Pavadėlis plūdinei meškerei
Suprantama, kad sakydamas „plūdinei“ turiu omenyje ne tik paprastą meškerę be ritės, tačiau ir tolimojo užmetimo match įrankį, boloninę meškerę, žodžiu, visus žvejybinius įrankius, kurie turi plūdę, nors daug kas, apie ką rašysiu šiame straipsnyje, tiks ir dugninei. Bet kokiu atveju kalbėsiu apie monofilamentinius ir fluorokarboninius pavadėlius.
Pradėsiu nuo elementarių dalykų. Kam apskritai reikalingas pavadėlis, jei mes galime apsieiti ir be jo? Priežasčių rišti pavadėlį yra ne viena ir net negalėčiau pasakyti, kuri svarbesnė.
Pradėsiu nuo to, kad kabliukas dažnai „pasigauna“ kliuvinius. Gerai, jei gaudome arti kranto – tuomet išleista nuo ritės būgnelio valo atkarpa yra trumpa. Gija, kokia ji bebūtų - monofilamentinė, fluorokarboninė ar netgi pinta, trūksta. Ir neretai ji plyšta ties meškerykočio galu arba bet kurioje vietoje, kur buvo koks nors plika akimi nematomas „mikro“ pažeidimas, mazgelis, gamintojo brokas ar valas lietėsi prie dugne esančio akmens. Todėl nutrūkus gijai, mes vandenyje galime palikti, kad ir 30 m ilgio atkarpą, tuo pačiu plūdę, gramzdus, žodžiu, visą sistemėlę. Naudojant pavadėlį to nenutiks – mes nutrauksime tik jį ir kabliuką.
Panašus atvejis gali būti, kuomet trauksime stambią žuvį. Jei mūsų įranga neapskaičiuota dideliam laimikiui, kuris aršiai priešinasi, tenka išnaudoti visas gudrybes, kad galiausiai įveiktume užkibusią žuvį. Bet ir vėl ta pati istorija – besiblaškydama žvynuotoji gali nutraukti valą ir jis trūks bet kur, o jei naudosime pavadėlį – prarasime tik jį ir kabliuką.
Kitas pavadėlio privalumas – meškeriodami storesniais valais, mes turėsime galimybę žuviai pasiūlyti masalą ant plonesnio, minkštesnio, mažiau matomo ir juntamo vandenyje valo, kadangi pavadėlis bus visada plonesnis (apie tai dar kalbėsiu), nei pagrindinis valas. Taip pat galėsime naudoti mažesnius kabliukus, o tuo pat metu ir delikatesnį, smulkesnį masalą.
Bet kuris valas turi savybę susidėvėti. Ypatingai greitai savo tvirtumą, elastingumą, perregimumą (šis faktorius ypač svarbus skaidriame vandenyje) praranda arčiausiai kabliuko esanti atkarpa. Žvejojant su pavadėliu, jį keičiant (tai darau prieš kiekvieną žūklę arba ir kelis sykius vienos žūklės metu) mes apsidrausime ir galėsime būti tikri, kad arti kabliuko esanti gija pakankamai tvirta. Beje, monofilamentiniai ir fluorokarboniniai valai daugiau arba mažiau amortizuoja, tįsta, tačiau ilgainiui tarsi „negrįžta“ į savo buvusią padėtį ir todėl tampa silpnesni. Tas pats nutinka ir pavadėliui, štai todėl jį tenka dažnai perrišinėti, bet pagrindinis valas bus mažiau tąsomas, kadangi didžioji dalis krūvio teks būtent pavadėliui.
Valų būna visokių rūšių. Turiu omenyje jų plūdrumą, tąsumą, minkštumą ar net spalvą. Kartais tenka žvejoti skęstančiu valu, kuris yra stangrus, gana gerai matosi vandenyje. Tačiau žuvis gali nekibti vien todėl, kad junta masalą ant standaus valo. Pririštas pavadėlis leidžia išvengti tokių dalykų, nes pavadėliams paprastai mes naudojame minkštesnio valo atkarpas.
Labai svarbu parinkti teisingas pagrindinio valo ir pavadėlio proporcijas, čia kalbu apie diametrą ir tvirtumą. Kada pagrindinis valas yra itin plonas (tarkime, 0,12 mm), pavadėlį geriausia rišti 0,01–0,02 mm plonesnį, nes tai suteikia sistemėlei vientisumo, optimalų balansą, bet tuo pat metu ją daro praktiškai mažai pažeidžiamą – esant ekstremaliam įtempimui trūks tik pavadėlis. Bet meškeriojant storesniu valu pavadėlis gali būti ir 0,03–0,04 mm plonesnis (pvz., 0,24 mm valas ir 0,20 mm pavadėlis) – todėl, kad labai dažnai meškeriotojai naudoja skirtingų firmų gamintojų pagrindinį valą ir pavadėlį. Beje, netgi tos pačios firmos valai gali būti kelių rūšių ir skirtis tarpusavyje stiprumu. Įmanoma, jog net 0,02–0,03 mm plonesnis valas (jį pririšome pavadėliui) bus tvirtesnis už storesnį pagrindinį.
Kai kurios firmos, norėdamos pritraukti daugiau pirkėjų, akcentuoja savo pagamintų valų tvirtumą, tačiau elgiasi, švelniai tariant, nesąžiningai, nes tas stiprumas pasiekiamas nuslepiant tikrą gijos storį, t. y. storesniam valui užrašomas mažesnis diametras. Pažiūrėjus į labai ploną valą tokia apgaulė būna akivaizdi, tad čia tokių atvejų pasitaiko rečiau, be to ir plonų valų tvirtumas mažiau skiriasi (turint omenyje skirtingus gamintojus). Tačiau gamindamos storesnius valus kai kurios firmos paprasčiausiai apgauna pirkėją. Taip pat storesnių valų trūkimo galimybių ribos yra gerokai platesnės.
Dar vienas pastebėjimas. Šiuo metu vis labiau populiarėjantis fluorokarbonas dažniausiai taikomas pavadėliams, nes žvejai labai teisingai išnaudoja jo pagrindinę savybę – toks valas mažiau regimas vandenyje, nei monofilamentinis. Tačiau fluorokarboninės gijos dažniausiai yra ne tokios tvirtos nei to paties diametro monofilamentiniai valai. Ir tuomet jau tenka atsižvelgti labiau į išlaikymo svorį (stiprumą) negu į diametrą. Todėl išimtiniais atvejais pavadėlis gali būti netgi storesnis už pagrindinį valą, nors tokios išimtys itin retos, nes reikia įvertinti ir pavadėlio minkštumą, o didesnio diametro gijos jis bus menkesnis.
Pavadėlio ilgis parenkamas atsižvelgiant į žūklės sąlygas, į naudojamas sistemėles. Kuomet gaudomos vangios, atsargiai kimbančios žuvys, dažniausiai rišamas ilgesnis pavadėlis. Toks taip pat taikomas, kuomet meškeriojama minkštame dugne, bet šioje vietoje nenorėčiau išsitęsti, nes tada reikėtų aptarti atskiras sistemėles, žūklės sąlygas, gaudymą stovinčiame ar tekančiame vandenyje ir pan. Kita vertus, kuo ilgesnis pavadėlis, tuo didesnę apkrovą jis atlaiko, nes ilgesnė gijos (šiuo atveju pavadėlio) atkarpa labiau amortizuoja. Ypač, jei pavadėlio valas yra tamprus. Todėl beveik visada stengiuosi rinktis ne tik minkštus, bet dar ir tamprius pavadėlius.
Pavadėlis su pagrindiniu valu sujungiamas rišant tarp jų suktuką arba (dabar tai naudojama labai retai, bet kai kada neišvengiama) sujungiant kilpa į kilpą. Suktukas turi vieną esminį privalumą – jis neleidžia susisukti valui tėkmėje arba masalą traukiant iš vandens. Bet turi ir trūkumą – kai naudojame itin jautrią sistemėlę labai mažo plūdrumo plūdei (paprastai iki 1 g ir dažniausiai su vieline antenėle), net ir mažytis suktukas tampa papildomu gramzdu, šią tendenciją reikia įvertinti, nes kitu atveju plūdę bus sunku teisingai subalansuoti – ji paprasčiausiai grims nuo viršsvorio, nors svarelių masė ir bus parinkta teisingai. Taip pat jungti pagrindinį valą su labai trumpu (ir ypač plonu bei minkštu!) pavadėliu naudojant sujungimą kilpa į kilpą yra neracionalu, kadangi tada itin dažnai sistemėlė painiojasi.
Romualdas Žilinskas
