Šapalus – siaurose protakose
Liepos mėnuo yra toks metų laikas, kada negaliu apsispręsti, kokias žuvis geriausiai spiningauti. Teoriškai turėtų kibti visos plėšrūnės – pradedant šamais ir baigiant ešeriais, o praktiškai dažniausiai nekimba niekas. Bet čia iš to posakio apie šokėją ir jam trukdančias aplinkybes. Kad taip nenutiktų – einu vilioti šapalų.
Apie šapalus rašiau jau nežinia kiek straipsnių, nežinia kiek dar jų rašysiu, tačiau nuolat atrandu kažką, ko dar lyg ir nepasakiau. Kita vertus, meškerioji, meškerioji ir pamatai, kaip tavo buvusios teorijos ima byrėti, atrandi kažką naujo arba sugrįžti prie buvusių, bet jau nuneigtų tiesų, ir jas reanimuoji.
Nieko stebėtino, kadangi žūklė yra toks užsiėmimas, kuris priklauso nuo daugelio kintamų veiksnių (jau vien ką reiškia naujos įrangos, naujų masalų atsiradimas!), kurie pakoreguoja žvejybinę taktiką, strategiją ir galiausiai požiūrį į pačią žvejybą. Bet yra ir stabilių dalykų. Tarkim, žuvų biologija. Žvynuotosios, nors ir taikosi prie įvairių aplinkos sąlygų, bet savo prigimties negali pakeisti. Šapalai šiuo atveju – jokia išimtis.
Dabar, kada oras labai šiltas, vanduo, suprantama, taip pat nešaltas, neabejotina, kad jie stengsis plaukioti ten, kur srovė greitesnė. Bet plaukioti yra viena, o plaukioti ir maitintis – kita. Todėl jei ėdesio tose sraunumose neras, kokio velnio šapalams jos reikalingos.
Ne apie rėvas ruošiuosi rašyti, nes ši tema, manding, jau gerai „išlukštenta“. Yra dar viena vieta (reikėtų veikiausiai sakyti daugiskaitoje), kur šios žuvys labai mėgsta tokiu metu laikytis. Žinoma, jei yra ir atitinkamos sąlygos – vandens lygis nenukritęs iki minimumo. Šią vasarą, kaip matau, toks reiškinys negresia.
Kur vanduo naktimis atvėsta
O toji vieta – siauros protakos prie salų, salelių. Turiu omenyje seklias vandens juostas, kurios susidaro, kai salos būna arti krantų. Ten paprastai spiningautojai nekiša nosies, nes nemato jokios prasmės žuvauti žvyruotuose, akmenuotuose ir žolėmis apaugusiuose sėkliuose, kur gylis vos siekia kelius.
Visiškai suprantama, nes tikimybė čia pagauti padoresnį laimikį – menka. Tačiau ji visgi yra, jei teisingai pasirinksime masalus. Bet apie juos truputį vėliau, kadangi pirmiausiai reikia žūklavimui tokiose vietose suderinti ir atitinkamą paros laiką.
Šapalai gerai arba geriau kimba rytais ir vakarais. Šiaip jau aš pirmenybę atiduočiau vakarui. Čia kalbu remiantis savo praktika, bet nepradėsiu aiškinti, kodėl taip elgčiausi, nes tai jau bus kita tema. Tačiau jei eičiau šapalauti siaurose protakose prie salų elgčiausi priešingai – kelčiausi vos brėkštant ir laimę bandyčiau iki kokios aštuntos valandos ryto, nors veikiausiai vietą pakeisčiau ir dar anksčiau.
Kitaip nei rėvose, kur nors ir seklu, visgi ten pakliūva vanduo nuo pagrindinio ir vėsesnio upės srauto, o protakose tarp salų tėkmė neša priekrančių vandenis. Ir į jas dar nuo pat ryto plieskia salė, tad antroje dienos pusėje ten vanduo tampa „arbatinis“, todėl vargu ar rasi bent vieną didesnę už degtuką žuvelę. Leidžiantis saulei, vanduo, suprantama, nespėja atvėsti.
Nors galimos išimtys, jei krantas status, apaugęs aukštais medžiais ir jų šešėlis ima kristi į protaką jau nuo vidudienio. Tačiau šalia atviresnių, lėkštesnių krantų nutinka būtent taip, kaip sakau.
Ryte būna visai kitaip, nes per naktį upė gauna bent kažkiek atmosferinės vėsos. Ir visų pirma jos vandens temperatūra kinta ten, kur seklu, kur jau minėtas pagrindinis upės srautas net neužsuka. Todėl vos švintant čia atplaukia maitintis būriai šapaliukų, taip pat ir normalių šapalų, pasitaiko visai padorių meknių, ešerių, netgi kokia nors smulkesnė lydeka kartais susigundo tokiose vietose pamedžioti.
Tiesa, kaip taisyklė protakose žuvys būna labai baikščios. Spėju, kad todėl, jog tai nėra jau tokios pastovios jų maitinimosi vietos, o gylis čia menkas. Tad tenka braidžioti labai atsargiai, nedaužyti kojomis dugne esančių akmenų. Visgi išvengti bereikalingo šurmulio ne visada pavyksta jau vien todėl, kad čia yra daug augmenijos ir masalai užsikabina už vandenžolių. Būna, kad išlupi, pasitaiko, kad tenka bristi ir išsiimti iš žolių kupsto. Faktas, kad nubristoje atkarpoje išsilaksto visas potencialus laimikis.
Favoritas – juodas vobleris
Spiningaujant tokiose vietose tenka mėtyti masalus labai taikliai, traukti juos preciziškai tiksliai taikant pravesti siaurais takais pro kasomis nutįsusias žoles, tarp akmenų. Jei iš vandens kyšo koks stambesnis riedulys – beveik garantuotai, kad už jo yra pagilėjimas. Nors labai menkas, bet kada bendras protakos gylis yra vos pusę metro, net ir 10 cm daubelė juntama. Be to už stambesnio akmens visada bus nedidelis plotelis ramaus vandens.
Žodžiu, čia yra potenciali vieta stambesniam šapalui tupėti. Kitąsyk jo vietoje už akmens įsitaiso lydekaitė, tačiau jei pusės kilogramo šapalas yra pusėtinas laimikis, tai tokio dydžio aštriadantė – mailius.
Protakose galima patogiai spiningauti dviejų rūšių masalais: negiliai, vos iki 30 cm gylio neriančiais arba visiškai paviršiuje judančiais plaukiančiaisiais vobleriais bei mažomis sukriukėmis, jų dydis paprastai baigiasi ties Nr. 2.
Jei rėvose tokiu metų laiku šapalus galima sėkmingai gundyti visų tipų vobleriais, tai čia pageidautini agresyvūs crank „burbuliukai“. Tačiau nebūtinai visiškai smulkūs, dabar svarbu, kad žuvų reakcija į juos būtų kuo greitesnė, nes, ką ir minėjau, jos čia atplaukė trumpam, išsibaido greitai. Žinoma, su stambesniais nei 4 cm vobleriais vargu ar ką suviliosi jau vien dėl potencialaus laimikio dydžio, nebent juos pačiups lydeka, tačiau ji juk nedidelė...
Sukriukės gaudant protakose geriausiai yra kuo ryškesnių spalvų. Kodėl – jau sakiau. Beje, tas ryškumas yra ne metalo blizgesys, o margas dažymas emale, kai dominuoja akį rėžiančios, kontrastingos spalvos. Išimtis ir vienas geresnių variantų – juodos su raudonais, oranžiniais, geltonais akcentais.
Aglia tipas bus privalumas, kadangi tokios sukriukės plaukia sekliau. O jos yra ir agresyviausios. Gal tik prasčiau užsimeta vėjuotą dieną, bet (tą faktą pamiršau paminėti) esant vėjuotiems rytams protakose žuvys beveik nesirenka – reikalingas ramus oras, nusistovėjusi giedra, puiku, jei ryte būna rūkas.
Vobleriai pageidautini irgi labai ryškūs arba... irgi juodi. Tiesa, gali būti visiškai juodi, gali su ryškiais salotiniais akcentais, kažkas panašaus į Black Furry dažymą. Beje, pastarąjį piešinį retai rasi, tad tenka dažytis pačiam – voblerio modelis geras, bet spalva netinkama.
Kad žuvys griebia pastarąjį variantą – suprantu, tačiau kodėl visiškai juodi arba juodi su salotine nugarėle būna kibūs – čia man yra paslaptis. Galima pafantazuoti, kad tokiose protakose gausu, tarkim, dusių, kumeldėlių, kurios, kaip žinia, juodos. Bet čia tik tokia versija, kaip iš tiesų – nežinau.
Nors pastaruoju metu apskritai vis daugiau šapalų ir meknių pagaunu juodais vobleriais. Būtent crank tipo, labai agresyviais. Gal kad nuolat jais spiningauju, nes patikėjus kažkokiu spalviniu variantu imi jį dažniau ir naudoti – natūralu.
Kita vertus, yra toks dalykas šapalams, kaip sezoninis pomėgis kažkokiems masalams ir jų spalviniams variantams konkrečiose upėse ar net jų atkarpose. Tai gali tęstis ir kelis sezonus. O po to staiga šapalai atsisako griebti tuos vilioklius.
Aišku, pas kiekvieną spiningautoją yra ir „firminiai“ masalai bei jų spalvos. Tarkim, geltoni su labai tamsia nugara vobleriukai man praktiškai visada ir daug kur „prilimpa“. Tačiau būna, kad kažkuriais metais tarsi iššauna tik kažkoks masalas, tik kažkokios spalvos. Nors gal tai būdinga ne vien gaudant šapalus, bet ir ešerius, sterkus, manyčiau, kad praktiškai visus plėšrūnus.
Taip bešapalaudamas neretai aptinku į protakas atplaukusių ešerių būrį, jie mielai čiumpa jau minėtus tų pačių spalvų masalus. Jei neužsiciklinu vien šapalų gaudymu, labai smagiai pažaidžiu su ešeriais. Tik jiems labiau patinka sukriukės nei vobleriai, o šapalams – priešingai. Suprantama, turiu omenyje didesniems šapalams ir konkrečiai protakose, nes kitur gaudau jau kitaip, naudoju kitokią žūklės taktiką.
Tiesa, pradžioje straipsnio užsiminiau apie aukštesnį upės lygį. Ir tai normalu, kadangi nusekus vandeniui tų protakų gali nė nelikti arba jos bus pernelyg seklios, čia vėlgi reikėtų žiūrėti į konkrečią vietą.
Romualdas Žilinskas
