Rudenį šalia vandenžolių

Tačiau esmė yra ne kalendoriuje, o vandens temperatūroje, todėl gali būti, kad vandenžolės daugelyje ežerų, tvenkinių bei upių bus užgožusios didžiulius priekrančių plotus ir spiningauti nuo kranto tuose telkiniuose dar sunku. Visgi augalų stiebai ir lapai jau ne tokie tvirti, tad su patikimu valu galima masalą išplėšti iš jų glėbio. Spiningauti tokiose vietose sudėtinga, bet įmanoma, juolab šalia tų augalų juostų visada apstu plėšrūnų.

Iš principo nematau didesnio skirtumo kokio tipo vandens telkinys – priekrančių žolynai visur panašūs ir visur galioja ta pati taisyklė – už augalų juostos paprastai yra dugno nuolydis, čia nuolatos kursuoja karpinių žuvų būreliai, o jų tyko lydekos, ešeriai, sterkai. Galbūt upėje yra kiek kitaip, nes vandens lygis joje dažniau kinta ir pakilęs vanduo paslepia išsikišusias į paviršių vandenžoles, todėl tėkmėje tokiose vietose žvejoti sudėtingiau. Be to srovė neša užmestą masalą ir išlaviruoti juo pro žolynų tarpus arba traukti vilioklį išilgai augalų juostos būna sunku.

Kita vertus, upėse yra ir savų pliusų – juk be lydekų ar ešerių, sterkų čia galima suvilioti dar ir salatį ar šapalą, meknę. Šie „papildomi“ plėšrūnai taip pat kartais mėgsta prisiglausti prie vandens augalų juostų, tiesa, dažniau tai daro kiek kitokiose vietose – ten, kur nėra tokio didelio dugno pagilėjimo, kur tėkmė stipresnė, o žolynai sužėlę ne ištisine siena, bet salomis, kurių tarpuose šios žuvys ir laikosi.

Tai ypač būdinga meknėms bei šapalams, salačiai net ir čia reti svečiai, jie labiau linkę medžioti atviruose plotuose, į vandenžolių tarpus lenda nebent vėlai vakare, kai aprimsta vėjas ir įsidrąsinęs mailius pasklinda toliau nuo krantų. Tuomet bedančiai plėšrūnai gainioja šiųmetes žuveles ir sugundyti juos tokiose vietose pasiseka nebent mažomis sukriukėmis ar labai smulkiais vobleriukais. Beje, tokius pat masalus reikia siūlyti ir šapalams, meknėms bei ešeriams. Bet šis straipsnis ne apie juos – siūlau pagaudyti lydekų.

Minėta ištisinė žolių juosta nėra lygi, ji karpyta ir čia apstu įvairaus dydžio įlankėlių. Būtent jose ir laikosi lydekos, ypač upėse, nes išilgai augalijos plūstanti tėkmė tarsi nuslysta ir susidaro ramesnio vandens ploteliai. Tuose vandenžolių intarpuose plėšrūnėms yra galimybė užklupti savo aukas iš labai arti ir netikėtai.

Aštriadantes gaudyti tokiose vietose galima visais populiariausiais spininginiais masalais, tačiau kiekvienam jų teks naudoti specifinę traukimo techniką. Žinoma, žūklės rezultatai priklausys ir nuo teisingai pasirinktos masalų rūšies, kadangi kiekviena jų turi savitumų, kurie gali tikti tos dienos žūklei arba ne.

Beje, dabar žvejys turi galimybę ilgiau pamiegoti, nes lydekas nebūtina vilioti anksti ryte, kaip tai darydavome prieš porą mėnesių. Diena trumpesnė, tad netgi išlindusi saulė ilgokai rąžosi, kol galiausiai bent kiek įšildo vandens paviršių, neretai taip nutinka tik antroje dienos pusėje arba vakarop. Jei nelabai gilu, tuomet spinduliai pasiekia ir dugną. Kur srovė menkesnė ir gruntas tamsus – visada bus šilčiau, o vėstančiame vandenyje mailius tokių plotų ir ieško. Vandens augalai dažniausiai auga ten, kur dugnas minkštesnis, yra nuosėdų, dumblo, todėl faktas, kad šalia jų ir žolių bus tos šiltesnės vietelės. Tad ir visiškai giedra diena rudenį ne tokia jau ir prasta, kaip tai buvo vasarą, po visiškai žydru dangumi galima tikėtis neblogo lydekų kibimo.

Tiesa, būna dienų, kai ir visiškai apniukęs oras irgi stimuliuoja aštriadančių aktyvumą. Tačiau geriau toks, kai vėjo beveik nėra arba pučia menkas vakaris, vos purškia lietutis – kaip mėgsta sakyti žmonės „minkštas“ oras.

Kadangi jau prakalbau apie vakarą, tai pratęsiu tą temą. Tokiu paros laiku lydekas geriau gundyti sukriukėmis. Dabar netgi aštriadantės gali būti pakilusios į vandens paviršių arba išplaukusios už žolių juostos. Pastarasis variantas įmanomas tuose telkiniuose, kur tarp augalų juostos bei kranto yra mažiau laisvi nuo augalijos plotai – paprastai taip būna upėse, ypač Nemune, kartais – tvenkiniuose ir daug rečiau ežeruose. Ten tarp kranto ir tankios augalijos tęsiasi savotiškas takas, bet čia lydekos atplauks tik tuo atveju, jei vandens lygis – pakilęs. Telkiniui nuslūgus tokios vietos gali atsidurti krante arba gylis bus pernelyg menkas, kad aštriadantės išdrįstų atplaukti. Bet net ir geriausiu atveju vargu ar pasiseks pagauti daugiau nei kilogramą sveriančią plėšrūnę – ši protaka skirtas mažesnėms margašonėms, taip pat dažnai čia lankosi ešeriai.

Tokiose vietose sukriukėmis gaudyti gerai dėl to, kad jos giliai nenyra ir net lėtai traukiamos išsilaiko viršutiniuose vandens sluoksniuose. Žiūrint nuo kranto, atrodo, jog žolių juosta yra ne ištisinė, joje gausu tarpų, kuriuos šiame straipsnyje miniu ne pirmąsyk. Bet tai – apgaulingas įspūdis, nes daugeliu atveju tos savotiškos įlankėlės irgi apaugusios, tik čia vandenžolės panirusios giliau, ypač jei yra pakilęs vanduo. Bet lydekos gali tūnoti ir virš žolių, o tada sukriukėmis jas sugundyti nekils problemų.

Kartais galima matyti, kaip pūkšteli žuveles gaudanti lydeka, reiškia ji medžioja pakilusi į viršutinius vandens sluoksnius, virš augalijos. Sukriukę arba negiliai nyrantį voblerį reikia užmesti, jei tik įmanoma, kiek aukščiau medžioklės vietos ir lėtai traukti – yra nemenka galimybė, kad aštriadantė masalą sugriebs.

Baigėsi vasara, todėl mažesnius sukriukių modelius atidėkite į šalį. Imkite bent jau Nr. 3. Sakau „bent“, nors turiu omenyje, kad būtent šis dydis man optimalus. Praktiškai su tokiomis dabar ir žvejoju. Yra nemažai gerų sukriukių, lydekos mažiau išrankios šiems viliokliams nei, tarkim, ešeriai, šapalai arba meknės. Dabar svarbiausia rinktis aglia tipo, šitos blizgutės agresyviausios, juolab, kad traukiamos mažiau grimzta, kas virš apsemtų žolių yra privalumas.

 Mano masalinėje rastumėte ir Mepps, ir Lucky John, ir Balzer, ir Pantoon21, ir... sukriukių. Firmų daug, o spalvos vos dvi. Pagrindinės, suprantama. Čia dviračio neišradinėju: apniukę – baltas metalas, Nemune pageidautinas nelabai blizgus, o kada saulėta – geltonas. Į visokius brūkšniukus, žvynelius, taškelius nereikia užsiciklinti, nes jie lydekoms šiuo metų laiku, manding, nė motais. Yra ar ne – jokio skirtumo.

Vardijau įvairių firmų sukriukes, bet pailiustruosiu Myran modeliais, nes kažkodėl pastaruoju metu vis mažiau matau spiningaujančių šiomis sukrėmis. Be reikalo, kadangi tai tikrai neblogos blizgės ir, tarkim, Myran Mira arba Myran Toni Silver jau daug metų man puikiai gundo lydekas.

Bet, aišku, čia kiekvieno pasirinkimas, nes netgi sukriukės irgi turi savų traukimo niuansų, priklausomai nuo modelių, ir reikia įprasti jomis žuvauti. Kita vertus, atkreipkite dėmesį į metalo blizgesį – aš juk sakiau, kad labai blizgaus nereikia, o Myran tokias ir gamina.

Tačiau ir ligi šiol minėtose vietose įspūdingų laimikių veikiausiai nebus, nes didesnės lydekos, jei ir pakyla į aukštesnius vandens sluoksnius, tai į žoles paprastai nelenda, nebent tarp jų būtų iki pat dugno neapaugęs takas, pageidautina – bent poros metrų pločio. Radus tokią vietą vertėtų ją įsidėmėti ir, jei dažnai šiame ruože žvejojate, vis patikrinti.

Žvejyba prie augalų sąžalynų yra specifinė tuo atžvilgiu, kad nuo kranto čia spiningauti labai sudėtinga, jei nori pagauti stambesnį lydį. Tenka bristi, kartais aukščiau juosmens, todėl be gerų bridkelkių neapsieisite. Galima apsirengti „kvėpuojančiomis“, po jomis pasivilkti tam skirtus šiltus apatinius. Rugsėjo pabaigoje ir spalio pirmoje pusėje tokios aprangos dažniausiai man pilnai pakakdavo. Bet ruduo rudeniui nelygus ir gali būti, jog vanduo dabar jau yra labai šaltas.

Rašau straipsnį po žūklės, rugsėjo 22 dieną, kai echolotas Nemune fiksavo 12–13 °C vandens temperatūrą, o oro temperatūra buvo porą laipsnių mažesnė. Ne pyragai braidantiems, todėl jau galima traukti ir neoprenines bridkelnes – su jomis tikrai nesušalsite. Ir pirštinių neužmirškite, nes žūklėje rankos gana greitai šąla.

Aišku, dar geriau bus žuvauti palei žoles iš valties. Užsiinkaruoji ir mėtai masalą išilgai žolių juostos. Tokio gaudymo esmė – kiek galima giliau panardinti vilioklį iš karto už augalų sąžalyno ir arti žolių kiek įmanoma ilgiau išlaikyti dirbantį. Natūralu, kad mėtyti blizgę arba voblerį geriausiai išilgai augalijos. Bet tuo atveju sukriukė netiks, čia jau reikės giliau neriančių masalų.

Tiek riperį, tiek tvisterį galima labai taikliai užmesti. Tai yra šių masalų privalumas, nes būna vėjuotų dienų ir su kitais viliokliais tai padaryti itin sunku. Taip pat guminukai palyginti mažai „renka“ žoles, kurios tokiu metų laiku neretai upėse plaukia pasroviui ir trukdo žvejoti. Viena kita užsikabinusi už valo ar net galvakablio, bet masalo darbo neišderina. Deja, šis vilioklis pernelyg greitai grimzta, jį sunku išlaikyti viename lygyje, o užmetus stačiai už augalų juostos to padaryti praktiškai neįmanoma.

Galima naudoti maksimaliai lengvą galvakablį, tai tikrai pagerins žūklės rezultatus. Tačiau tik stovinčiame vandenyje, na, gal lėtoje tėkmėje, o smarkesnėje srovėje ant lengvo galvakablio užmautas guminukas vargu ar nunirs iki reikiamo gylio.

Geriausiai pavyksta suderinti nedidelių riperių bei tvisterių ir jų galvučių svorį, paprastai tokiais atvejais naudoju iki 7 cm dydžio guminukus, na, gal vos, vos didesnius. Kitiems spiningautojams tai pasirodys menko dydžio vilioklis, kadangi rudenį lydekos pageidauja stambesnių masalų, tačiau dabar labiau akcentuoju pirmąją rudens pusę, todėl tokie guminukai dar puikiausiai tinka. Visgi, labai stambiai plėšrūnei jie nebus geri, paprastai kimba iki 2 kg aštriadantės ir ešeriai.

Iš tos daugybės guminukų geriausią atsirinkti bus sudėtinga. Turiu savo favoritus, nors atsiranda vis naujų, kasmet išbandau kažkokius kitus silikoninius masalus. Pernai labai neprastų rezultatų Nemune pasiekdavau su 7,5 cm Daiwa Tournament D'Fin Shad ir 6,35 cm dydžio Lucky John 3D Basara Soft Swim. Kibiausias spalvines variacijas matote paveikslėliuose. Jos gana skirtingos, tad keliais žodžiais...

Kuomet saulėta, vanduo ilgesnį laiką nepasipildo lietaus nuotėkomis ir praskaidrėja, tada geras būdavo rudnugaris Daiwa Tournament D’Fin Shad guminukas. Nors gamintojai rašo, kad tai yra labiausiai sterkams bei ešeriams tinkamas masalas (tuo neabejoju, patikrinta ir praktiškai), tačiau lydekos jį griebia ne ką prasčiau.

Na, o Lucky John melsvas guminukas man būdavo kibus apniukusiu oru, drumstesniame vandenyje, taip pat visai pavakariais, bet tada tuomet, kai šviečia saulė. Tamsiai žalias daugiau arba mažiau universalus. Čia veikiausiai galioja ta seniai žvejams žinoma taisyklė, kad arčiau augalijos lydekas gundo žali ir salotiniai masalai. Jei pastarieji kibesni labiau vasarą, tai rudeniop geresni bus būtent tamsesnio žalumo guminukai.

Visiškai kitokia situacija yra gaudant vartiklėmis. Jas priešingai – dažniau atakuoja solidesnės plėšrūnės. Rudeniop šis masalas vėl tampa kibus, nes vasarą aštriadantės kažkodėl blizgių nelabai nori.

Vartikles, gaudant prie žolių sienos, reikėtų naudoti sunkias, kadangi masyvesnį tokio tipo masalą yra lengviau valdyti, galima taikliau ir toliau nusviesti. Ežeruose, tvenkiniuose tai gal ir nėra taip svarbu, bet upėje lengva vartiklė pasiduos tėkmės įtakai ir bus sunku ją „įvairuoti“ į norimą žolių tarpą, neišlaikysite tokios blizgės ir arti prie dugno.

Paprastai vartiklę metu maksimaliai toli jei gaudau stovinčiame vandenyje, tačiau upėse tenka atsižvelgti į srovės stiprumą, todėl kitąsyk apsiriboju netolimais metimais. Traukiu įvairiai – tai priklauso nuo kiekvieno modelio individualių savybių. Bet kokiu atveju stengiuosi masalą plukdyti palei dugną, kol jis priartėja iki augalų sąžalyno.

Ir vėl tenka atsižvelgti į kiekvienos blizgės savybes, kadangi vienos vartiklės gali gana staigiai kilti į viršų, kitas tenka pradėti kelti didesniu atstumu. Kada masalas atsiduria prie žolių juostos, spiningo viršūnę atlošiu kone stačiai, greičiau pasuku ritės rankenėlę. Vartiklė staiga keičia vandens lygį ir ima „kopti“ aukštyn. Kartais (vienas kartas iš penkių, bet ir tai šis tas...) ji netgi neužkabina augalų ir sėkmingai praplaukia virš jų. Beje, visada stengiuosi rasti tokią vietą, kad būtų takas, tegul ir apsemtų žolių, bet bent jau keliolikos centimetrų gylio juosta, pro kurią galima bus išsitraukti užkibusią žuvį.

Deja, net ir tokiu atveju traukti stambesnę lydeką yra problemiška, o jei augalai siekia vandens paviršių, – beveik garantuotai didesnė lydeka juose įstrigs ir laimikį prarasite. Deja, ir masalas, koks jis bebūtų, visada užklius už žolių.

Kadangi jau pradėjau vardyti šiuo metu man labiausiai pasiteisinusius vilioklius, neišskirsiu ir vartiklių. Tarkim, Mepps Syclops blizgė. Visi žvejai puikiausiai žino šios prancūzų firmos sukriukes, bet kažkodėl pamišta vartikles. Puikus modelis, man upėje 26 g yra vienas „einamiausių“ gaudant visas plėšrūnes. Lydekos rudenį panašias blizges tikrai gerai griebia dėl jų savito žaidimo – tokia blizgė smarkiai į šonus atmeta savo užpakalinę dalį, lėtai traukiama dirba itin išraiškingai. Lydekos nemėgsta greitai vedamų masalų, jos net šiuo metu, kada aktyvumo pikas, vis tiek mieliau čiumpa traukiamus lėtai, bet išraiškingai judančius.

Tą patį galiu pasakyti apie seną gerą Zumpės Jūratę. Klasika ir vargu ar reikia komentarų. Taip, ji sunki, tačiau dėl savo pločio ir išlankstymo net ir sverdama 34 g nekabins dugno akmenų. Tačiau gali sugundyti itin svarias lydekas. Spalviniai variantai irgi panašūs kaip sukriukėms – baltos arba geltonos blizgės, bet kaip „slaptą ginklą“ siūlyčiau bandyti dvispalvę. Patikėkite, nenusivilsite.

Gal rašau kiek padrikai, bet būtina pabrėžti, kad valą reikia naudoti pintą ne plonesnį nei 0,16 mm. Jis tvirtas ir tokiu lengviau išlupsite iš žolių arba kartu su žolėmis masalą. Spiningas irgi turėtų būti standesnis, didesnio užmetimo svorio, nors, suprantama, kokiais masalais gaudysi – ar sunkia vartikle, ar lengva sukriuke. Tačiau būtinai reikalingas ilgesnis kotas. Ritė – galingesnė, nes neretai prisieina parsitempti didžiulį augalų gniužulą, taip pat nuolat tiesiog plėšiamas iš augalijos vilioklis.

Lapelis ar žolytė užkliuvusi už sunkios vartiklės trišakio, didesnės įtakos to masalo darbui neturės. Bet, jei kokia nors šiukšlė prikimba prie voblerio – jis akimirksniu išsibalansuoja. Tačiau vobleris, kuomet teisingai parenkame modelį pagal jo panirimo gylį, yra itin kibus masalas gaudant tarp žolių.

Su skęstančiaisiais arba neutralaus plūdrumo modeliais gaudau panašiai kaip ir su vartiklėmis. Žinoma, juos galima traukti tolygiai, galima – trūkčioti, bet kada masalas priartės prie žolių, teks kelti aukštyn meškerykotį ir greitai vynioti valą. Jei modelis yra su ilgu liežuvėliu – toks manevras nepavyks, nes pastarieji vobleriai nyra giliai, jie bet kokiu greičiu traukiami vis tiek nekyla staigiai viršų. Todėl žūklei tokiomis sąlygomis geriau rinktis skęstančiuosius trumpaliežuvius minnow. Šitoks modelio pasirinkimas nulems ir masalo traukimo pobūdį – daug efektyvesnis bus tvičingavimas.

Nors guminukus siūliau rinktis gana nedidelius, tai voblerius dabar jau geriau imti ilgesnius nei 10 cm. Žinoma, jei taikotės į stambesnį laimikį. Spalvinės variacijos natūralistinės arba irgi kažkas „link žalumos“, tačiau ne itin ryškios. Man puikiai aštriadantes pernai gundė 13 cm dydžio, tarp metro ir dviejų metrų dirbantis Lucky John Pro Makora SP. Gana sunkus vobleris (21 g), tad užsimeta puikiai. Tačiau toli nesvaidydavau, paprastai juo žvejodavau iš valties. Tik reikalingas gana agresyvus timpčiojimas darant ilgesnes pauzes.

Visgi geriausias masalas, mano nuomone, bus plaukiantysis vobleris. Gaila, kad dauguma gerų modelių yra pernelyg lengvi tolimesniam užmetimui, jais sunkoka žvejoti ir pučiant smarkesniam vėjui. Tai riboja masalų pasirinkimą. Taip pat būtina pasirinkti giliau neriančius.

Skęstančiuosius voblerius galima traukti ir giliau, nei nurodytas tų masalų maksimalus panirimo gylis, jei valą vyniosime labai lėtai. Tvičinguojant optimalus (t. y. darbinis) jų panirimo gylis atsiduria antrame plane. Bet gaudant su plaukiančiaisiais modeliais, šis parametras tampa pats svarbiausias, nes būtina masalą panardinti iki dugno.

Dugno šlaitas prie žolių juostos gali būti besileidžiantis į labai didelį gylį, bet mums svarbu, kad masalas plauktų palei dugną maždaug 3–5 m likus iki augalų sąžalyno, nes paprastai čia būna lydekos pasala. Plaukiantįjį voblerį pakeliame į viršutinius vandens sluoksnius sulėtindami jo traukimo greitį. Tad labai gerai, kai masalas yra itin plūdrus – jis kils į viršų labai greitai. Deja, tokie modeliai, kaip taisyklė, būna lengvi, o mano siūlomai žūklei pageidautini sunkesni masalai. Plaukiantieji vobleriai mažiau, nei bet kokie kiti viliokliai, kabinasi už žolių, jei tik gerai žinome konkretaus modelio žaidimo braižą, jo plūdrumo galimybes. Tačiau būtent šie masalai ir sukriukės nuo menkiausios už kabliuko ar valo užsikabinusios žolelės išsibalansuoja, o tai, deja, yra didžiulis minusas.

Kadangi kiekvienas voblerio modelis turi savų traukimo niuansų, juos perpranti tik ilgainiui, tad ir vėl renkuosi tai, kas patikrinta, kas iki panagių žinoma – tą patį Lucky John Pro Makora, tačiau šį sykį su raide F, t. y. plaukiantįjį variantą. Sveria jis tiek pat, kiek neutralaus plūdrumo, bet nyra 1,5 m. Lydeka, kada yra alkana, pakils ir iš giliau, svarbu ją suintriguoti, dabar dar aštriadantės nėra aptingusios.

Faktas, ne vien tais vobleriais žvejoju, būtų absurdas jei užsiciklinčiau gaudyti tik šių masalų viena serija ir viena firma, paminėjau tik tam, kad matytumėte tikrą pavyzdį ir galėtumėte daugiau ar mažiau įsigilinti ir į panašių vilioklių charakteristikas. Nes jei pradėsiu vardyti visus savo turimus voblerius – galo nebus...

Kad ir kokį masalą bepasirinktume – vis tiek teks pasisemti daug kantrybės. Bet verta – šiuo metų laiku, jei vanduo dar ne itin šaltas, prie žolių tūno daug, daug lydekų...

Romualdas Žilinskas