Supaisysi tuos salačius... Antra dalis
Kiekviena žuvų rūšis, įskaitant, suprantama, ir salatį, yra skirtinga. Žvejai irgi nevienodi. Žvynuotųjų poelgiai daugelį metų nekinta, tačiau jas meškeriojančių požiūris į žūklę priklauso nuo laikmečio – tuo laikotarpiu dažniausiai naudojamų masalų, įrangos ir dar daugelio dalykų, netgi nuo kiekvieno žūklautojo atskirai. Kita vertus, žvejams būdinga ir grupinė nuomonė, taip vadinami stereotipai.
Jokiu būdu nesakau, kad jie neteisingi. Na, bent jau tuo metu. Tačiau pasitaiko ir suklysti, nes dauguma irgi ne visuomet yra teisi. Aš kalbu abstrakčiai, nes tiek pirma šio straipsnio dalis, tiek antra veikiausiai nėra kažkas šiai dienai naujo, nors tokius dalykus sprendžia skaitantys, bet ne rašantys.
Trumpiau tariant, tęsiu mintis apie salačių gaudymą vobleriais...
Ar verta lakstyti paskui laimikį?
Aktyviai žvejoju salačius dažniausiai nežinomose vietose. Taip, tuomet iš tiesų dažnai orientuojuosi į jų „mušimus“, tačiau nelakstau krantais, lyg akis išdegęs. Faktas, kad salatis turi tam tikrą plotą, kuriame medžioja. Ir jei jūs mesite masalą praėjus keliolikai sekundžių į plėšrūno medžioklės vietą, labai abejoju ar jis vis dar ten bus.
Tačiau labai tikėtina, jog salatis čia dar atplauks ne kartą ir beveik toje pat vietoje vėl garsiai pūkštelės. Tikiu ir tuo, kad jis medžiodamas juda išilgai kranto (tai gali būti ir upės vidurys) nuo kažkokio pradinio iki kažkokio galutinio taško, tam tikrose vietose tarp jų vis užvydamas smulkių žuvų būrį. Po to vėl grįžta į pradinę puolimo vietą, nuo kurios dar ir dar kartą, iki nepasisotina, kartoja savo išpuolius. Reikia manyti, kad salačiams neblogai sekasi, nes tokia jų medžioklė paprastai trunka tik nuo pusės iki pusantros valandos.
Todėl lakstyti paskui salatį, reiškia, gaudyti vėją laukuose. Paskutinį tokį salačio persekiojimą man vis primena pažeistas stuburo slankstelis – deja, stebėdamas žuvį, nepastebėjau, kas yra po kojomis...
Kartais, ypač žvejojant prie Nemuno dambų, salačiai tiesiog ima tyčiotis iš meškeriotojų. Kuomet žvejys stovi prie vienos dambos, plėšrūnas garsiai žuveles vaiko prie kitos. Spiningautojas braunasi pro krūmus ir skuba pagauti tą įžūlų plėšrūną. Tačiau vos tik jis atsiduria prie „salatinės“ dambos, grobuonis savo medžioklę pradeda prie tos, nuo kurios žvejys ką tik nuėjo. Tai ne naujiena, ir man yra taip pasitaikę dešimtis kartų.
Salatis – akylas plėšrūnas ir medžiodamas vandens paviršiuje neprisileidžia arti meškeriotojo. Tokiu atveju jam masalą reikia pateikti iš labai toli. Bet neretai tas nuotolis yra pernelyg didelis arba užmesti vilioklį į plėšrūno mušimo vietą dėl kokių nors priežasčių paprasčiausiai neįmanoma. Reikėtų nusiraminti, prisiglausti kur nors už krūmų ir leisti žuviai pajusti, kad ji yra viena. Salatis, jei tik medžioja pagal mano anksčiau aprašytą principą, būtinai vėl atplauks prie jūsų.
Dabar tartum šapalaujant plėšrūnui galima užmesti masalą. Venkite staigių judesių, nestovėkite visu ūgiu atviroje vietoje ir neišbaidysite laimikio. Prie pat kojų pagauti salatį galima tik tada, kai jis jūsų nemato. Esu šių žuvų sugundęs visiškai prie pat kranto seklumose, bet tik tada, kai maskuodavausi.
Pasitaiko ir dar kitokių variantų. Jau sakiau, kad pastaruoju metu vis dažniau žuvauju salačius praktiškai nepajudėdamas iš vietos. Neretai ateina toks paros metas, kada šie grobuonys pradeda maitintis visiškai negiliai ir vos keli metrai nuo kranto. Ne visur taip nutinka, tai gana specifinės vietos, bet jų nenagrinėsiu – faktas, jog taip būna.
Stovi įsibridęs ir girdi, kaip pūkšteli žuvis už nugaros. Dar ir dar sykį, dažniausiai vienodais laiko tarpais. Arba, kas paprastai nutinka švintant bei prietemoje, medžioja netgi „nesalatiškai“ – be jokio garso, tik pamatai vandens paviršių raižantį peleką.
Reiškia, plėšrūnas netgi nebijo už kelių metrų stovinčio meškeriotojo. Šiuo atveju gali salačiui seklumoje siūlyti patį kibiausią masalą – ignoruos. Tačiau pagauti žuvį galima. Jei stovėsi, kur stovėjęs ir svaidysi voblerį, blizgę ne į vidurį upės, bet gerokai arčiau. Čiups masalą tas pats ar kitas salatis, to niekas nepasakys, nes galbūt ten yra keli plėšrūnai.
Nors ir vėl – kartais salačiai užkimba tikra ta žodžio prasme prie pat kojų. Taip būna tada, kai jie medžioja viduriniuose vandens sluoksniuose arba arčiau dugno, o žvejys stovi giliai įsibridęs ar šalia kranto, kur yra staigus pagilėjimas, ir iš ten atakuoja savo aukas plėšrūnai. Tada žvejodamas jų medžioklės net nematai, nebent kartais iš apatinių vandens sluoksnių į paviršių šauna viena kita aukšlė, įspūdis toks, kad toje vietoje puotauja lydeka ar ešerių būrys.
Skaitant apie visus įmanomus salačių maitinimosi atvejus, galima pagalvoti, kad jie savo aukas persekioja kone visur ir visaip. Bet dalis tiesos tame yra, nes dauguma žvejų įsivaizduoja, jog šie bedančiai grobuonys plaukioja tik labai apibrėžtuose vandens plotuose ir tik vandens paviršiuje ar bent jau aukštesniuose jo sluoksniuose. Išties taip nėra, salačiai šiuo atžvilgiu gerokai „plastiškesni“ plėšrūnai.
Plačiau apie masalus
Spiningaudamas aktyviai, paprastai nenaudoju tiek daug voblerių, kaip gaudydamas pasyviai. Dabar laikausi jau kitos taktikos. Dažniausiai imu patikrintus tą sezoną ir gerai užsirekomendavusius kelis masalus. Suprantama, kada salačiai garsiai „muša“ ir medžioja prie pat paviršiaus, gaudau tokiais vobleriais, kurie neria iki pusės metro gylio. Bet pilkanugariai plėšrūnai gali visai neprastai kibti ir tuomet, kai atrodo, jog upė yra be gyvybės ženklų. Taip dažnokai atsitinka pučiant stipriam vėjui. Tada mailius nyra giliau, o paskui jį nusileidžia ir salačiai.
Kita vertus, vėl reikėtų mesti šalin stereotipus – salačių meniu neapsiriboja vien aukšlėmis ir strepečiais, jie gali ryti ir gružlius ar kitų karpinių žvynuotųjų jauniklius – smulkias žuveles, kurios įprastai laikosi arčiau dugno. Dabar jau naudoju giliau neriančius voblerius.
Kalbant apie voblerius, reikėtų pasakyti, kad net pats nepastebėjau, kaip per keliolika metų mano salatinių masalų arsenale įvyko ženklus perversmas. Anksčiau daugumą šioms žuvims skirtų masalų sudarė plaukiantieji vobleriai. Bet laikui bėgant juos po truputį išstūmė neutralaus plūdrumo ir skęstantieji viliokliai.
Pastarieji modeliai yra universalesni, nors jų ir daugiau nutraukiame už kerplėšų bei dugno akmenų. Bet skęstantįjį voblerį galima pateikti įvairesniuose vandens sluoksniuose reguliuojant traukimo gylį. Ypač geri lėtai grimztantys modeliai – SS, t. y, slow sinking versijos. Paprastai skęstantieji vobleriai būna ir sunkesni, nei identiški pagal savo formą ir dydį plaukiantieji ar neutralaus plūdrumo šios rūšies masalai, o gaudant salačius tai yra nemažas pliusas.
Nors, aišku, žaidimo pobūdis skiriasi, nes lengvesni pagal kūno masę to paties dydžio modeliai juda šiek tiek kitaip. Todėl vienose voblerių serijose kibesni gali būti skęstantieji, kitose – plaukiantieji ar neutralaus plūdrumo modeliai.
Jokiu būdu neatsisakau ir plaukiančiųjų, netgi senų balzinių, kurie kai kuriais atvejais tiesiog nepakeičiami, tai jau minėjau pirmoje straipsnio dalyje. Jei žvejojate nuo ilgos dambos, kranto vingio, plaukiantįjį voblerį galima nuplukdyti taip toli, kaip negalėsite nusviesti nė vieno kitokio masalo. Salačiai kartais labai mielai atakuoja prieš srovę traukiamus lengvus voblerius. Be to galite bandyti tokius masalus panardinti stiprioje srovėje ir duoti pažaisti upės tėkmei arba trūkčioti. Kartais tai irgi patinka plėšrūnams.
Dar vienas giliai įsirėžęs į žvejų sąmonę supratimas – salatis puls masalą, geriau, suprantama, pagal savo išvaizdą ir spalvas primenantį žuvelę, jei plėšrūnui pakiši jį po nosimi. Net nelabai svarbu, kaip tas masalas dirbs. Beje, pageidautina vesti masalą greitai. Kai kada išties taip būna, bet tikrai ne visuomet.
Daug sykių esu sugundęs salačius tik tuomet, kai voblerį animuodavau suteikdamas jam atitinkamus judesius. Tarkim, tolygiai (ir gana lėtai) sukdavau ritę ir darydavau vienodas pauzes, arba traukdavau vilioklį su patrūkčiojimais. Ir, beje, žuvis masalą kitąsyk atakuodavo būtent pauzės metu. Tačiau čia jau reikėtų minėti konkrečius voblerių modelius. Na, gerai, tarkim, ZipBaits Rigge ar Pantoon21 Gaga Goon.
Šiame straipsnyje nekalbu apie salačių gaudymą visiškai atvėsusiame vandenyje, kada net labai pasiteisina tas tikrasis tvičingavimas. Tačiau panaši traukimo technika kartais perspektyvi ir bet kuriuo metų laiku.
Salačiai, kaip ir sterkai, labiau vertina smulkesnius voblerius. Ir tai yra faktas. Ypač toks dalykas juntamas šiltuoju metų laiku, kuomet vobleriai salačiams „susmulkėja“ iki šapalinio dydžio. Ta tema esu rašęs ne vieną straipsnį. Aišku, negali tvirtinti, kad šie plėšrūnai tada negriebs ir didelių voblerių. Taip pat ant mažų modelių dažniau kimba smulkūs ir vidutinio dydžio šios rūšies plėšrūnai, bet daugsyk pasitaikė suvilioti netgi labai stambių salačių.
Rudenį, žiemą, neabejotina, kad masalų dydžiai „paauga“. Bet ne taip smarkiai, kaip kitoms plėšrioms žuvims. Ir ne visose upėse vienodai. Nors gal derėtų sakyti, jog ne visose salačiai linkę čiupti vienodo dydžio voblerius apskritai. Čia galioja elementarus dėsnis – kuo mažesnė yra upė, tuo smulkesni masalai bus labiau paklausūs gundant salačius.
Įdomu tai, kad nebūtinai ant jų kibs mažesni plėšrūnai. Tiesiog salačiai yra tarsi įsiminę kokį nors dažniausiai pasitaikančių aukų dydį, kuris gerokai skirsis, pavyzdžiui, Nemune, Nevėžyje ir Šešupėje. Tai liečia net nuolat linksniuojamas salačių medžiojamas aukšles – šių žuvų vidutinis dydis minėtose upėse bus nevienodas.
Romualdas Žilinskas
