Pusdugninė ežerui banguojant

Kuomet ežere arba tvenkinyje meškeriojame atviroje vietoje ir pučia stiprus šoninis vėjas išlaikyti netgi waggler tipo plūdę vienoje vietoje būna sudėtinga. Tada nepadeda jokios sistemėlės, net tos, kur didžioji svarelių masė yra sukoncentruota prie pat pavadėlio ir masalas guli dugne. Bangos bei šoninis vėjas, o tvenkinyje dar ir tėkmė, nardina plūdę arba ją neša iš jaukinimo vietos.

Galima bandyti išsiversti su labai didelio plūdrumo plūdėmis jas sunkinant tik dalimi svarelių, reikiamų balansui normaliomis žūklės sąlygomis išlaikyti masalą vienoje vietoje. Yra netgi specialios žvejybai tokiomis ekstremaliomis sąlygomis pagamintos plūdės, kurių korpusas būna paniręs ir kyšo tik labai ilga plona antenėlė. Čia reikalingas specialus balansas, nes, kitaip nei sureguliuojant sistemėles su paprastomis plūdėmis, pastarųjų korpusas būna paniręs ne išsyk ties vandens paviršiumi, bet giliau. Esmė, kad dalis ilgos antenėlės irgi yra po vandeniu – taip plūdę dar mažiau veikia vėjas ir bangos.

Visgi meškerioti net ir su tokiomis plūdėmis yra tikrai nelengva, ir daugelis žvejų tiesiog vynioja meškeres arba ieško ramesnių žūklės vietų.

Kažkada, gal prieš gerą dešimtmetį, esant puikiam karšių kibimui tvenkinyje, pakilo didžiulis vėjas, kuris lyg tyčia ėmė pūsti iš šono ir jokia tuo metu mano turėta plūdė netiko tęsti žūklei – jas visas bangų mūša bei vėtra tiesiog išnešdavo iš pajaukinto ploto. Kadangi masalą tekdavo užmesti tolokai susidarė dar viena problema – nusviesti plūdę tiksliai į jaukimvietę pavykdavo tik kas kelintą kartą. Svarbiausia, jog karšiai tada kibo netgi labai gerai, bet tik tokiu atveju, kai ant kabliuko maudavau porą uodo trūklio lervų, o sistemėlę padarydavau maksimaliai jautrią. Suprantama, kad plūdė irgi privalėjo būti labai menko plūdrumo. Aš negaliu paaiškinti tokio plačiašonių elgesio – viena vertus, jie buvo net labai aktyvūs, bet vos tik bandydavau naudoti bent kiek labiau svareliais apkrautą sistemėlę ir didesnio plūdrumo plūdę – karšiai prie masalo beveik nesiliesdavo. Sakau „beveik“, nes kartais ištraukdavau tik apčiulptą kabliuką su trūklių odelėmis, nors lig tol kibo ne menkesnės nei 1 kg svorio žuvys.

Jautri plūdė nuo smarkaus šoninio vėjo kaipmat nuplaukdavo į šoną, be to, karšiai judančio masalo arba visai nečiupdavo, arba jį išspaudavo vos prisilietę. Pabandžiau iš tolimojo užmetimo meškerės pasidaryti dugninę. Bet ir vėl nesėkmė – šoninis gūsingas vėjas lenkė valą lanku, kratė meškerykočio viršūnę ir kibimą visada pražiopsodavau. Šiuo atveju galėjo padėti nebent specialios picker tipo dugninės su skęstančiais valais, bet aš juk žvejojau plūdine. Padėtis atrodė be išeities...

Tada šovė mintis – o kodėl nepabandžius pasidaryti kažką panašaus į pusdugninę, kurioje būtų jautri plūdė ir pakankamai sunkus svarelis, kuris išsilaikytų dugne?

Kadangi plūdžių į žūklę paprastai pasiimu bent keliolika, susiradau tarp jų tokią, kuri pasirodė tinkamiausia idėjai įgyvendinti – vamzdelio formos permatomu korpusu slankiojančią valu (žūklavietėje buvo apie 3,5 m gylio) 2 g „lazdelę“. Sistemėlę pasidariau pačią elementariausią – virš pavadėlio su suktuku ant pagrindinio valo užmoviau 5 g slankiojantį svarelį.

Kadangi žinojau žūklės pusiau dugnine ypatumus, gylį sureguliavau didesnį nei gaudant paprasta plūdine – ne 3,5 m, o 4 m.

Tačiau ir to pradžioje pasirodė per mažai, nes atsigulusią ant vandens paviršiaus plūdę bangos po keliolikos sekundžių imdavo skandinti – ji tai pasirodydavo, tai vėl nunirdavo. Sistemėlę pailginau dar bent 30 cm. Dabar jau viskas buvo gerai – plūdė ant bangos keteros atsistodavo vertikaliai, o tarp bangų guldavo ant vandens paviršiaus – svarbu, jog ją mačiau ir galėjau orientuotis, kada žuvys ims kibti.

Pražiopsojęs kelis kibimus, nes ir vėl ištraukiau apčiulptą masalą, po kurio laiko pradėjau orientuotis, kada reikia pakirsti. Pamačiau, jog kartais plūdė ant bangos keteros atsiguldavo (tai būdinga karšiams, nes dažnai jie įtraukdami į gerklę masalą pakelia ir ant dugno gulintį svarelį) arba (ir) nirdavo, kartais atsistodavo tuo metu, kai turėjo gulėti – t. y. būdama tarp bangų. Žodžiu, žūklę sėkmingai tęsiau toliau...

Po to dar ne kartą teko išbandyti pusdugninę panašiomis sąlygomis. Žvejodavau ir ramiomis dienomis, tačiau tada paprasčiausiai daug mažiau prasmės meškerioti su tokia įranga. Kitaip nei upėje stovinčiame vandenyje, reikia naudoti itin jautrią plūdę, nors čia irgi labai svarbu teisingai parinkti valo ilgį tarp jos ir svarelio: pernelyg mažai – plūdė skęs, per daug – nematysite kibimo. Bėda ta, kad jei pakilęs vėjas pradeda rimti arba dar daugiau įsibėgėja, vadinasi, jog kas kartą tenka sistemėlės ilgį derinti pagal vėjo stiprumą.

Kaip matote, pusdugninei šįsyk buvo pritaikyta netgi valu slankiojanti plūdė. Galima stovinčiame vandenyje naudoti ir tvirtinamą stacionariai, bet tik ten, kur nelabai gilu, nes bus sudėtinga užmesti.

Žūklei pusiau dugnine stovinčiuose vandenyse reikalingos ilgos meškerės, geriausiai tinka boloninės, nes ežeruose ir tvenkiniuose karšius dažniausiai žvejojame toliau nuo kranto. Aišku, vėjuotą dieną galima naudoti lengvesnio tipo dugnines, nemanau, kad rezultatai bus prastesni. Tačiau yra meškeriotojų, kurie nemėgsta dugninių, nes jiems paprasčiausiai patinka žiūrėti į plūdę. Aš, kaip supratote, taip žuvavau tik bėdos prispirtas.

Romualdas Žilinskas