Šapalus – batonu. Įranga ir sistemėlė
Praeitame straipsnyje apie šapalų žūkle batonu aptariau šių žuvų geriausias gaudymo vietas, žūklės taktiką. Jei skaitėte, veikiausiai supratote, kad meškeriojimas tokiu masalu nėra toks paprastas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, ko tikrai nepasakyčiau apie sistemėlę. Aišku, rasime ir čia šiokių tokių niuansų, kurie suteikia jai specifinių bruožų...
Kalbant apie vasarą ar apskritai šiltąjį metų laiką, geriausi šapalų žūklės laikotarpiai yra ankstyvas rytas ir vėlus vakaras, čia nepasakyčiau nieko naujo.
Tinkamiausias laikas žūklei
Bet jei reikėtų rinktis, kuriuo metu, aš eičiau žvejoti antroje dienos pusėje. Jau vien todėl, kad tada kibimas ne silpsta, tačiau sulig kiekviena minute didėja. Kita vertus, visada išlieka toji intriga: o gal dar šapalai „neperjungė“ dienos režimo, gal jie masalą ragaus už pusvalandžio ar vėliau? Žodžiu, viltį, kad pagausi žuvų išsaugai iki pat paskutinės akimirkos, kuri užgesta tada, kai visiškai sutemsta.
Šapalus galima priskirti prie dienos šviesoje kimbančių žuvų, nors nemažai jų pagavęs ir naktį, juo labiau, kad sutemose paprasčiausiai nematai plūdės. Nebandžiau žuvų vilioti batonu pritaisęs prie plūdės švieselę, tad neteorizuosiu šia tema.
Pasitaiko, nors nelabai dažnai, kad paskutinė valanda iki visiškai bus neįmanoma meškerioti, yra tas metas, kuomet šapalai galiausiai susigundo batonu, nors lig tol nekreipė į vilioklį dėmesio. Taip pat tokiu laiku yra didžiausia tikimybė pagauti stambiausią dienos laimikį.
Šapalai būriuojasi ne taip, kaip dauguma žuvų, viename jų pulke gali būti ir į žūklės taisykles „neįtelpančių“ mažylių, ir tikrai solidžių egzempliorių. Tik pastarieji yra atsargesni, baikštesni, o mažesnieji – įžūlesni, jie pirmieji čiumpa masalą.
Vakaras paprastai sutampa su palankiu meteorologiniu faktoriumi – ima rimti vėjas, kuris kartais būna toks smarkus, kad meškerioti praktiškai beveik neįmanoma. Rytais jis kaip taisyklė kyla, įsismarkauja.
Geriausiai, kada vėjo apskritai nėra arba jis labai silpnas. Nors galbūt idealu, kuomet visgi būna nedidelis vėjelis ir pučia prieš tėkmę. Tada plūdė plaukia tarsi prilaikoma, o tuose upės ruožuose, kur smarki tėkmė – tai ypač palanku.
Šapalų batonu galima pagauti ir per pačius karščius ar ryškiai plieskiant saulei vidurdienį, bet tai retesni atvejai. Kur kas dažniau jie pasitaiko, kada sutampa visa eilė žuvims palankių meteorologinių veiksnių ir staiga kinta lig tol buvęs savaitę ar daugiau buvęs vienodas oras. Tačiau lyg tyčia ciklonų sandūroje ima kilti smarkus vėjas, kuris, kaip sakiau, dažniau trukdo žvejoti nei padeda – ne tik riečia valą lanku ir stumia plūdę kranto link, bet sukeltos bangos mažina matomumą, plaikstosi atleidžiama gija, kuri kliūva už ritės rankenėlės, žiedelių, šalia esančios žolės ir panašiai.
Beje, vėjuotą dieną šapalai laikosi žemiau vandens paviršiaus nei įprasta, į tai reikėtų atsižvelgti reguliuojant sistemėlės gaudymo gylį.
Lietus būtų gal ir visai neblogas reiškinys, jei ne vienas „bet“ – mes juk žvejojame batono minkštimu, kurį sudrėkusį arba permirkusį paprasčiausiai neužkabinsime ant kabliuko. O ir valas tada limpa prie meškerės blanko. Žuvaujant įprastai, tai nėra labai didelė problema, tačiau kai tenka atleidinėti plūdę nuolat, be perstojo, stengtis, kad ji pasroviui judėtų laisvąja eiga, gija būtinai glus prie šlapio koto, nesvarbu, jei ir būtų specialūs ilgomis kojelėmis žiedeliai, kurie skirti apsisaugoti nuo tokių problemų.
Minėjau, kad vakaras man žvejoti geriau nei rytas. Bet nepasakiau dar vieno pliuso vakarinės žūklės naudai – rytais kitąsyk viską aplink gaubia tirštas rūkas, iškrenta sodri rasa ir dėl to drėksta, rasoja meškerykotis. Situacija tampa tokia pat arba labai panaši kaip žvejojant per lietų – valas limpa...
Po smarkios liūties puikus metas šapalų gaudymui, tačiau, ypač antroje vasaros pusėje, rudeniop, upės paviršiumi tada pradeda plaukti vandenžolės. O ir šiaip visoks šlamštas, kurį nuskalauja nuo krantų lietus, „pasigauna“ kylantis vanduo. Tai gerokai apsunkina laisvą plūdės plukdymą, nors tokios progos žvejojant batonu siūlyčiau nepraleisti, nes šapalai, staigiai užkilus vandens lygiui, artėja prie krantų.
Plačiau apie įrangą
Sistemėlė žūklei batonu yra labai neįmantri. Bene pagrindinis jos akcentas – „vilnietiška“ plūdė, kurią Kauno regione kažkodėl pastaruoju metu imta vadinti „žiobrine“. Ji gali būti su juodu korpusu, gali būti ir su baltu – skirtumo nei aš, nei šapalai nemato.
Man šiaip jau keista, nes meškeriojama nedideliame gylyje, tad šios baikščios žuvys turėtų gana gerai regėti didelę baltą plūdę. Veikiausiai neįžiūri arba nekreipia dėmesio, gal tai joms asocijuojasi su kokiomis nors vandeniu plaukiančiomis putomis – galima tik spėlioti...
Kaip plūdė atrodo galite matyti nuotraukoje. Žuvaujant su tokia plūde patogu pakirsti, nes nėra antenėlės, tad būna mažesnis pasipriešinimas vandeniui, ją vėjas mažiau blaško, lengvai valdoma ir gerai matoma iš tolo, kas, kaip supratote, yra itin svarbu.
Valą perveriame per plūdės korpusą kiaurai ir suktuko pagalba sujungiame su pavadėliu. Šioje vietoje reikėtų intarpo.
Valo vėrimas į tokio tipo plūdes – sudėtingas uždavinys. Aišku, jei žvejosite stangria 0,30 mm gija, vėrimas nesudarys didesnių problemų. Tačiau gaudome ne šamus, o šapalus, tad pilnai pakanka 0,16–0,18 mm pagrindinio valo, pageidautina minkšto.
Kadangi gija plona ir minkšta, veriant į plūdės skylutę, užsilenkia. Paprasčiausiai – stumi, bet nelenda. Tuomet imi didelę adatą, įveri valą į jos skylutę, adatą prakiši pro plūdės kiaurymę. Viskas.
Pavadėlis reikalingas pakankamai ilgas, maždaug 0,5–0,7 m ilgio, monofilamentinis arba fluorokarboninis, čia jau kaip kam patogiau, jo diametras – 0,14–0,16 mm. Aš pastaruoju metu įpratau naudoti fluorokarboną.
Kaip matote, pavadėliui rišame ne patį ploniausią valą, bet sakysim, kad maksimaliai ploną. Arba minimaliai storą. Bet kokiu atveju man toks diametras ir valo stiprumas yra optimalus. Nors kitąsyk norėtųsi ir tvirtesnio.
Anądien vieną šapalą, kuris svėrė gal 1,5 kg išsitraukiau be problemų, tačiau kitas, kurio nei pasverti, nei pakilnoti rankose nepavyko, įlindo į upės viduryje esantį povandeninį žolyną ir galiausiai išseko kantrybė laukti, kol „ponas“ teiksis išlįsti, tad betąsydamas nutraukiau kabliuką. Pats kaltas.
Vėl svarbi detalė – rinkitės plaukiantį arba bent jau neutralaus plūdrumo valą, nes su skęstančiuoju gali kilti problemų, jei toliau nuplukdysite masalą.
Ant pagrindinės gijos maunamas švino šratelis su skylute (galima naudoti ir užspaudžiamus gramzdus), jis laisvai slankioja valu, remiasi į suktuką. Jei svarelis bus be viduje įtaisomo kembriko, patarčiau užmauti tarp jo ir suktuko plastikinį rutuliuką – apsaugos mazgą.
Svarelio masė parenkama pagal plūdės plūdrumą, aš paprastai naudoju 4–7 g plūdes. Gal pasirodys per daug didelės, nes pakaktų ir lengvesniu bei mažesnių, tačiau visa esmė ir yra jos dydyje – tokia geriau matosi iš tolo.
Kita vertus, toli ją nuplukdžius, vėjas veikdamas valą nepajėgia stambesnės plūdės stumdyti vandens paviršiumi, ji labiau tempia ilgą iš ritės atleistą gijos atkarpą. Žuvaujant su labai lengva plūde valas riečiasi lanku, ima plaukti raitydamasis ant vandens paviršiaus ir sunku rezultatyviai pakirsti, galima pražiopsoti kibimą jau vien todėl, kad suprastėja kontaktas su masalu.
Dar vienas įdomus, sakyčiau, nestandartinis dalykas – sistemėlė sureguliuojama dažniausiai taip, kad šratelis būna palyginti arti plūdės, o tuomet pavadėlis pasidaro gerokai ilgesnis už valo atkarpą tarp suktuko bei plūdės. Toji atkarpa nuo svarelio iki plūdės paprastai varijuoja nuo pusantro iki trijų sprindžių, nes dabar kalbu apie šiltąjį metų laiką.
Taip sureguliavus sistemėlę masalo gramzdas beveik neskandina, batono minkštimas skęsta pamažu, kol išmirksta. Svarelis labiau reikalingas plūdės balansui, taip pat ir sistemėlės svoriui padidinti, kad jaustume kontaktą, bei taikliai, toli užmestume. Tiesa, toli svisti retai teprireikia, bet nutinka visaip. Nors ir nebandžiau, tačiau teoriškai panašus efektas gautųsi, jei meškeriotume su pasunkinta plūde be svarelio.
Kabliukas pasirenkamas toks, kad nebūtų per mažas šapalo žabtams, tačiau nebūtų per didelis vyriško nykščio galo dydžio batono gabalėliui užkabinti. Tiesą sakant, geriau didesni nei mažesni kabliukai, nes gaudome ne šapaliukus, o šapalus ir galime jiems siūlyti net dvigubai didesnį masalą, nei sakiau. Blogiau tikrai nebus. Tad kabliuko dydis yra maždaug Nr. 4–6.
Geriausias neutralių (pilkšvų, rusvų, vos gelsvų) spalvų kabliukas, nors tiks ir juodas ar balto metalo. Jo gylys dažnai išlenda iš masalo, bet šapalai nekreipia į tai dėmesio. Kur kas svarbiau, kad kabliukas būtų plataus linkio su vidutiniškai ilgu koteliu, pagamintas iš lengvo metalo, vidutiniškai storos vielos. Nes plonas prasčiau laikys batoną, o storas gali būti sunkus ir pernelyg greitai gramzdins masalą.
Meškerė – boloninė. Galima naudoti ir tolimojo užmetimo match tipo kotą, daug kas tokiais ir žvejoja, visgi lengva boloninė, kurios ilgis 5–-6 m bus daug patogesnė. Beje, meškerykočio svoris pakankamai reikšmingas, tai ilgainiui pradedi jausti. Šį žūklė juk yra labai aktyvi, daug tenka dirbti meškerykočiu, jis nepadėtas ant stovelių: nuolatos su meškere rankoje tai pritūpi, tai atsistoji, kotą ištiesi, atloši, pakreipi...
Match meškerės paprastai ilgesnės nei 4,5 m nebūna ir tokiai žūklei trumpokos. Nebent žuvautum nedidelėje upėje. Aš batonu gaudau su 5 m ilgio bolonine ir puikiai galiu valdyti plūdę net ir tolimu atstumu, mažiau valo gula ant vandens. Žuvaujant su ilga meškere nuo kranto yra galimybė jos galą iškišti toliau nuo savęs, kad nekliudytų nendrės, krūmai, toks kotas gerai vargina žuvį.
Tačiau ilgesnis meškerykotis turi ir savų minusų – sunku paimti rankomis stambesnę žuvį, ypač nuo statesnio kranto. Taip pat boloninės meškerės ne tokios jautrios, kaip match, jos pernelyg lanksčios, tai sąlygoja teleskopinė konstrukcija. Todėl labai toli atleidus plūdę kitąsyk sudėtinga pajausti, kokio dydžio laimikį pakirtai – tai tik „eilinis“ šapalas ar solidesnis egzempliorius. Dėl to galima netgi prarasti rekordinio dydžio egzempliorius.
Ir pakirtimas, jei valas būna labai tąsus, o plūdė nuplaukusi taip, kad vos įžiūri, su bolonine meškere gaunasi nelabai vykęs. Tenka kirsti atsilošus. Savotiška kompensacija yra tai, kad šapalas godžiai įryja masalą. Ir, suprantama, tinkamai parinktas, aštrus kabliukas – būtent tokioje žūklėje jis labai daug lemia. Apie ritę rašiau pirmame savo straipsnyje, nesikartosiu.
Geresnis masalas iš Jonavos ar sostinės?
Daug teko kalbėtis su žvejais, kurie vis pateikia savąsias geriausio batono versijas. Galiu pasakyti, kad žūklei tinka bent pusė mūsų prekybos centruose parduodamų batonų. Tai „Klasikinis“, „Sostinės“, „Jonavos“ ir dar daugelis kitų.
Galima bandyti balta forminę duoną ir „Prancūziškus“ ragelius, svarbu, kad gaminys būtų šviežias ir neapdžiūvęs (batonai kaip taisyklė yra „įvilkti“ į celofano „marškinėlius“, nesvarbu, kad raikyti), o tai reiškia, jog gerai laikysis ant kabliuko. Beje, šviežius batonus galima naudoti ir su pluta, ji irgi būna pakankamai minkšta.
Anądien atėjau prie upės, o ten darbininkas iš Baltarusijos sėdi, dugnine ant kukurūzų žuvis vilioja. Paklausiau ar kimba. Atsakė, kad nelabai. Tuomet, sakau, tuoj pagausiu... Juokais, suprantama.
Juokas juoku, tačiau pirmu metimu ant batono užkibo visai neprastas šapalas. Išsitraukiau, atidaviau žvejui, nes žmogus žvejojo maistui, vis eurą kitą sutaupys, turėjo ir žvejo kortelę. Manau, dėl to niekas manęs nenubaus.
Po to baltarusis ėmė fotografuoti masalą, kuriuo meškeriojau. Reikia manyti, kad greitai „Sostinės“ batonų importas padidės, nes, pasak to žvejo, jų šalyje niekas taip šapalų negaudo. Keista, žinant, kad Baltarusija netoli Vilniaus.
Batonas maunamas labai specifiškai – minkštimo gabalėlis perduriamas ir keliais spustelėjimais užspaudžiamas ties kabliuko koteliu. Sunku aprašyti šį veiksmą, reikėtų pažiūrėti, kaip tai daro patyrę žvejai ir bus aišku. O kaip atrodo jau užkabintas masalas parodyta nuotraukoje.
Masalo dydis, mano akimis žiūrint, gana įspūdingas. Vyriško nykščio galo batono gabaliuką labai sėkmingai praryja smulkus šapaliukas, ne veltui šias žuvis vadina plačiaburnėmis. Tad patarčiau nesismulkinti, kadangi mažesnį kąsnį gali bandyti apžioti ir aukšlė. Galbūt šios piktžuvės gnaibo ir stambesnį batono gabaliuką, bet plūdė apie tai nesignalizuoja, manding, kad nesikėsina į vilioklį.
Esu bandęs meškerioti su mažesniais kabliukais ir, suprantama, mauti mažesnį masalą, tada aukšlės, smulkūs strepečiai, kuojos juos prarydavo.
Paprastai po kiekvieno užmetimo, net jei žuvis ir nekibo, pakertame. Taip daroma todėl, kad savotiškai pajaukintume šapalus, nors masalas veikiausiai vis tiek nukris nuo kabliuko, retas atvejis, kad galima antrąsyk užmesti tą patį batono gumulą. Kitąkart jaukiname dar ir papildomai. Bent jau aš žūklei perku du batonus – pusantro išmirkęs išmėtau nedidelėmis porcijomis kas kažkiek laiko, o likusią pusę sunaudoju masalui, plutas taip pat metu į vandenį.
Neretai netgi nesimato, kad šapalai graibytų paviršiumi plaukiančius batono gabalėlius, tačiau jie vis tiek kimba. Visgi jie ėda sumestą į vandenį batoną, apie tai galima spręsti ištraukus laimikį – iš šapalo gerklės byra jaukas.
Tačiau puikiai matosi, kaip jaukinimui skirtas batono plutas ryja antys. Jos kai kada įkyrį iki „negaliu“, šiais laikais žmonių visiškai nesibaido, tad nesusivaldęs imu svaidyti akmenis. Ir kalti dėl to kai kurie žmonės, nes specialiai ateina prie upės maitinti laukinių paukščių, nors tai ir draudžiama.
Šapalai, manau, nelabai bijo ančių, jei jau kimba, tai gali plūdę nardinti visai šalia jų. Bet paukščiai sudoroja visą jaukinimui skirtą batoną, o tas man tikrai nepatinka.
Kartais, kai žuvys neaktyvios, reikėtų paeksperimentuoti su sistemėlės ilgiu – padidinti bei sumažinti gaudymo gylį. Kuo vėlesnis yra vakaras ir ankstesnis rytas, tuo gylis nustatomas mažesnis, gaudoma arčiau kranto.
Kartais šapalai, lig tol kibę visai netoli sausumos, po kelių valandų atsitraukia toliau, koncentruojasi giliau. Paprastai taip nutinka rytais, kai saulė vis labiau kepina, vakare – atvirkštinis variantas.
Įdienojus šių žuvų irgi galima aptikti visai šalia kranto. Bet tuomet reikia ieškoti specifinės vietos, kur yra pakankamai gilu, o ant vandens krenta skardžio arba medžių šešėlis. Ypač dažnai šapalai lindi po karklų šakomis, kada ties šlaitu būna nulinkęs srovės skalaujamomis šaknimis medis.
Šiame straipsnyje aprašytas žvejybos būdas labai geras poilsiautojams, tiems meškeriotojams, kurie sumąstė pažuvauti netikėtai patiems sau – nereikia kažkokio ypatingo pasiruošimo ar sąnaudų. Svarbu turėti meškerę, o masalo nusipirks kiekvienoje kaimo parduotuvėje.
Ir nebūtina turėti mano aprašytą boloninę ar ilgesnę match tipo meškerę, galima išsiversti ir su kelioninio tipo travel ar tele match įranga. Ypač žuvaujant nedidelėse upėse. Nebus gal žvejyba tokia komfortiška, bet ir ne visai prasta, o laimikis beveik garantuotas. Žūklėje juk visada beveik...
Romualdas Žilinskas
