Vasariniai jaukai karšiams
Karšiai, kaip ir visos karpinės žuvys, greitai pripranta jaukinami. Nesvarbu, kokiame gaudytume vandens telkinyje – upėje, ežere ar tvenkinyje, neturi reikšmės ir metų laikas. Žinoma, vasarą jaukinimas turi didesnę prasmę, jau vien todėl, kad tokiu metų laiku išsiplečia plačiašoniams siūlomų masalų asortimentas ir, atsižvelgiant į tai, kuo viliosime karšius, parenkame ir jauką.
Galbūt yra ir dar vienas faktorius – vasaros laikotarpiu karšių kibimas mažiau prognozuojamas, todėl norėdami, kad šios žuvys masalus čiuptų mums parankesniu metu, jas ir jaukiname. Ilgalaikis jaukinimas vienoje vietoje yra labai efektyvus. Vienadienis – tik tuo atveju, kada tiksliai žinome karšių kibimo ciklus ir tiesiog norime šias žuvis sulaikyti žūklavietėje ilgesniam laikui. O kuomet plačiašonius šersime, tarkim, savaitę tuo pat metu – gana didelė tikimybė, kad jie atitinkamą valandą čia jau sukinėsis. Negana to, karšiai netgi gali įprasti pasirodyti tokiuose plotuose, pro kuriuos tik praplaukia, bet ilgesniam laikui nesustoja maitintis.
Prievilas karšiams šiltuoju metų laiku turi būti rupus, sunkus, iš stambesnių sudedamųjų dalelių, nutįstantis nuo jauko rutulių šleifas vargu ar bus įdomus stambiems plačiašoniams, na, nebent jų jaunikliams. Kita vertus, tas jauko „debesiukas“ yra iš smulkių dalelių ir žuvis veikia ne vien vizualiai, nes žvynuotosios iš toliau pajunta kvapą, skonį. Tekančiame vandenyje tai – tikrai aktualų. Bet karšius numatytoje vietoje visgi sulaikys būtent tos stambiosios jauko dalys, kadangi smulkiąsias veikiausiai jau bus spėjusios sukramtyti kuojos, aukšlės ir kita smulkmė, juo labiau, kad mažos dalelės lengvos, kai kurios ir plūdrios, jos plačiai išsibarsto net ir yrant rutuliams, toli nunešamos tėkmės. Plačiašoniai slenka padugne ir ieško, kas ant grunto guli, jei neranda – praplaukia pro šalį.
Jauko spalvai nesu itin priekabus, bet pastebėjau, kad visgi tamsiai geltonas ar kiek rausvo atspalvio prievilas labiau vilioja karšius. Bent jau upėse, nes kituose vandens telkiniuose gali būti sava specifika, daug kas priklauso ir nuo grunto atspalvio. Kvapas neturėtų būti labai intensyvus, geriausiai kiek saldokas (pavyzdžiui: vanilės, medaus, jei jau rinkotės firminį jauką ir neketinate į jį dar ko nors įmaišyti). Visokius egzotinius, kurie kvepia bananais ar mangais, gal palikime karpiams, nes net ir vasarą mūsų karšiai nelabai vertina tai, ko jie gyvenime neuostė ar neragavo. Aš verčiau pasirinkčiau visišką bekvapį, tačiau tas prievilas vis tiek turės natūralų grūdinių kultūrų kvapą kuris susimaišys su kapotų sliekų, trūkliukų kvapu, nes būtinai į jauką ko nors įmaišysiu, bet apie tai – vėliau...
Ir upėje, ir ežere naudoju dviejų tipų jauką – labai lipnų arba beveik nesuklijuotą, pabirą. Čia priklauso nuo to, kuo žvejoju (dugnine ar plūdine) ir ar bandau mėtyti į vandenį prievilo rutulius, ar ne. Jei pasirinksime antrąjį variantą ir žuvausime dugnine su šėryklėmis, tai kam tą jauką smarkiai lipinti? Tuomet tereikės 8 – 10 taiklių užmetimų feeder tipo dugnine į jaukimvietę prieš pradedant žūklę, o vėliau jau, kiekvieną kartą permetant meškerę, papildomai pasijaukinsime. Turiu omenyje, kad pradžioje šėryklėlių turinį išbersite patys, o po to sulig kiekvienu meškerės užmetimu žūklavietėje atsiras papildoma prievilo porcija iš šėryklėlės. Be ypatingo reikalo dažnai permetinėti dugninės nevertėtų, nes tai gali atbaidyti žuvis. Pirmuosius tik jaukinimui skirtus užmetimus verčiau atlikti be pavadėlio su kabliuku, juos užsirišite vėliau.
Reikėtų akcentuoti, kad jaukinimas su šėryklėlėmis tokiu būdu, yra labiau koncentruotas. Noriu pasakyti, kad prievilas patenka tiksliai į nedidelį plotelį, kas metant rutulius ranka ar sviedžiant laidyne yra gerokai sunkiau. Todėl pradžioje žvejybos nereikia mesti į vandenį labai daug jauko.
Kita vertus, kokio dydžio jūsų šėryklėlės, kokia jų talpa. Vienos iš geresnių (kalbu apie atviro tipo šėryklėles) yra Salmo „Claw“ serijos šėryklės su pastumtu svorio centru (apačioje esantis švininis „padas“ jose sulenktas). Šias šėryklėles galima itin taikliai užmesti būtent dėl ypatingos „pado“ konstrukcijos. Bet yra dar vienas momentas – „Claw“ šėryklėlės būna S, M ir L dydžių. Todėl ir minėjau, kad viskas priklauso, kokia ta jūsų šėryklėlė, nes šitų talpa atitinkamai 9, 19 ir 35 ml. Taip pat rasite ir skirtingų svorių modelių kiekvienos talpos šėryklėlėse, tad variantų meškeriojimui (kaip ir jauko pateikimui) – begalė.
Jei į vandenį mėtote jauko rutulius, tokiu atveju patarčiau apie trečdalį ar ketvirtadalį turimo jauko sumesti žūklės pradžioje, po to maždaug kas valandą dar įmesti 3 – 4 apelsino dydžio rutulius. Vėlgi, neaišku, kiek to jauko pasiruošite. Aš, tarkim, pusdieniui imu 10 – 12 l kibirą jau pagaminto jauko. Nesąmonė, kad jį būtina gaminti tik su vandeniu iš to telkinio, kuriame žuvausite. Pilu vandenį „iš čiaupo“ ir nesuku sau galvos, juolab tada prievilas išbrinksta, jo kvapas įsisunkia į visas sudedamąsias dalis, nereikia žūklavietėje laukti, kol vanduo reikiamai įsisunks į visas sausas to jauko daleles. Na, nebent jūsų namuose vanduo vandentiekyje persotintas chloru, gal tada...
Yra pačių įvairiausių specializuotų jaukų karšiams. Bet net ir juos nusipirkęs, prievilų turinį praturtinu savos gamybos ingredientais. Tai gali būti ir perlinės, miežinės kruopos, jau minėti kukurūzai, žirniai, gyvūninės kilmės priedai, tarkim, kapoti sliekai ar trūklių lervos. Bet vasarai geriau visokie grūdai ir kruopos, nes visų pirma – tai bus stambesnės sudedamosios dalys, kurios daro peievilą sunkų ir pagerina jo rutulių užmetimą, o antra – mažiau pritraukia į žūklavietę smulkias žuvis. Todėl bazei dažniausiai imu nebrangų, universalų jauką. Kad ir Salmo Feeder. Beje, nežiūrėkit, kad „feeder“, tai – tiesiog lipnesnis jaukas, šiuo atveju jo specializacija nesvarbi.
Kai kurie žvejai rekomenduoja į jauką pilti juodžemio, sauso molio (būna pirkti), žvyro. Prievilo pasunkinimui tokie priedai gal tai ir gerai, bet mano daromas jaukas būna pakankamai sunkus. Galbūt tas molis ar juodžemis suteikia prievilui natūralumo, jo šleifas iš toliau vilioja žuvis, nes vis tiek jau yra prisigėrę padaryto jauko kvapo bei skonio. Bet tokie jaukai – „aukštasis pilotažas“, žvejų – sportininkų triukai, aš meškerioju (t. y. gaminuosi prievilą) paprasčiau.
Sulipinti jauko turinį, vėlgi, galima specialiais parduodamais klijais, nes didelis kiekis (jau sakiau – jis būtinas) stambių sudedamųjų dalių jauko bazę pavers tik kažkuo, kas „apvels“ grūdus ar kruopas. Bet kam maišyti į prievilą „chemiją“, jei galima išsivirti kukurūzų košės, labiau suvirti perlines ar miežines kruopas ir jos gali jauką padaryti tokį lipnų, kad net stiprioje tėkmėje jo rutuliai dar ilgai neiširs.
Beje, kukurūzų košė... Ji išvirta turi savybę lipinti jauką, o sausa – skaidyti, bet abiem atvejais prievilą sunkina. Aš tą košę labai dažnai naudoju gamindamas jaukus įvairioms žuvims.
Galima jaukinti vien tik žirniais, kukurūzais, šutintais kviečiais ar kruopomis, t. y. tuo, kuo žvejosime, nors nebūtinai, nes būna, kad jaukinant, tarkim, žirniais, staiga karšiai atsisako griebti juos ir kimba ant sliekų, nors iš jaukimvietės nepasitraukia. Žirniai privilioja itin stambius plačiašonius (šapalus – taip pat), toks jaukas yra pakankamai sunkus, kad toli užmestumėm be papildomų priemonių (reikia įgusti – saują žirnių sviedi ne kaip akmenį, plačiai ranka užsimojęs, tačiau staigiu judesiu tik iš riešo). Be to žirnius tėkmė, jei žuvaujame upėje, nuridens kaip tik ten, kur atplaukia karšiai. Todėl šiuo atveju tikslią žūklės vietą renkamės ne mes, tačiau žiūrime, kur bazuojasi žuvys, t. y. kuriame plotelyje – ten ir užmetame dugninę arba plūdinę.
Romualdas Žilinskas
