Tandemas – du metaliniai viliokliai
Tarptautinių žodžių žodyne viena iš žodžio „tandemas“ reikšmių yra „darnus žaidėjų dvejetas“. Apie sportą šiame straipsnyje nerašysiu, nors mėgėjiška žūklė taip pat sportas. Tačiau pasirinkau kitą temą – papasakosiu, kaip galima iš dviejų skirtingų spininginių masalų pasidaryti vieną.
Tokio tandemo sėkmės paslaptis – gerokai didesnė vilioklio vibracija. Kita priežastis, kodėl patinka plėšrūnėms – jis atkreipia žuvų dėmesį savo dydžiu bei spalvų deriniais.
Tiesa, antrasis faktorius gana sąlyginis, kadangi ne visuomet dviejų masalų derinio spalvos būna kontrastingos ar išsiskiriančios ryškumu. Anaiptol, kartais tenka spalvas parinkti taip, kad tandemas taptų kiek galima natūralesnių tonų ir abu masalai sudarytų vieną neatsiejamą visumą.
Kita vertus, kas liečia masalo gabaritus, ne visos žuvys ir ne visada nori stambesnių vilioklių. Bet paprastai didesnėms plėšrūnėms, o ypač rudenį, patinka būtent tokie.
Veikiausiai galima įžvelgti ir trečią priežastį, kuri irgi susijusi su vibracija, nors gal ir ne visai. Turiu omenyje, kad du skirtingi masalai kitaip žaidžia, animuoja, bet kartu jie tarsi papildo vienas kitą.
Tiesą sakant, tandemų tipo masalų pas mus yra ir kai kurie jų turi netgi atskirus pavadinimus, šie viliokliai jau seniai „įteisinti“ kaip savarankiški, t. y. juos galima išskirti į atskirą masalų grupę.
Tarkim, spinerbaitai, Tai apskritai sunkiai apibrėžiami masalai, kadangi vienuose jų galite rasti strymerį su vartikle ar sukriukės lapeliu, kituose bus muselė kartu su galvakabliu, dar kiti sukonstruoti derinant muselę ir voblerį, ir panašiai. Vienintelis išskirtinis spinerbaitų bruožas – du ar net tris masalus jungiantis metalinis rėmelis.
Netgi kai kurias pasunkintas sukriukes galima vardyti kaip dviejų masalų kombinaciją, nes jų ištęstas metalinis arba žuvelę imituojantis kūnelis faktiškai niekuo nesiskirs nuo pilkerio. Arba net trijų vilioklių, kadangi dauguma tokių sukriukių turi ant kabliuko ir muselę. Tai pastaruoju metu vis populiarėjantys masalai, juos labai mėgstu, nes yra universalūs praktiškai visų plėšrūnių žūklėje.
Būna ir su plastikiniais kūneliais pasunkintų sukriukių, šio tipo masaluose už besisukančio lapelio pritaisyta kažkas panašaus į beliežuvį voblerį. Bet pastarosios pas mus retos.
Žodžiu, šiais laikais kaip ir nieko naujo tas mano masalų „dvejinimas“, nors, jei skaitysite toliau, rasite ir šiokių tokių naujovių. Tandemus konstravau seniai, tada mūsų žvejai net neregėjo kai kurių dabar populiarių masalų, o ir apskritai spininginių vilioklių asortimentas tuomet buvo menkas. Nors, kai pagalvoju, anie „gūdūs“ laikai turėjo vieną privalumą – meškeriotojai būdavo priversti daug ką gamintis patys, daugiau eksperimentuoti.
Sukriukė ir vartiklė
Sukriukės yra vieni agresyviausių spininginių masalų. Stambios aglia tipo sukrės lapelio virpesiams vargu ar gali prilygti kokio nors kito vilioklio vibracija. Šiais masalais sėkmingai gaudomos praktiškai visos plėšrūnės, tačiau sukriukės žuvis veikia daugiau ne vizualiai, o per jų šoninės linijos jutiminius organus. Grobuonės tiesiog iš tolo pajaučia, kad „kažkas“ po vandeniu skleidžia atitinkamus virpesius ir ilgai nedvejodamos atakuoja menamą grobį.
Bet vibracija tėra tik vienas iš faktorių provokuojančių plėšrūnes pulti auką, nes, priklausomai nuo aplinkos sąlygų, grobuonės kitąsyk labiau pasikliauja rega. Suprantama, tai priklauso ir nuo konkrečių žuvų rūšių. Tačiau neįsibėgėsiu dabar žvynuotųjų rūšiuoti.
Trumpiau tariant, neretai pasitaiko, jog sukriukės netenka savo patrauklumo, kuris bene labiausiai pasireiškia drumstame vandenyje. Nedrįsčiau teigti, jog šių masalų spalvos neturi reikšmės, visgi, sukriukių spalviniams akcentams skirčiau antraeilį vaidmenį.
Vartiklės, kaip ir sukriukės, yra gaminamos iš metalo, traukiamos ar laisvai skęsdamos jos irgi sukelia tik joms vienoms būdingus hidroakustinius virpesius. Tačiau jie nėra taip stipriai išreikšti, kaip sukrių.
Palyginimui – tokio pat dydžio, kaip sukriukės lapelis, vartiklė labai menkai veiks žuvies šoninę liniją ir grobuonė ją čiups veikiausiai dėl to, kad tas masalas savo forma ar metalu tviskančiais šonais bus panašus į tikrą mažą žuvelę, gal kokį nors vandens gyvį. Žinoma, yra ir dažytų ryškia emale vartiklių. Šitos, mano manymu, vizualiai provokuoja plėšrūnes – jas tiesiog suerzina.
Vėlgi nenoriu leistis į didesnius pasvarstymus, kodėl vieni ir kiti minėti masalai vilioja žuvis, pasakysiu tik tiek, kad abiejų rūšių blizgių poveikis plėšrūnėms yra ir skirtingas, ir tuo pat metu panašus.
Sukriukės ir vartiklės derinį sugalvojau ne aš – gal prieš penkiolika metų nusižiūrėjau kažkokiame vokiečių žvejams skirtame žurnale. Vokiškai nemoku, bet su žodyno pagalba visgi esmę supratau – to straipsnio autorius teigė, jog žvejodamas tandeminiu masalu, berods Reine, jis pagauna daug stambių lydekų. Neabejingi šiems masalams dideli sterkai, svarūs ešeriai, kartais susigundo salačiai ar net šamai.
Kaip pavyzdys – nuotrauka, kurioje sumanusis spiningautojas laiko savo rankose gal dešimties kilogramų lydeką su minėtu masalu dantyse. Aišku, nuotrauką ir aš galiu padaryti pagavęs stambią žuvį ir po to įsegęs į jos gerklę tokį tandemą. Tačiau visgi vokiškas „stebuklas“ mane sugundė...
Eksperimentuoti visuomet mėgau. Jau vien todėl, kad galėčiau pareikšti savo nuomonę paremta praktika, o ne gandais apie vieną ar kitą vilioklį. Juolab pasidaryti sukriukės ir vartiklės tandemą gana paprasta.
Galbūt vienintelė kliūtis, kad ne nuo visų sukriukių lengvai nusiima trišakis kabliukas. Netgi, sakyčiau, dauguma šių vilioklių padaryti taip, jog norint nuimti kabliuką, šiuos masalus tenka visiškai išardyti. Kažkada gamintos sukriukės su segtukais ašelių gale jau išėjo iš mados. O gal tiesiog gamybininkai ėmė gudrauti – atšips kabliukas ir žvejui teks pirkti naują tokį patį masalą.
Tiesą sakant, taip ir buvo – turėjau keletą sukriukių su atbukusiais kabliukais. Neardžiau, tiesiog perkirpau trišakių kilpeles metalui skirtomis žirklėmis ir prikabinau nedidelius plonus vielinius žiedelius.
Taip pat stalčiuje mėtėsi keletas išardytų Master firmos masalų. Tai sukrės su švininėmis galvutėmis (kitoks pasunkintų sukriukių variantas) ir šerių kuokštu prailgintais kūneliais. Geros blizgės, bet ne visi modeliai vienodai sėkmingi.
Nuo kai kurių Master masalų buvau nuėmęs jų galvutes ir naudojau vietoje ofsetinių galvučių – tokios formos „čeburaškų“ pas mus jokioje žūklės parduotuvėje nesurasi. Puiku, jog likusi masalo dalis (trumpa ašis su lapeliu) padaryta taip, kad kabliuką galima laisvai nusegti. Na, o vartiklių pas mane – nors vežimu vežk. Tad medžiagos sukonstruoti tandemą pakako.
Norėčiau pabrėžti keletą dalykų, jei kartais sugalvotumėte darytis kažką panašaus. Nuimkite nuo sukriukės kabliuką, galite ir kūnelį, bet visas kitas dalis palikite, nes kitaip nesisuks lapelis.
Jis geriausiai platus, aglia tipo, kadangi traukiant masalą tokie lapeliai mažiausiai glunda prie ašies. Jei ašelė yra trumpa, o lapelis savo kraštais sieks vartiklę, tuomet besisukdamas jis paprasčiausiai išsimuš iš ritmo ir tandemas nedirbs.
Kuomet šis „dvigubas“ masalas sukonstruotas iš paprastos sukriukės (ne Master tipo), reikia paminėti, kad kuo sunkesnis yra jos kūnelis, tuo greičiau pradeda suktis lapelis, jis dirba faktiškai be trikdžių. Tokį tandemą matote nuotraukoje patį pirmą.
Nors sukriukės kūnelis nėra būtinas, nes prikabinus prie jos ašies 10 ar 12 g vartiklę, traukiamo tandemo lapelis sukasi pakankamai gerai, „užsiveda“ vos tik masalui pajudėjus iš vietos.
Tokį tandemą galima užmesti labai toli, ką padaryti spiningaujant vien tik sukriuke vargu ar pavyks. Aišku, nekalbu apie pasunkintas sukres, nes kai kurios jų skrieja kaip kulkos, tai vieni geriausiai užmetamų spininginių vilioklių.
Traukiamas vidutiniu greičiu tas mano sukonstruotas masalas neplaukia horizontaliai, kaip lengva sukriukė, nes už jos esanti vartiklė savo svoriu tandemą palenkia maždaug 45° kampu. Pagreitinus vedimo tempą, masalas labiau priartėja prie horizontalės, tačiau lygiagrečiai vandens paviršiui vis tiek niekada nejudės.
Nežinau, kiek tai turi įtakos žuvų kibimui, bet faktas, jog lydekos tokį tandemą įvertino teigiamai. Ne, tokių kaip Reine žuvų nepagavau, didžiausia svėrė gal porą kilogramų. Atvirai pasakius, teko gerokai paplušėti, kol šį tandemą aštriadantėms visgi įsiūliau. Bet nesistebiu – mūsiškės lydekos buvo ir bus gudresnės nei užsienietiškos.
Bandžiau juo gaudyti ir salačius. Teoriškai, lyg ir tiktų, tačiau praktiškai mano vilčių tandemas nepateisino, nes šiaip ne taip išvargau vos vieną tos rūšies plėšrūną. Gal per mažai stengiausi.
Ešeriams sukriukės ir vartiklės tandemas irgi nepatiko. Ir tai man pasirodė truputį keista, kadangi ešeriai sukriukes tiesiog dievina, neignoruoja ir vartiklių. Turbūt vilioklis jiems buvo pernelyg stambus.
Sterkais net „nekvepėjo“. Bet tai manęs nestebino, nes pastaruosius plėšrūnus metaliniais masalais mūsų vandenyse sugundyti ir šiaip sudėtinga.
Padariau išvadą, kad jei jau bandyti vilioti tokiu tandemu kokias nors plėšrūnes, tai vienareikšmiškai – lydekas. O ešeriams bus kitas tandemas, bet apie jį skaitykite kitame rašinyje.
Romualdas Žilinskas
