O velnias, koooks ešerys! Raguotieji, kipšai, pinčiukai...
Viename iš savo straipsnių pasakojau, kaip galima greitai pasidaryti žieminį masalą velnią. Dabar norėčiau pasidalyti patirtimi apie gerokai „gudresnius“ velnius, juolab, kad tokių vilioklių gamyba suteikia žvejui daug galimybių įvairiems eksperimentams. Bemeškeriodami velniais mes galime atrasti dar iki šiol nebandytų šių masalų variantų arba išsirinkti tokius, kurie pasirodys tinkamiausi vienomis arba kitomis žūklės sąlygomis.
Nors velnias šiuo metu populiarumu gerokai nusileidžia avižėlėms ir įvairių rūšių blizgėms, tačiau kažkada tai buvo labai dažnai naudojamas poledinės žūklės masalas. Kaip ir sakiau, jo pagrindinis privalumas – greitas gaudymas dideliuose gyliuose, jis gana paprastas naudoti, taip pat tai yra vilioklis skirtas „rinktinių“ ešerių žvejybai.
Tačiau ne tik dryžuoti plėšrūnai gundosi šiuo masalu, juo esu pagavęs praktiškai visų rūšių žiemą kimbančias karpines žvynuotąsias, suviliojau sterkų, lydekų, vėgėlių. Beje, būtent plėšriosios žuvys palyginti dažnai gundosi velniu, galbūt rečiau jų pagauname vien todėl, kad toks masalas pateikiamas žuvims atitinkamose vietose, kur paprastai dominuoja ešeriai.
Geriausiai, mano nuomone, jei neskaičiuosime ešerių, ant velnio kimba vėgėlės. Joms veikiausiai patinka to masalo svarelio daužymas į dugną. Ypač dažnai jų pagaunama Kuršių mariose. Ar pagaudavo? Nenukrypsiu, pasakysiu tik tiek, kad ten velniai velniškai dideli, valai ypač stori, o ir apskritai Kuršmarės – tarsi kita žvejybinė galaktika.
Beje, reikėtų pridurti, kad vėgėles itin sėkmingai meškeriotojai žvejoja būtent po neršto, t. y. nuo vasario 1 d. Ir ne todėl, kad jos geriau kimba, nei pirmoje žiemos pusėje, o dėl to, jog būtent tuo metu ledas jau būna tvirtai surakinęs didžiuosius mūsų ežerus, Kuršių marias, Nemuną, Nevėžį...
Dar reikėtų pridėti, kad velnias itin parankus masalas gaudymui tėkmėje, nes paprastai sraunesnėse vietose, ypač jei ten būna nemenkas gylis, mes paprasčiausiai nerandame tinkamų vilioklių – jie arba nunešami tėkmės ir nepasiekia priedugnio sluoksnių, arba nedirba taip, kaip privalėtų.
Velnias dėl savo konstrukcijos, žaidimo braižo ir didelės masės tam puikiai tinka, praktiškai nejuntamas skirtumas, kur su juo gaudoma – ramiuose vandenyse ar tėkmėje. Nors, aišku, upėse tenka naudoti masyvesnius šios rūšies masalus, švininiai svareliai neretai pakeičiami volframiniais.
Praeitame straipsnyje praktiškai visiškai nekalbėjau apie papildomas velnio detales. Turiu omenyje beveik visada rišamus papildomus kabliukus. Jie gali būti dviejų tipų – slankiojantys pagrindiniu arba sistemėlės valu aukštyn žemyn ir pririšti ant atskirų trumpų pavadėlių. Neretai žvejai virš velnio pritaiso abu kabliukus, tai galite matyti ir pavyzdyje. Tiesa, kad tilptų į nuotrauką, čia yra tarsi sumažintas sistemėlės variantas, bet veikiausiai visos detalės bus aiškios.
Ant papildomų kabliukų galima kabinti tiek dirbtinius, tiek natūralios kilmės masalus. Bet žvejai nevargsta su uodo trūklio lervomis arba sliekais, juolab, kad čia dažniausiai naudojami gana dideli kabliukai. O ir gaudymo taktika velniu, kaip minėjau, grįsta greitu žūklaviečių patikrinimu, tad natūralios kilmės masalai čia lyg ir nedera. Tai būtų beveik tas pats, kaip kabinti ant blizgutės kabliukų „matilius“. Nors esu bandęs su velniu žvejoti ir taip, tam turiu susikonstravęs „mini“ velnių.
Paprastai meškeriotojai ant papildomų kabliukų kotelių primauna plastikinių arba keramikinių karoliukų, kembriko gabalėlių, riša įvairias dirbtines museles, kabina dirbtines uodo trūklio lervas, taip pat puikiai tam tinka ir įvairios silikoninės vabzdžių imitacijos. Beje, pavyzdyje kaip tik tokia ir yra.
Vadinamasis „valgomas“ silikonas buvo dar vienas žingsnis į priekį ir velnio galimybės vilioti ešerius gerokai padidėjo. Dabar žūklę velniu galima būtų prilyginti polediniam džigavimui.
Visgi įvairias iš silikono pagamintas sąlyginai didesnes lervas geriau kabinti ant kabliuko su pavadėliu (pastarojo ilgis paprastai yra 5–7 cm). Valu aukštyn žemyn laisvai slankiojantis kabliukas dažniausiai imituoja uodo trūklio lervas arba kitus smulkesnius gyvius, tad čia geriau naudoti įvairiaspalves karoliukų kombinacijas, taip pat nedideles museles.
Ešeriams pats geriausias variantas yra raudonų kembrikų ar karoliukų kombinacijos, raudonos muselės, kaip ir tiems kabliukams, kurie pritaisyti velnio šonuose, t. y. šalia svarelio. Kartais visai neblogai pasiteisina tiesiog raudonos spalvos kabliukai. Aišku, pasitaiko, kad ir ešeriai sukvailioja, tada jie labiau nori salotinių, ryškiai geltonų, baltų ir juodų spalvų karoliukų, kembrikų, tai irgi gana kibūs variantai.
Svarelio šonuose esančius kabliukus galima priversti judėti taip, tarsi jie būtų užverti ant pagrindinio valo. Šios mano patobulintos konstrukcijos (faktiškai tai yra viena ir ta pati, skiriasi kilpų dydžiai) tam yra ir skirta. Klasikine kilpa surištas velnias irgi dirba panašiai, tačiau jo kabliukai nekyla valu taip aukštai. Faktas, kad pavyzdyje parodyti velnio variantai turi ir viena ydą – atakuojantis svarelį ešerys ne visada pakertamas, nes pagrindiniai kabliukai gali būti pernelyg aukštai pakilę sistemėlės valu.
Žuvaujant tokiais velniais reikalingi ir atitinkami rankų judesiai. Dabar pakėlimai būna didesni, rankų mostai platesni, o pauzės ilgesnės, stengiamasi kiek galima labiau jausti gruntą, kad svarelis negultų, negriūtų bet tarsi „priliptų“ apatine savo dalimi.
Todėl dalis mano naudojamų savadarbių svarelių turi ir atitinkamas formas – jų apačia lygiai nupjauta. Be to lygus plokščias gramzdo paviršius, jei teisingai dirbi meškere, labiau kelias dugno drumzles, o kuomet dugnas būna minkštesnis, jame storas nuosėdų sluoksnis, nors ir sunkus gramzdas, tačiau ne taip giliai susmenga į dumblą.
Kita vertus, kiek rodo praktika, daugiau nei du trečdaliai ešerių dažniau puola būtent tuos papildomus kabliukus, o ne svarelį. Todėl daug kas svarelius dažo raudona spalva, bent jau jų apačią. „Gamykliniuose“ velniuose gramzdai paprastai nudažyti kombinuojant raudoną ir juodą spalvas, tai yra klasikinis kontrastuojantis variantas. Ir šie svareliai iš tiesų padeda suvilioti daugiau ešerių, kurie pakertami būtent šalia gramzdo esančiais kabliukais.
Tiesa, pavyzdyje matote šiek tie patobulintus, firminiams velniams pritaikiau savo „praskėstos“ kilpos sistemą. Ją nesunku padaryti, reikia ant pagrindinio valo ties mazgu įstatyti standaus, kieto silikono kembriko atraižėlę.
Galima ešerius ir dar labiau sudominti svareliu, jei sukonstruosime tokį velnią, kuris yra pavyzdyje. Kuo jis ypatingas? Visų pirma, blizgus volframinis svarelis labiau atkreipia dėmesį, šitoks gramzdas jau bus tarsi blizgės atitikmuo. Jei to negana, virš svarelio įtaisytas vyšninės spalvos (beje, tamsiai raudoną ešeriai šaltame vandenyje labiau mėgsta, nei šviesią raudoną ar oranžinę) karoliukas.
Tai yra itin sunkus velnias, jį paprastai naudoju Nemuno tėkmėje, giliausiose Kauno marių duobėse. Beje, svarelis paimtas iš rinkinio, kuris skirtas carolina rig sistemėlei, nors tokių gramzdų galima rasti nusipirkti ir atskirai. Kulkos forma yra geras variantas, praktiškai niekuo nenusileidžia lašo formos svareliui.
Gaila, kad nuotraukose, taupant vietą, nesimato tikrų visų velnių dydžių, juos sunku palyginti vienus su kitais, o ir palaidos sistemėlės garankščiuojasi, Beje, svareliai ne nauji, sistemėlių irgi iš naujo neraišiojau, tie masalai matę ne vieną tuziną ešerių...
Dar vienas velnias, nors gal labiau velniukas, nes sveria kokius 5–6 g, kuris skirtas gaudymui negiliuose vandens telkiniuose. Jo svarelis palyginti menkas, dažytas juodai, tad praktiškai nėra vilioklis. Šiuo atveju didžiausia tikimybė sugundyti ešerius yra, pagal tą pačią mano anksčiau pateiktą sistemą, slankiojančiais valu kabliukais. Jie iš plonesnės vielos, kadangi neretai ant tokių kabliukų kabinu būtent natūralias uodo trūklio lervas, papildomų kabliukų virš velnio tada beveik nenaudoju.
Žaidimas tokiu velniuku paprastai būna gana plastiškas, kas nebūdinga gaudymui velniais. Na, ir įranga parenkama atitinkama, čia jau reikalingas plonesnis valas, su lanksčiu strypeliu meškerėlė, sargelis.
Tokias velniams skirtas sistemėles, o ir nebūtinai šitas, galima pasidaryti namuose, jų viršuje pritvirtinti suktuką. Po to gražiai susidedi į mažus plastikinius sandarius maišelius ir žūklėje tiesiog prisiriši prie pagrindinio valo tam sykiui pageidaujamą sistemėlę.
Geriausiai sistemėles daryti iš standaus fluorokarboninio valo, tai būtų tas kietas hard tipo fluorokarbonas. Standi gija geriau todėl, kad kietu tarsi vieliniu valu geriau slysta („važinėja“ aukštyn žemyn) kabliukai. Tik reikia imti maždaug 0,25 mm diametro ar dar storesnę giją, nesvarbu, kad jūsų valas ant meškerės bus plonesnis. Ešeriai nelabai bijo iš storo fluorokarbono padarytų sistemėlių – gal nemato, nes šis valas labai skaidrus, gal tiesiog nekreipia dėmesio. Aišku, labai persistengti su diametru irgi nereikėtų.
Galima būtų dar rodyti, aprašinėti įvairius velnių pavyzdžius, variacijas, bet jų, manau, apsčiai rasite internete, susigalvosite ir patys. Žūklė velniu yra labai azartiška, aktyvi, laimikiai stambūs. Tad nesėdėkite namuose prie kompiuterių, bet eikite ant ledo ir žvejokite.
Beje, didieji kupriai dažniausiai gerai kimba anksti ryte, kai dar tik brėkšta. Dabar dienos trumpos, švinta vėlai, tačiau jei sumąstysite trenktis kur nors į kitą Lietuvos galą, teks keltis anksti. Neišsimiegosite, bet mat jį velniai...
Romualdas Žilinska
