Plačiau apie avižėlių spalvines variacijas
Kaip jau minėjau įvadiniame straipsnyje, avižėlių kibumą įtakoja begalė išorinių veiksnių. Taip pat ne ką mažiau svarbūs ir jo duomenys, t. y. svoris, forma ir panašiai. Bet dabar bandysiu susikoncentruoti tik ties avižėlių spalvomis.
Ši tema gana opi, nes visada atsiras skeptikų, kurie pareikš, kad masalų spalvinės variacijos turi mažiausią reikšmę, nes meistriškai žūklę jais įvaldęs meškeriotojas bet kokiu atveju „nušluostys nosį“ savo kolegoms. Juolab avižėlė yra toks smulkus vilioklis, kad vargu ar žuvys geba skirti jei ne spalvas, tai bent jau jo atspalvius.
Sunku su tuo nesutikti, tačiau aš tokiu atveju oponuočiau, jog tada pasodinkime du vieną šalia kito praktiškai vienodo meistriškumo žvejus ir imkime lyginti jų laimikius, kai jie žuvaus skirtingų spalvų avižėlėmis. Žinoma, niekas niekada nelygins, bet savo nuomonės neatsisakau – avižėlės spalva ne ką menkiau svarbi, kaip voblerio, blizgės ar guminuko.
Marginti „moliuskai“
Paprasčiausias pavyzdys iš praktikos. Jei žinote, yra tokios avižėlės, kurios savo forma primena moliusko kriauklelę. Tai gana sunkios avižėlės, vienos didesnių, gaminamos dažniausiai iš švino. Bent jau senesnieji jų modeliai. Vėliau jau pasirodė ir mažesnių, pastarieji padaryti iš volframo, su kilpelėmis, tokio tipo avižėlių spalvų gama taip pat smarkiai išsiplėtė.
Tačiau tos senosios avižėlės buvo tiesiog pilkos švino spalvos, dažytos juodais dažais arba margintos juodomis dėmelėmis. Įdomu tai, kad Kauno marių karšiai kelis sezonus geriausiai čiupdavo tik pastarąsias, t. y. tas margas, bet jų būdavo sunku rasti žūklės prekių parduotuvėse. Taip pat geros buvo ir dengtos juoda emale, kurios per ilgesnį laiką nusidaužydavo į kietą gruntą ir pro dažų sluoksnį prasišviesdavo paprastas švinas – tada avižėlės irgi pasidarydavo margos.
Aš tai pastebėjau ne iš karto, prireikė bene pusės žiemos, kol supratau, kad būtent tokios avižėlės yra geriausios viliojant marių karšius. Tada ėmiau su vandeniui atspariais rašikliais juodai ir tamsiai rudai pats marginti paprastas švinines ir, patikėkit, rezultatai būdavo geri arba geresni nei tų meškeriotojų, kurie žuvaudavo tokios pat formos, svorio, bet jau nupasakotomis pilkomis arba juodomis avižėlėmis.
Rašiklius netgi nešiodavausi į žūklę, nes po kurio laiko, nors ir atsparūs vandeniui dažai, bet jie irgi nusitrindavo, tad „padailindavau“ masalus čia pat ant ledo.
Beje, reikia turėti omenyje, kad karšius gaudydavome labai dideliuose gyliuose, kur garantuotai būdavo visiškai tamsu, animuodavome labai minimaliai, neretai žuvys masalą griebdavo pauzės metu, kaip sakydavom „ant stovinčios avižėlės“, o ant kabliukų kabindavome uodo trūklio lervas. Faktas, kad karšiai gundydavosi lervomis, bet kitas faktas – geriausiai tada, kai kirminai pamauti būtent ant margintų tokio tipo avižėlių kabliukų.
Deja, tų pavyzdyje esančių avižėlių jau nebeturiu, kad ir kaip stengiausi jas saugoti, ši nuotrauka yra iš senų archyvų. Žiemą žuvaujama itin plonu valu, tad masalų nutraukiama itin daug. Tai viena iš priežasčių, kodėl reikia turėti ne vieną, o bent 2–3 vienodas avižėles.
Ir kontrastingos, ir maskuojančių spalvų
Kažkada žvejų tarpe vyravo nuomonė, kad avižėles derėtų pasirinkti atsižvelgiant į dugno spalvą taip, kad jos kuo labiau išryškėtų – jei gruntas bus šviesus, tokiu atveju naudoti tamsias, o jei tamsus – kuo šviesesnes. Čia panašiai, kaip gaudant apniukusiu ir saulėtu oru, galioja tie patys motyvai – masalas turi būti kontrastingas, gerai matomas žuviai.
Neneigsiu, kad kartais „kontrasto principas“ pasiteisindavo, visgi gero kibimo priežastis glūdi visai ne tame. Juk galvojant logiškai, avižėlė turi būti panaši į to vandens telkinio mitybinį objektą, o tai reiškia, kad galbūt į mailių, gal į kažkokį vėžiagyvį, gal į kokią nors vabzdžio lervą arba, ką neseniai pasakojau, moliuską. Tokiu atveju žuvys tamsiame dugne geriau griebtų tamsesnes avižėles, o šviesiame – šviesesnes. Natūralu, kadangi net ir vandens „blusa“ stengiasi išsaugoti savo kailį maskuodamasi.
Kita vertus, jei vadovautumėmės tokia logika, tada ryškiaspalvės avižėlės apskritai būtų nereikalingos, nors kitąkart būtent jos yra labai kibios, o juk po vandeniu drugeliai neplaukioja. Įdomu tai, kad ryškios avižėlės ypatingai geros esant pirmam ir paskutiniam ledui, o pavasariop, beje, dienos būna šviesios, giedros, žuvys pakyla aukščiau nuo dugno.
Mano nuomone, gelmėje, virš kurios ledas, ypač kada jis yra dar ir apsnigtas, šviesa beveik neprasiskverbia ir niekas tiksliai nežino, kaip atskiros žuvų rūšys mato tam tikras spalvas arba jų derinius. Tiesą sakant, niekas nežino ir kaip žvynuotosios identifikuoja ryškias avižėles, kai ledas plonas, be sniego, šviečia saulė, gaudoma negiliai, kodėl tos avižėlės tada sukelia agresiją...
Visgi vienas faktas yra beveik nenuginčijamas – tada, kai ešeriai maitinasi mailiumi, geriausiai naudoti metalo atspalvio avižėles, nors ir nebūtinai tviskančias. Aišku, meškeriotojas nemato, kuo tuo metu minta žuvys, bet dėl to juk ir maino masalus, bando, kuris yra geresnis. Kuomet ešeriai būna itin aktyvūs (čia tas pavasarinis ir pirmledžio variantas), juos geriausiai gaudyti erzinančių spalvų avižėlėmis.
Kadangi jau pradėjau konkretizuoti, tai tęsiu ir toliau. Kiek rodo praktika, nedideliuose gyliuose, kur dugno gruntas yra smėlėtas, šviesus, geriausių rezultatų sulauksime gaudydami geltonomis, šviesiai rudomis avižėlėmis. Visgi tokie viliokliai labiausiai patiks karpinėms žuvims. Ešeriai, o kai kada ir kuojos, neatsisakys oranžinių. Tačiau ne akį rėžiančių, o labiau „prigesintų“ arba pamargintų tamsesnėmis spalvomis. Jei turite tik vienspalves avižėles, nusidažyti nekils problemų.
Antroje žiemos pusėje, kai žuvys tampa aktyvesnės, bet jų pilvus ima spausti ikrai ir pieniai, geriau gaudyti smulkiomis avižėlėmis. Labiausiai žvynuotąsias gundantys avižėlių spalviniai variantai: juodos, tamsiai rudos, pilkos. Beje, tai liečia ir karpines žuvis, ir ešerius. Tada saulėtomis dienomis šviesios avižėlės gali būti apskritai ignoruojamos.
Įdomu tai, jog žiemos pradžioje šviesesnės avižėlės kitąsyk geriau už tamsesnes net jei ant ledo ir nėra sniego. Kibūs būna ir ypač ryškūs masalai, jie gerai vilioja aktyvius ešerius. Visi tie vos ne fluorescuojantys „vabaliukai“, mano manymu, gerai užsirekomenduoja dar ir tada, kai žuvys ne ilgesnį laiką maitinasi žūklavietėje, tačiau praplaukia pro ją – tiesiog susigundo šitokiu masalu iš smalsumo.
Iššaukiančių spalvų avižėlės taip pat pasiteisina ne tik esant itin aktyviam kibimui, bet ir kai norime suvilioti tik pačius didžiausius būrio egzempliorius – atlieka savotišką atranką.
Prisipažinsiu, kad kol kas dar gana sunkiai perprantu, kada geriausiai naudoti avižėles, kurios pagamintos pagal naujausias technologijas ir yra su įvairiais „kristalais“ arba dažytos taip, kad išskaido, atspindi šviesos spindulius. Kai kada jos man būdavo itin kibios, nors kitąsyk absoliučiai netraukė žuvų. Nors masalai su kraujo spalvos kristaliukais dažnai patiko ešeriams, kaip ir gelsvos „laužiančios“ šviesą avižėlės kuojoms.
Viena iš geresnių spalvų (ar jų derinių), kurią dažnai naudoju, yra tamsiai žalia, juoda su žaliomis dėmelėmis, gali būti ir smarkiai margintos, dvispalvės ir panašiai. Tamsiai žalių, samaninių tonų avižėlės geros ten, kur yra dugno augalijos, nesvarbu ji gyva ar apmirusi.
Na, o jei reikėtų rinktis vieną universaliausią (universali, tai nebūtinai pati geriausia tuo metu, bet ir neblogiausia), veikiausiai prisiriščiau dvispalvę – baltas metalas su variu...
Tačiau bet kokiu atveju savo arsenale meškeriotojas turėtų turėti gana platų avižėlių spalvinį pasirinkimą ir neapsiriboti tik tomis, kurios jo nuomone, kažkada buvo labai kibios.
Romualdas Žilinskas
