Pavasaris, lydekos ir vobleriai. Netoli krantų
Netgi pavasarį po neršto lydekų nuotaika sunkiai nuspėjama. Bandyti vardinti voblerius, taikant juos konkrečiam vandens telkiniui ar tam tikroms oro sąlygoms, būtų beprasmiška. Galbūt šiuo metu kiek ryškesnė viena tendencija – aštriadantės labiau nei bet kada atakuoja ryškių, išsiskiriančių spalvų vilioklius.
Bet tai irgi nėra šimtaprocentinis faktas, nes būna dienų, kuomet jos griebia natūralių tonų voblerius. Orientuotis reikėtų pagal vandens skaidrumą, nors kai kas rekomenduoja atkreipti dėmesį ir į meteorologines sąlygas.
Aš kažkaip nepastebėjau, jog aštriadantės skaidriame vandenyje apsiniaukusią dieną ignoruotų tamsesnio atspalvio ar natūralias aukas primenančius masalus, bet griebtų kokius nors salotinius ar oranžinius voblerius. Arba priešingai – po užsitęsusių liūčių upėse pageidautų pilkšvo, rusvo atspalvio, bet ne išmarginto ryškiomis spalvomis. Be abejo, daug ką lemia ir vilioklio darbas, tačiau spalva tikrai nėra paskutinėje vietoje.
Pavasarinėje žūklėje šiokią tokią masalų pasirinkimo tendenciją visgi galima numatyti. Tokiu metų laiku rytas dažniausiai būna gerokai vėsesnis nei diena arba vakaras. Tai kažkiek veikia ir vilioklių pasirinkimą esant, tarkim, vidutiniam vandens lygiui ir skaidrumui bei nusistovėjusiam orui, kuris būdingas tam laikotarpiui.
Tokiu atveju rytiniam spiningavimui geriau rinktis lėtesnius, natūralių spalvų, o įdienojus ir vakarop – ryškesnius bei agresyvesnių judesių masalus.
Vilioklio traukimo greitis irgi gali būti veiksnys, nulemsiantis tos dienos sėkmę. Bet vėlgi, jei imsiu aiškinti, kad tik tam tikrame vandens telkinyje ir tik tam tikrose vietose privalu traukti masalą greitai arba labai lėtai, nebūsiu visiškai teisus. Mes čia susiduriame su fenomenu, kurį puikiai žinome – tai yra mėgėjiška žūklė, ir žuvų įgeidžiai dažnai sunkiai nuspėjami. Kita vertus, juk vieniems vobleriams, jei jau rašinys apie juos, reikia greitesnio vedimo, kad jie pradėtų tinkamai animuoti, kitiems pakanka visai lėto traukimo.
Geriau imsiuosi pasakoti iš kito galo – t. y. kokiais vobleriais ir kokiomis žvejybos sąlygomis aš žuvauju.
Virš ir šalia būsimų ar esamų žolių
Seklesnėse vietose (iki 1,2–1,5 m gylio), kur vandens žolės jau pradeda stiebtis, o vasarą čia bus ištisinis jų kilimas, patarčiau naudoti maždaug iki 1,0 m neriančius voblerius, kurie žaistų vidutiniškai agresyviai. Ir tai būtų panirimo maksimumas, dar geriau – animuojantys iki 0,8 m gylyje. Jų dydis turėtų būti apie 5–7 cm, didesnių nereikia net ir stambesnėms plėšrūnėms.
Šie viliokliai taip pat tinka vasaros pradžioje, kuomet kyla vanduo, kai augalus jis apsemia nuo keliolikos iki keliasdešimties centimetrų, o tarp augmenijos vis dar yra platesni švarūs takai.
Staigus vandens kilimas Nemune, o pastaruoju metu ir Neryje, tapo norma, todėl masalinėje visada reikėtų turėti tokių masalų. Kylant vandeniui lydekos iš gilesnių vietų gali patraukti į gerokai seklesnes ir tada turėsite puikią galimybę pasiūlyti joms tinkamą vilioklį. Beje, tokia savotiška plėšrūnių migracija ilgai netrunka, nes staiga pakilusi upė lygiai taip pat greitai ims sekti ir žuvys vėl grįš į ten, iš kur prieš valandą ar dvi atplaukė.
Galbūt keistai pasirodys, kad mano nurodyti žūklaviečių gyliai kone dvigubai didesni už siūlomų voblerių panirimo galimybes. Esmė tame, kad upių priekrantėse, o juo labiau pakilus vandeniui, bus pilna kliuvinių, be to juk minėjau – ten yra daug vandenžolių.
O ir žuvys į tokias vietas rinksis tos, kurios plauko paviršiuje: aukšlės, nedidelės kuojos ir panašiai. Nereikia manyti, kad lydekai privalu pakišti masalą po nosimi, ji juk puola iš apačios į viršų, tad puikiai mato, kas dedasi metro arba dviejų vandens storymėje virš galvos.
Kaip neprastą variantą spiningauti minėtomis sąlygomis galiu pasiūlyti tris voblerio Gunki Gamera modifikacijas. Tai Gunki Gamera 50 SP Fario, Gunki Gamera HW ir Gunki Gamera 54 SHW UV Fry. Pirmieji du modeliai yra 5 cm dydžio, antrasis, kaip matote, vos didesnis – 5,4 cm.
Maksimalus panirimas taip pat skirtingas: „suspendingas“ Gunki Gamera 50 SP Fario neria iki 0,5 m, skęstantysis Gunki Gamera HW – iki 0,8 m, o didesniojo Gunki Gamera 54 SHW UV Fry darbinės ribos yra 0,5–1,0 m. Nors tai ne itin sunkūs vobleriai, jų masė atitinkamai yra 2,3, 3,5 ir 4,5 g, bet sviedžiasi gana neblogai. Kita vertus, šiais masalais gaudome pačioje priekrantėje, tad nematau prasmės labai stengtis kuo toliau užmesti.
Tai nėra kažkokios ypatingos formos vobleriai, jie paprastai priskiriami prie minnow, bet mano akimis, šie viliokliai – kažkas tarpinio tarp minnow ir shad, panašių pas įvairius gamintojus rastume gana daug. Beje, labai panašius modelius siūlo ir Yo-Zuri firma, tik, suprantama, už didesnę kainą. Tačiau toji forma pasiteisinusi ir gera tuo, jog šie masalai neprastai užsimeta, neria negiliai, o dirba gana agresyviai. Jų judesiai itin raiškūs, nes juda vobleriai labai plačia amplitude.
Negana to, amplitudės tankis priklauso nuo traukimo greičio. Jei juos vesime lėtai, vobleriai judės tarsi kokios apkvaitusios žuvelės – monotoniškai „mėtysis“ į abi puses nuo tiesiosios. Kuomet bandysime traukti greičiau, masalai sutankins amplitudę ir žais agresyviau. Todėl spiningaujant tokiais vobleriais atsiranda galimybė kaitalioti animaciją atsižvelgiant į plėšrūnių pageidavimus. Norėjau pasakyti, kad bandai greičiau ar lėčiau ir galiausiai randi tą optimalų traukimo greitį.
Gunki Gamera spalvinės variacijos nėra itin įvairios ir tai gal kažkiek apriboja pasiūlos plėšrūnėms galimybes. Iš tiesų jų spalvinė gama gana plati, deja, ne visus spalvinius variantus pas mus parduotuvėse rasime. Man tai nesudaro problemų, nes voblerius dažnai dažausi pats, tačiau dauguma spiningautojų tuo tikrai neužsiims.
Visgi net ir iš to, kas yra šiuo metu Gunki Gamera spalvyne, galima rasti bent du priešingus ir jau šiame straipsnyje aptartus variantus – natūraliai margintus modelius ir tokius, kuriuos galima priskirti prie „iššaukiančiai“ nudažytų kategorijos.
Taip pat puikus pasirinkimas būtų ir Zipbaits Khamsin JR. SR 50 vobleris, kuris neria nuo 0,50 iki 1,0 m, sveria 4 g. Tai legendinis modelis, jo veikiausiai aprašinėti netgi neverta, nes pastaruoju metu šie masalai tiesiog šluojami iš parduotuvių lentynų.
Taip yra todėl, kad Zipbaits Khamsin JR. SR 50 praktiškai galima gaudyti visas plėšriąsias mūsų vandenų žuvis. Nori šapalo – prašom, reikia suvilioti šlakį – kodėl ne, svajoji pagauti lydeką – irgi puikiai tiks... O spalvinės variacijos yra tokios, kad praktiškai kiekviena jų tam tikromis sąlygomis, atsižvelgiant į vandens skaidrumą, debesuotumą ir paros laiką, bus kone idealios.
Ten, kur šiek tiek giliau
Gilesnėse (iki 1,5–1,8 m) bei atviresnėse ar žolių salomis apaugusiose vandens telkinių (nebūtinai upių) įlankose galima naudoti jau didesnius voblerius. Čia lydekos būna pastovesnėse slėptuvėse, tai yra labiau įprastos joms vietos visais metų laikais, todėl didesniosios plėšrūnės taikosi į stambesnį grobį, o mažesnės griebia irgi atitinkamo dydžio aukas.
Šiose vietose, gal tiksliau – tokiame gylyje, neblogas variantas būtų Pontoon21 Crackjack 78 modelis. Tai irgi vienas iš šiuo metu labiausiai perkamų šios rūšies masalų, tad vargu ar jį aprašinėdamas ką nors naujo pasakysiu. Tačiau jei jau pradėjau, tai tęsiu ta pačia maniera.
Plaukiantysis modelis Pantoon21 Crackjack 78 F-SR sveria 9,8 g, neria 1,3–1,7 m, o Pantoon21 Crackjack 78 SP-MR sunkesnis, t. y. 11 g, bet panirimo gylis identiškas – 1,3–1,7 m. Apie spalvinius variantus nesiplėsiu.
Mados lieka madomis, visgi siūlyčiau atkreipti dėmesį į kitus kibius voblerius. Tarkim, Lucky John Pro Anira SP. Yra galimybė rinktis kelis šių voblerių modelius atsižvelgiant į jų dydžius. Mūsų sąlygomis labiausiai tiks 6,9 cm ir 8,9 cm dydžio šios serijos vobleriai, kurie sveria atitinkamai 8 g ir 14,5 g, nyra iki 1,2 ir 1,5 m.
Galima sėkmingai naudoti ir didesniojo šios serijos voblerio plaukiančiąją versiją, t. y. Lucky John Pro Anira 89F. Pastarasis modelis svers 13 g, o paners iki 1,2 m gylio. Jis bus šiek tiek agresyvesnis už anksčiau minėtuosius, bet tai – tik pliusas, kurį lydekos tikrai įvertins.
Lucky John Pro Anira spalvinių variantų pasirinkimas yra gausus, galima rasti ir labai ryškių provokuojančių spalvinių variacijų, ir itin natūraliai dažytų voblerių, todėl leistis į spalvinius „labirintus“ užimtų daug laiko ir turbūt savo papratimu toli nukrypčiau nuo temos.
Vobleriai, kurių nėra
Palei žolių juostą minėtuose gyliuose galima labai sėkmingai sužaisti ir kelių dalių vobleriais. Kai kažkada pasirodė pirmieji tokio tipo masalai, jie buvo sujungti iš dviejų dalių. Tokie nėra itin patrauklūs plėšrūnėms, nes jų kūneliai lankstosi kažkaip kampuotai, nenatūraliai.
Daug gražiau vandenyje žaidžia į tris lankstais sujungtas dalis padalinti vobleriai. Jų darbas tikrai įspūdingas ir nenuostabu, kad lydekos mėgsta šiuos vilioklius. Tiesa, jie labiau rekomenduojami gaudymui šaltame skaidriame vandenyje rudenį, bet kartais labai tinkami pasirodo ir pavasarį.
Žaisti jais reikėtų panašiai, kaip ir neutralaus plūdrumo vobleriais, tačiau pauzes daryti trumpas, nes kitaip masalas paprasčiausiai nugrims į dugną. Tokiais viliokliais labai smagu žvejoti nuo kokio nors aukšto kranto skardžio skaidriame vandenyje. Tuomet upės ar ežero gylis gali būti labai mažas, taip netgi geriau, nes galima įžiūrėti dugną.
Užsidėjus akinius poliarizuotais stiklais įmanoma stebėti visą įvykių eigą: kaip lydeka susidomi masalu, kaip jį atakuoja. Praktiškai galima netgi akivaizdžiai įsiūlyti plėšrūnei masalą, išbandant įvairius jo traukimo būdus. Deja, upėse vanduo dar nėra tokiu metų laiku labai skaidrus, tad kitąsyk nepadeda net specialūs akiniai.
Ir dar vienas „deja“ – tokių voblerių žūklės prekių parduotuvėse šiuo metu nerandu. Paklausęs kodėl nėra, visada sulaukiu to paties atsakymo: „Niekas neperka, jie nepaklausūs, todėl „išimti“ iš prekybos“. Hm, tada aš jau nebemoku spiningauti ir rašau bele ką. Na, taip juk, nors man šie masalai būdavo kibūs. Gal tik man...
Tačiau nė vienas masalas iš tiesų nėra vaistas nuo nekibos. Kartais pasitaiko, kad lydeka persekioja voblerį, bet jo negriebia. Tokiu atveju galima bandyti ne tik keisti vilioklio traukimo greitį ar žaidimą (pasitaiko, kad ir tai nepadeda), bet bandyti siūlyti plėšrūnei visai kitokios rūšies masalą.
Pasitaiko, kad panašūs „triukai“ pavyksta – man taip yra buvę. Tarkim, vietoj voblerio imu guminuką ir bandau laimę žvejodamas juo. Arba atvirkščiai. Nepamirškite, kalbu apie spiningavimą sekliuose vandenyse, tad ir riperio ar tvisterio galvakablis neturėtų būti sunkus. Reikėtų rinktis lengviausią variantą iš visų galimų, svarbu, jog to svorio pakaktų guminukui nusviesti į norimą vietą.
Šiame straipsnyje vis vaikščiojau palei krantus ir žvejojau priekrantės zonoje arba netoli jos. Didesniuose gyliuose dar nebandžiau, todėl teks tai padaryti kitame rašinyje...
Romualdas Žilinskas
