Senvagių lydekos. Šalia Nevėžio sningant...
Tęsiu pasakojimą apie tai, kur lapkričio pabaigoje ir net gruodį, jei tik vanduo neužšalęs, galima sėkmingai gaudyti lydekas. Tiesa, vargu ar ten sužvejosite labai stambių, tačiau „padorių“ kitąsyk pasitaiko visai nemažai.
Jei pirmame straipsnyje pasakojau, kaip lydekas spiningavau sukriukėmis, kas tokiu metų laiku nėra įprastas reiškinys, tai kitoje senvagėje sėkmingai žvejojau guminukais. Įdomu dar ir tai, kad žuvavau blizgėmis gana skaidriame vandenyje, o silikoniniais masalais – drumstame. Logiška, jei būtų nutikę priešingai, tačiau kartais žuvys ignoruoja visas žvejybines logikas.
Kur velnias ragus nusilaužtų
Kažkada seniai vienas mano bičiulis parodė prie Nevėžio esančią upės užliejamą balą, kurioje, pasak jo, žvejodavo iki užšąlant vandeniui jau keletą metų iš eilės ir niekada negrįždavo be kelių lydekų. Žinoma, kibimą kažkiek pakoreguodavo oras, todėl būdavo dienų, kai jis pagaudavo lydeką kas antru – trečiu spiningo užmetimu. Paprastai pasiimdavo vieną ar dvi aštriadantes, o kitas paleisdavo.
Nuvažiavau ir aš į tą lydekinį Eldoradą. Ir tikrai, plėšrūnės kibo lyg pašėlusios, o juk snigo, jau buvo prasidėjęs gruodis! Tiesa, labai didelių nepasitaikė, mano stambiausioji svėrė apie 2,5 kg, nors, pasak kolegos, jis čia buvo sužvejojęs ir 4 kg lydį.
Paprastai tokiose vietose standartinės plėšrūnės būna apie 0,7–1,2 kg svorio. Išimtis – Nemuno žemupys, ten praktiškai visada visos žuvys būna stambesnės. Tačiau tokio tipo vandens telkiniuose prie Nemuno aukščiau Jūros žiočių vyrauja standartinės senvagėms būdingos lydekos.
Nors esu pagavęs ir pakankamai stambių. Mano didžiausioji, kokią sugundžiau senvagėje, svėrė lygiai 5 kg. Tiesa, tai buvo visai kitokio tipo senvagė ir ji prie Nemuno...
Tas pats bičiulis tvirtino žinąs netoli Kauno prie Nevėžio dar vieną panašų vandens telkinį. Gal ten lydekų ir nėra taip tiršta kaip čia, bet užtat visos nemažesnės nei 1,5 kg, joks stebuklas ir 3 kg dantytosios.
Kur yra toji slapta vieta, jis taip ir nepasakė. Užsiminė tik, kad prie jos privažiuoti ir net prieiti neįmanoma, nes nuo artimiausio keliuko balą atitvėręs kelių šimtų metrų tankus karklynas, o prasibrauti pro jį galėtum nebent su mačete rankose.
Paklaustas, kaip ten patenka, atsakė, kad atplaukia gumine valtele iš kito Nevėžio kranto, po to tą valtį dar tempia keliasdešimt metrų krantu per krūmynus. Žvejoti baloje įmanoma tik iš valties, nes jos pakrantės smarkiai apžėlusios. Beje, anas vandens telkinys, nors ir nelabai didelis, bet, pasak bičiulio, kai kur siekia gal net daugiau nei porą metrų gylio.
Ten, kur spiningavome, gelmė buvo iki 1,2 m, tokia pati gelmė ir už kelių žingsnių nuo kranto. Bet pačiame viduryje, virš gilaus dumblo dugno – vos 0,5–0,8 m vandens, tai tarsi kokia povandeninė sala.
Vasarą čia tikrai neįmanoma žvejoti, nes bala būna dar seklesnė ir pilna vandenžolių, krantai smarkiai apaugę krūmais ir aukštomis nendrėmis. Netgi rudenį, o tada buvo lapkričio vidurys, jau šaleno, padugne traukiamas masalas kabinosi už supuvusių dugno augalų.
Aš turėjau šūsnį voblerių ir maniau parodysiąs „klasę“, nes tuomet spiningaujančių šiais masalais buvo ne tiek jau daug.
Tačiau gavau nuo bičiulio „į vienus vartus“, nes vobleriai arba kabindavo nosimis dugną, arba negalėdavau jų užmesti bent kiek toliau. Anais laikais dar nebuvo tvičingavimui skirtų modelių, o jie labai būtų pravertę – pakankamai sunkūs, kad galėtum toli užmesti, išlaiko apibrėžtą gylį, juos gali traukti lėtai, trūkčioti agresyviai arba pasyviai. Nors gal taip tik mąstau, neišbandęs galiu tik teorizuoti...
Geriausias masalas – ryškus riperis
Draugas žvejojo 7 cm dydžio riperiais ir maudavo juos ant kulkos formos galvakablių. Tokios galvutės čia tinkamesnės nei įprastos „šratinės“, kadangi ne taip greitai grimzta, ir masalą galima traukti virš dugno lėčiau, jie mažiau kabinasi už žolių, kurios nors ir sugulusios dugne, bet vienas kitas stiebas vis tiek dar styrojo.
Atvažiavus po kelių dienų, jau ir aš buvau pasiruošęs reikiamų guminukų bei galvakablių. Didžiausia problema buvo pastarieji, kulkos formos galvakablių ir dabar nelabai kur gausi nusipirkti. Menu, man tada vienoje Kauno žūklės prekių parduotuvėje jų padavė iš po prekystalio. Ne todėl, kad kažkoks „blatas“, o paprasčiausiai buvo sumetę į kartoninę dėžę ir nedėliojo į lentynas – vis tiek niekas neperka, tik vietą užima...
Turėjau ir panašios formos ofsetinių galvučių. „Kulkinių“ apskritai tuomet nebuvo niekur pirkti, bet kažką panašaus pasidariau išardęs Master blizges. Na, ne visai „kulkos“, tačiau panašios ir, kaip vėliau įsitikinau, puikiai tiko spiningauti tokiomis sąlygomis.
Vasarą praktiškai visose senvagėse, kitaip nei upėse, vanduo būna skaidrus. Tačiau rudenį jis gali ir susidrumsti. Nesvarbu, jog atšalus orui ima skaidrėti dėl išmirusių mikroorganizmų, dumblių, tačiau smarkūs lietūs daro savo, o augalai, kurie filtruoja senvagių vandenį, tuo metu būna išmirę.
Taip atsitinka ir dėl to, kad šios balos seklios, dumblėtos, į jas suteka drumzlės iš riebios dirvos. Beje, tame vandens telkinyje, kur spiningavome, vanduo buvo kakavos spalvos.
Norint, kad lydeka sureaguotų į guminuką, reikėdavo rinktis pačius ryškiausius. Paprastai rudenį gaudome natūralių atspalvių silikoniniais masalais, o čia, prasidėjus žiemai, naudojom salotinius, geltonus, pieno baltumo. Bene kibiausi buvo su pieno baltumo šonais ir raudonomis nugaromis bei sodriai geltoni su juodomis nugarėlėmis riperiai.
Vietinės lydekos griebdavo tik riperius. O juk tvisterių vibracija intensyvesnė, drumstame vandenyje šie masalai teoriškai būtų lyg ir geriau, tačiau plėšrūnės jų nenorėdavo. Ten žvejojau kelis sykius ir kibimas būdavo labai skirtingas. Ta prasme, kad kartais, kaip ir sakiau, tekdavo labai intensyviai „drožti“ ir siūlyti vis kitokių spalvų vilioklius, kol galiausiai lydeka vis tiek susigundydavo guminuku.
Tada net imdavom galvoti, jog čia žuvis išgaudė kiti žvejai, nors ženklų, kad kieno nors būta prie senvagės ir nerasdavome. Mes paleisdavom atgal laimikį, kartais pasiimdavom po vieną stambesnę žuvį.
Bet buvo ir visai kitokių dienų, kai lydekos kibo vos užmetus masalą. Gal skamba paradoksaliai, bet tai labiau būdinga senvagių plėšrūnėms.
Kartais ir senvagėse prastai kimba
Kai vanduo toks drumstas, daug lemdavo paprasčiausia žvejiška laimė – pataikei užmesti plėšrūnei po nosimi, patraukei masalą taip, kad jis vos ne tiesiai į nasrus jai įplauktų – lydeka griebia taip, kad po to guminuką tenka krapštyti iš gerklės gelmių. Reiškia, žuvis nebuvo pasyvi, tiesiog nematė, nejuto anksčiau traukiamo masalo.
Taip kalbu todėl, kad nepakėlę kojų kokią valandą svaidydavom vėduoklės principu guminukus, žvejų terminologija kalbant „droždavom“ senvagę, kol nežinia kuriuo traukimu lydeka čiupdavo vilioklį. Žvejybą smarkiai ribojo ir apaugusios karklais arba klampios nendrėmis apaugusios pakrantės, normaliai spiningauti galima buvo tik nuo vieno kranto.
Tas vandens telkinys nedidelio ploto, gal kokių 40–50 m skersai ir išilgai, atvirai pasakius, bala, kurią praeičiau, jei tiksliai nežinočiau, kad čia yra lydekų. Ir dar kiek! Tokiam kiekiui lydekų prasimaitinti normaliomis sąlygomis čia turėjo būti nerealus tokiai balai kiekis smulkesnių žuvų.
Dėl nuolat šiltėjančio klimato senvagių ir į jas panašių vandens telkinių smarkiai mažėja. Juk senvages retsykiais vis užliedavo upių vanduo, antraip ten nepasipildytų žuvų, jas žvejai paprasčiausiai išgaudytų. Kada įprastų prieš dvidešimt metų polaidžių jau nebebūna, tos balos paprasčiausiai užpelkėja, išdžiūsta.
Aš dabar abejoju ar mano aprašytos senvagės dar tebeegzistuoja. Galbūt toji prie Nemuno vis dar telkšo (nors klausimas, ar joje yra žuvų), tačiau šitos prie Nevėžio, beveik garantuoju, kad nėra.
Panašus likimas laukia ir kai kurių mažesnių seklių mūsų ežerų, nedidelių lėtai tekančių upių, upelių – ir šie vandens telkiniai vis labiau dumblėja, apželia vandens augalais...
Romualdas Žilinskas
