Sterkų žūklė guminukais. Pirma dalis
Mūsų žvejai sterkus vasarą dažniausiai gaudo iš valties. Tačiau šiuos plėšrūnus labai sėkmingai galima spiningauti ir nuo kranto. Pagrindinis masalas žvejojant sterkus, be abejonės, bus guminukas, o spiningavimo būdas – džigavimas. Nors žūklė iš valties ir nuo kranto bus panaši jau vien todėl, kad gaudome tą pačią žuvį ir tuo pačiu būdu, visgi rasime čia ir kai kurių skirtumų. Apie tai ir šis straipsnis.
Pirmiausiai derėtų pakalbėti apie tai, kodėl sterkai dažniau nei kiti plėšrūnai, viliojami iš valties. Priežastis pati elementariausia – šie grobuonys mėgsta dideles gelmes. Nesuklysiu teigdamas, kad netgi didžiausias. Pagal šį pomėgį su sterkais galbūt gali konkuruoti tik šamai, tačiau netgi ilgaūsiai grobuonys toje srityje neprilygsta sterkams. Ypač tokiu metų laiku.
Tik nereikia suprasti visko tiesiogiai, nes koks nors vakar pradėjęs žuvauti žvejys pagalvos, jog pakanka echolotu ežere arba tvenkinyje susirasti giliausią duobę ir ten murkdyti savo masalą, kurį tuojau pat sučiups to vandens telkinio sterkas. Viskas čia yra gerokai sudėtingiau, bet dabar neaiškinsiu dėl ko, nes labai smarkiai išsiplėsčiau, ta tema jau esu parašęs atskirą straipsnį, kurį publikuosiu greitu laiku.
Kur slepiasi sterkai
Kita vertus, šiame rašinyje gaudysime sterkus upėje, tad gelmės gerokai sumažės. Ir vėlgi priežastis labai paprasta – mūsų upės yra palyginti seklios. Tai liečia ir Nemuną, kuriame pagaunama daugiau nei devyniasdešimt procentų tekančiame vandenyje gyvenančių sterkų. O giliausioji upės vieta, kaip žinia, yra jos vaga. Retai gali būti ir kokia nors šalimais vagos esanti griova, duobė, bet vėl teks sakyti tą patį skaičių – daugiau nei devyniasdešimt procentų atvejų sterkai vasaros viduryje bus nutolę nuo kranto.
Na, bent jau ilgesnį paros laiką, nes jie kartais paryčiui, temstant ar visai sutemus mėgsta daryti išpuolius į seklumas, atplaukti arčiau krantų, žodžiu, sterkai yra pakankamai aktyvūs plėšrūnai. Beje, tai įtakos dar ir oras, vandens lygis, metų laikas ir panašiai, čia veiksnių daugybė, jų nenagrinėsiu.
Ne vien gylis turi įtakos sterkų buveinėms. Jų pamėgtuose plotuose vyrauja kietas, tai reiškia, kad žvyruotas, akmenuotas dugnas. Labai gerai (aišku, sterkams, o ne meškeriotojams), kuomet ten yra daug nelygumų, kerplėšų, stambių riedulių ir kitų kliuvinių, kurie padugnėje prilaiko srovę, kas suteikia galimybę šiems plėšrūnams neeikvojant energijos ramiai ilsėtis dugne ir leidžia pasislėpti tykant aukų. Beje, greita upės tėkmė, jei vieta atitinka mano nupasakotą, sterkams netrukdo, ji gali būti net greitesnė už vidutinę.
Tačiau spiningautojams tokiuose upės plotuose žvejoti blausiaakius plėšrūnus yra ne pyragai, nes bent kiek giliau, o tai reiškia, kad arčiau sterko nosies panardintas masalas turi daug galimybių pasilikti upės dugne ant amžių amžinųjų... Ne vienam sterkui tai išgelbsti kailį, nes tikrai ne visi spiningautojai ryžtasi rizikuoti mėtyti masalus tokiose žūklavietėse. Arba pabando žuvauti sykį, du, nusispjauna ir ieško patogesnių žvejybai vietų.
Bet jei nori pagauti sterką, o pageidautina kuo stambesnį, tenka rizikuoti. Kadangi kalbu apie guminukus, nesumeluosiu pasakęs, kad po kiekvienos žūklės, nepaisant buvo ji vykusi ar ne, prarandu bent tris masalus. Tai – minimumas, nes pasitaiko, jog Neptūnui padovanoju ir tris sykius daugiau, paprastai tada, kuomet žvejyba būna sėkmingiausia. Kodėl tiek daug, suprasite vėliau, o dabar bandysiu papasakoti, kaip sumažinti prarastų vilioklių skaičių.
Štai čia tenka sugrįžti prie pirmojo šio straipsnio sakinio. Įpratę žvejoti sterkus iš valties, spiningautojai, neabejoju, net ir žuvaudami upėje naudos trumpus ir labai trumpus spiningus. Tiesą sakant, įrankių „sutrumpėjimas“ gaudant dirbtiniais masalais šiais laikais pasiekė tokį lygmenį, kad tuoj kai kas rekomenduos spiningauti su pieštuko ilgio kotais. Ir nebūtinai iš valties, taip žuvaujama ir nuo kranto. Ne, ne, čia yra kiekvieno žvejo pasirinkimas, šiuo atveju nesu patarėjas, bet, kaip sakiau, pasistengsiu „apdrausti“ masalus, tą ir darau.
Apie tinkamo spiningo svarbą
Nesiginčiju, kad trumpesnis spiningas yra jautresnis, juo galima priversti masalą žaisti tiksliau, labiau viliojančiai, traukti užkibusią žuvį tokiu kotu į valtį patogiau. Bet kuomet spiningas yra vos pusantro metro ilgio, juo toli nusviesti masalą gerokai sunkiau nei su 2,70–3,00 m meškerykočiu. Juk minėjau, kad sterkai dabar bus toli nuo kranto. Galima bristi, bet tada teks ieškoti specifinių žūklaviečių, kur priekrantės sekluma labai staigiai leidžiasi į vagą ar gilesnę duobę.
Tačiau čia ne pati pagrindinė problema. Kur kas svarbiau yra tas faktas, kad toli nuo žvejo esantį guminuką trumpu spiningu sudėtinga arba visiškai neįmanoma „šokdinti“, nes tuomet pernelyg didelė dalis valo gulės ant dugno. Kaip ir prieštarauju neseniai išsakytoms mintims, bet atkreipkite dėmesį į žodžių junginį „toli nuo žvejo esantį guminuką“.
Patraukus masalą arčiau šis nesklandumas išnyks, bet kada silikoninis vilioklis atsidurs netoli kranto, gali iškilti kita rimta kliūtis – su trumpu spiningu bus sunku perkelti guminuką per priekrantės slenksčius ar išgraužas. Ežere taip nutinka retai, kadangi šio telkinio dugno reljefas pakankamai lygus – dugnas dažniausiai čia kyla palaipsniui. Bet upėse arba siauruose tvenkiniuose beveik visuomet yra kelių pakopų priekrantės reljefas ir naudojant trumpą spiningą yra daugiau galimybių patraukti masalą po akmenimis, įvesti į dugno žolynus ar paprasčiausiai įbesti jį į dugno dumblą.
Beje, jau minėjau, kad sterkų pamėgtos vietos yra akmenuotos ir šiekštuotos. O žuvaujant tokiose vietose variantas toks pats, kaip ką tik aprašytas – kuo mažesniu kampu traukiamas masalas, tuo dažniau jis kabinasi už akmenų ar kitų dugno kliuvinių net nepriklausomai nuo užmetimo nuotolio.
Spiningas džigavimui turėtų būti standus ir greitos akcijos, nes šitoks yra gerokai jautresnis ir juo lengviau valdyti masalą. Tai suprantama, tokius dalykus dabar žino net pradedantieji žvejai. Įdomu tai, jog anksčiau apie tokius spiningus sakydavome, kad jie yra „greiti“, dabar dažniausiai sakome – „skambūs“. Nesvarbu kaip pavadinsi, jie bet kokiu atveju bus patys jautriausi ir... brangiausi. Visgi koto kaina nėra vienintelė nuoroda, nors, aišku, ji pasako daug ką. Yra kai kurių kitų niuansų.
Paprastai naujesni arba patys naujausi standžių bei jautrių (nebūtinai extra fast, gali būti ir fast) spiningų modeliai jautresni ir lengvesni (turiu omeny tokio paties ilgio spiningo masę) už senesnius, nes tai lemia tiek geresnės kokybės anglis, tiek modernesnis anglies pluoštas, tiek įvairios inovatyvios to pluošto pynimo technologijos.
Taip, kažkiek ir brangesni už pagamintus pernai, užpernai ar prieš dešimt metų, bet galimai ne dėl gamybos kaštų, nors neatmetu ir tokio varianto, tačiau paprasčiausiai dėl vadybos – modelis juk naujas! O ar tvirtesni? Tikrai negarantuoju – gal taip, o gal ir ne, taigi ir šiuo atveju kaina gali būti ne pagrindinis rodiklis.
Kitas dalykas, į ką siūlyčiau atkreipti dėmesį – tos pačios serijos spiningai pagal savo reikalavimus, dabar ypač akcentuočiau jautrumą, niekada nebus vienodi. Faktas, kad ilgesni mažiau jautrūs, tai logiška, normalu. Lygiai taip pat natūralu, kad jie bus sunkesni už trumpesnius tokio pat užmetimo svorio modelius.
Kalbant apie spiningo masę labai knieti pasišaipyti, nes šiais laikais į ją kreipiamas perdėtas dėmesys – kažin, tas kasdien po dvi valandas svarmenis kilnojantis dvimetrinis dvidešimtmetis ar išties labai pervargsta žuvaudamas, jei vienas spiningas už kitą sunkesnis dešimčia gramų? Apie masalo užmetimo nuotolį jau pasakojau, nesikartosiu.
Bet yra dar vienas niuansas, į ką daugelis užkietėjusių džigautojų tiesiog neatkreipia dėmesio, nors savo kolekcijoje turi po keletą spiningų. O juk tie turimi kotai yra skirtingų firmų arba, geriausiu atveju, nors taip būna itin retai, tos pačios firmos, bet skirtingų serijų modeliai. Kodėl taip, juk logiškai galvojant, jei jau vienos firmos kažkurios serijos kotas, kaip sakoma, yra labai „skambus“, tuomet reikėtų pirkti ir kitus tokius pačius, tik kitokio ilgio ir testo kotus, juk firma gamintoja žvejams tokią įvairovę dažniausiai siūlo.
Gal šiek tiek perlenkiau, nusišnekėčiau, jei pasakyčiau, jog toje pačioje spiningų serijoje rastume ir nanodžigavimui, ir gaudymui su 50 g. skirtais masalais spiningus, tai būtų tikrai išskirtinis atvejis. Visgi testų ir ilgių amplitudė gana plati, bet „pats pačiausias“ spiningo modelis iš visos serijos bus gal vienas, na, gal du ar trys kotai, tačiau tik konkretaus testo, konkretaus ilgio. Kiti – šiaip sau, geri, bet nusipirktum už panašią kainą ir geresnių.
Kodėl taip yra, galiu tik spėti. Galbūt gamintojai visapusiškai ištestuoja tik kažkurį ar kažkuriuos tos serijos gaminius, galbūt gamybos technologijos tokios, kad optimaliausias variantas gaunasi gaminant tik vieną ar du serijos modelius... Visgi tai yra faktas ir vargu ar kas dėl to prieštaraus.
Standžiu spiningu taip pat tvirčiau bei staigiau pakertame žuvį, o tai gaudant sterkus labai aktualu – kartais jų kibimas būna vos juntamas ir plėšrūnas spėja greičiau išspjauti masalą nei į kibimą sureaguoja žvejys. Sterko žabtai kieti, tad norint patikimai „įsegti“ į juos kabliuką, prireiks būtent minėto koto.
Beje, trumpesniu spiningu pakertama greičiau nei ilgesniu, tai elementari fizika. Tačiau skirtumas tarp pakirtimo su skirtingų ilgių kotų yra toks menkas, kad jis jokiu būdu neatpirks, tiesiogine ta žodžio prasme, prarastų masalų ir nekompensuos užmetimo nuotolio, apie tai rašiau šio straipsnio pradžioje.
Straipsnio tęsinį skaitykite kitą dieną.
Romualdas Žilinskas
