis ir kaip greitai jis nuslinks iki blokuojančio mazgelio, priklauso ir nuo to masalo formos bei svorio. Kada jis yra plokščias ir itin lengvas, suprantama, jog dėl vandens spaudimo pakils gerokai aukščiau bei leisis valu ilgiau, nei tokio pat tipo aptakus ir sunkesnis masalas.

Gali kilti klausimas, kodėl vietoje jo nepanaudojus paprasčiausio kabliuko? Esmė tame, kad kabliukas vandenyje beveik neturi svorio, o uodo trūklio lervutės kartai daro jį dar labiau plūdresnį. Šitaip užmautas pakilęs valu kabliukas pernelyg lėtai leisis žemyn (jei apskritai leisis), nevirpės ir kuomet žuvis griebs masalą, bus sunku pakirsti – reikės plataus ir staigaus mosto, kad kabliukas atsiremtų į „stop“ mazgą. Žodžiu, kabliukas tokiai sistemėlei tinka tik tada, kai jis pritvirtintas prie pagrindinio valo nejudomai.

Neretai žvejai kabliuką pririša prie atskiro pavadėlio aukščiau, o retais atvejais – ir žemiau avižėlės. Šitoks jo tvirtinimas pasiteisina ir vangaus kibimo metu žuvys (ypač kuojos ir plakiai) mielai čiumpa ant jo užnertas uodo trūklio lervutes.

Bet srovėje tokia sistemėlė gali būti ir neveiksminga, kadangi smarkiau tekantis vanduo pernelyg aukštai kelia lengvą kabliuką. Šiuo atveju žymiai geresnė alternatyva yra minėti veidrodėliai arba taškeliai bei panašūs masalai.

Priklausomai nuo srovės stiprumo bei žuvų pakilimo virš dugno, rišamas ir atitinkamo ilgio pavadėlis. Jis pritaisomas taip, kad antrinis vilioklis būtų virš pagrindinės sunkios avižėlės. Kokio ilgio bus pavadėlis yra svarbu, jis neturėtų viršyti 10 cm, man labiausiai pasiteisino apie 5 cm ilgio pasaitėlis.

Esu išbandęs ir ilgus pavadėlius, kuomet ramioje būsenoje antrinis masalas nusileisdavo žemiau pagrindinio. Noriu pasakyti, kad taip surištoje sistemėlėje tarpas tarp pavadėlio ir valo gale pririštos avižėlės būna mažesnis nei pavadėlio ilgis. Kartais šitoks ilgas pasaitėlis turėdavo racijos, ypač jei žuvys tądien maitindavosi pakilę aukščiau dugno, būdavo itin vangios.

Srovės veikiama antrinė avižėlė ant pavadėlio plevėsuoja, žaidžia net nejudinant masalo ir visą laiką vilioja žvynuotąsias. Kuomet tėkmė visai silpna, geresni rezultatai būdavo rišant visai lengvutį taškelį arba veidrodėlį, bet stipresnėje srovėje geriau naudoti sunkesnį veidrodėlį ar net sunkesnio šratelio formos taškelį.

Paprastos lengvutės avižėlės, taip pat stintoms skirtos avižėlės, naudojant tokią sistemėlę, turi tą ydą, kad jų kabliukų koteliai trumpi ir dėl to sunkiau pakirsti, dažniau nusipurto traukiamos žuvys.

Gaudant tokia sistemėle nereikia kažkokių ypatingų įrankių. Kadangi kaip-ne-kaip vis tiek didžiausias dėmesys yra sutelktas į avižėlę, nesvarbu, ji gali būti ir pakankamai sunki, bet tradicinė balalaika bus tas įrankis, kurį vargu ar kas galėtų deramai pakeisti.

Naudojant tokias sistemėles, kitąsyk nebotina laikyti meškerėlės rankose. Karšiai, kuojos neretai čiumpa ramiai dugne gulintį arba netoli jo vandenyje kabantį masalą. Bet vėlgi, balalaika šiuo atveju tiks, tik reikėtų ją pastatyti ant tam skirtų kojelių, blogiausiu atveju – guldyti ant eketės krašto.

Dugninė ant ledo

Sistemėlė, kurioje yra sunki avižėlė ir virš jos pririštas pavadėlis, iš principo niekuo nesiskiria nuo paternoster sistemėlės, tačiau čia svarelio (o kartu ir masalo) vaidmenį atlieka avižėlė.

Tačiau ten, kur yra smarki srovė, galima rišti įprastinę paternoster sistemėlę. Dabar jau imami gerokai sunkesni už avižėles svareliai, jie gali būti ir po keliolika gramų ar net daugiau. Beje, kalbu apie tėkmę nebūtinai upėje, nes didesniuose tvenkiniuose, tarkim, Kauno mariose, ji kai kur yra netgi labai juntama.

Priklausomai nuo srovės stiprumo, renkamės pavadėlio ilgį. Ten, kur tėkmė stipri, gilu, galima (ir reikia) rišti 50–60 cm ilgio pasaitėlius. Ramesnėse vietose pakanka ir sprindinio pavadėlio.

Sargelis ant meškerėlės galo būtinas, nors pati meškerėlė yra pastatoma ant atramėlių ir žvejys sėdėdamas stebi sargelį. Praktiškai tai tas pats, kaip meškerioti dugnine nuo ledo. Suprantama, kad valas turi būti įtemptas, o tai reiškia, kad svarelis tik vos liečia dugną.

Antriniai masalai irgi parenkami sunkesni, didesni, kiek gali būti didesni bei sunkesni tokio tipo viliokliai. Jie juda veikiami tėkmės ir savo blizgesiu, forma atkreipia žuvų dėmesį.

Priplaukusios artyn smalsios žvynuotosios pamato ir ant šių masalų kabliukų užmautas trūklio lervutes. Kimbant reikia pakirsti nedelsiant, nes antrinė avižėlė, taškelis ar veidrodėlis visą laiką būna ant srovės įtempto pavadėlio, dėl ko žuvys gali greitai nutraukti lervutes arba masalą išspjauti. Kibimas dažniausiai matomas sulinkčiojant sargeliui žemyn, tačiau kimbant, pavyzdžiui, karšiui, o kartais ir stambiam plakiui, gali pakilti į viršų. Sakau „pakilti“, kadangi sargelis ramioje būsenoje būna šiek tiek palinkęs. Bent jau taip derėtų sureguliuoti sistemėlės gylį.

Kadangi, kaip ir sakiau, tai yra tarsi dugninė ant ledo, tokiam įrankiui reikėtų ir atramėlių. Kai kurios žieminės meškerės yra parduodamos kartu su jais, bet kitos tokių neturi. Yra pirkti specialių polediniams įrankiams skirtų atramų, jos kompaktiškos, daug vietos žieminėje dėžėje neužima, lengvos, greitai sumontuojamos, patogios tuo, kad tinka bet kokio tipo poledinei žūklei skirtoms meškerėms.

Tikrai rekomenduočiau įsigyti, nes pravers meškeriojant ne vien tokiomis sistemėlėmis, labai geros žuvaujant, tarkim, poledine plūdine. Kažkada, dar senais laikais jas specialiai užsisakinėdavau pas mūsų krašto namudininkus, tuomet panašios atramėlės buvo kone deficitinis daiktas, o ir kainavo nepalyginamai brangiau nei dabar.

Tiesa, apie pačias meškerėles... Naudojant paternoster su svareliais, jau teks žuvauti su tvirtesnėmis, čia balalaikos netiks. Geriausiai yra skandinaviško tipo meškerėlės su komplekte esančiomis ritėmis ir lengvi trumpi poledinei žūklei skirti spiningėliai, prie kurių pritaisomos neinercinės arba multiplikatorinės ritės. Beje, meškerių ilgis svarbus, kadangi su labai ilgomis žuvauti bus nepatogu. Geros ir stintoms gaudyti skirtos meškerėlės, gal tik ne visada jų sargeliai atitinka tokios žūklės reikalavimus.

Šis žvejybos būdas našiausias jaukinant. Nors aš visada jaukinu net ir žiemą, jei meškerioju nelaikydamas meškerėlių rankose ir gaudau karpines žuvis. Aišku, žvejyba bemasalinėmis avižėlėmis, kuomet žvejojama aktyviai virpinant masalus, to nereikalauja, tačiau net ir tuomet jaukinimas nemaišo.

Prirašiau gana daug, bet bene paties produktyviausio gaudymo, kuomet naudojami antriniai masalai, nepaminėjau. Tačiau ne bėda – tam bus dar vienas straipsnis.

Romualdas Žilinskas