Meškeriojimas plūdine, kur gilu ir sraunu. Pirma dalis
Dauguma plūdininkų vengia meškerioti stiprioje tėkmėje. Nors žodis „vengia“ čia galbūt nėra pats tinkamiausias, veikiau reikėtų sakyti, kad jie paprasčiausiai nemoka žuvauti su plūdine įranga, kur upės vanduo bėga greitai arba greičiau nei vidutiniškai. Ypač, jei tose vietose yra dar ir nemažas gylis.
Paprastai tokiais atvejais pasirenkamos dugninės, rečiau pusiau dugninės meškerės, o žvejojantys plūdinėmis tradiciniu būdu stengiasi žuvis vilioti įlankose, ieško vietų su lėtesne srove ir panašiai. Todėl prie kai kurių upių pamatytume vos vieną kitą plūdinės žūklės mėgėją, o kitose – krantus jie aplipę tarsi musės medų.
Aišku, tai ne vienintelė priežastis, kadangi vienos upės teka pro tankiai gyvenamus rajonus, didelius miestus, tad didesnis skaičius vietinių meškeriotojų, nori to ar ne, išmoksta žvejoti tokiomis sąlygomis, žūklavimas greitoje tėkmėje jiems įprastas žuvų gaudymas. Kitos upės yra labiau „laukinės“ ir čia plūdininkų rasime retai. Įtakos turi ir vandens telkinių žuvingumas, ten gyvenančių žuvų įvairovė, žodžiu, priežasčių, kodėl vengiama sraunumų žuvaujant plūdine – ne viena.
Tarkim, kai kurie meškeriotojai tvirtai įsitikinę, jog sraunumose kur kas mažiau žuvų, nei ramesnėse upės vietose. Todėl, ką jau ir sakiau, net ir visai neprastai įvaldę žuvų gaudymą greitai bėgančiame vandenyje, jie veikiau rinksis vietas upėje, kur vanduo teka lėčiau. Toks žūklaviečių pasirinkimas neteisingas arba teisingas tik iš dalies.
Greitos tėkmės smulkios žuvys vengia. Nekalbu apie gružlius ar strepečius, tačiau karšių, kuojų, plakių jaunikliai nelįs į greitai bėgančius vandenis, nors ten galbūt rastų ir pakankamai maisto. Stiprioje tėkmėje gali išsilaikyti tik stambesnės šių rūšių žuvys.
Turėkite omenyje, jog dideliame gylyje greitai tekančio vandens masė pareikalauja iš plaukiančios žvynuotosios itin daug jėgų. Kita vertus, stambioms žuvims laikytis panašiose vietose yra racijos, nes ten mailius „nenurinkęs“ ėdesio, galima rasti, tarkim, moliuskų ar kokių nors vabzdžių lervų, kurių nebūna seklesniuose vandenyse.
Atskira kalba apie šapalus ir meknes. Šių rūšių stambūs egzemplioriai nevengia užsukti į sraunias seklumas, tačiau vėstant vandeniui ten pasirodo vis rečiau, o nuo antros rudens pusės mažame gylyje rėvose jų apskritai nepagausi. Suprantama, šaltame vandenyje bet kokios žuvys nelinkusios galynėtis su smarkia srove, jos patraukia į gilesnes ir ramesnes vietas, visgi nemaža žvynuotųjų dalis glaudžiasi upės vagoje, o ten srovė būna tikrai nemenka.
Tiesą sakant, kai kurie žvejai pavasarį ir rudenį, kartais netgi žiemą, jei ji tokia kaip šįmet, išlenda iš tų savo tradicinių „rėmų“ ir pabando žuvauti dideliuose gyliuose pakankamai greitoje tėkmėje toliau nuo kranto – ten paprastai batonu vilioja šapalus. Tačiau pastarasis meškeriojimas yra ne tai, apie ką žadu pasakoti, kadangi taip žuvaudami meškeriotojai paprasčiausiai leidžia plūdę su masalu pasroviui.
Būtina įskaityti ir faktą, jog gaudymas greitoje tėkmėje reikalauja nemažai fizinių jėgų ir iš meškeriotojo, tad dalis vyresnio amžiaus žvejų anksčiau ar vėliau vis tiek pereina prie „sėslesnės“ žūklės plūdine. Kadangi žuvauju daugelių žvejybos būdų, palyginimui pasakysiu, jog vargu ar spiningavimas nuo kranto, braidant ar iš valties atima daugiau energijos nei aktyvus meškeriojimas plūdine sraunumose.
Nors antruoju atveju judama mažiau, tačiau tai nėra žuvų viliojimas atsisėdus ant kėdutės (nors kartais galima ir taip). Masalo užmetimo skaičiumi (rankų mostais) plūdininkas tokiomis žūklės sąlygomis nenusileidžia spiningautojui, jo įrankiai neretai būna sunkesni, o ilgesni – praktiškai visada, koncentracija, kuri irgi savaip eikvoja energiją, yra gal net didesnė, nes į žuvies kibimą reaguojama ir akimis, ir rankomis. Jei dar priskaičiuosime nuolatinį masalų keitimą, jauko paruošimą, jaukinimą ir panašius dalykus, plūdininkui „reikalų“ yra gerokai daugiau nei spiningautojui.
Žinau labai daug plūdininkų, kurie apskritai nežuvauja tekančiame vandenyje, nors meškerioja pusšimtį metų. Paklausti, kodėl su plūdine žuvauti važiuoja į tvenkinius, ežerus, kai prie pat namų teka Nemunas ar Neris, kur yra daugiau įvairių žuvų, kaip sutarę atsako, kad upėje žuvauti nepatinka. Galbūt kai kas išties nemėgsta tekančio vandens, tačiau dalis tų „nemėgėjų“ tiesiog nemoka žvejoti upėje ir nežada to mokytis.
Be abejo, kur ir kaip žuvauti, kokias žuvis gaudyti yra kiekvieno meškeriotojo pasirinkimas. Tiesiog trumpai noriu aptarti gaudymą tokiomis ekstremaliomis žūklės sąlygomis.
Nesubtili įranga
Žvejybai upėse, kur gelmė yra bent porą metrų ir daugiau, o vanduo teka greitai, labiausiai tinka boloninė meškerė. Nors, reikia pasakyti, kad su ilgesniu match meškerykočių, o ypač tam tinka 4,5 m ilgio tokio tipo įrankiai, taip pat pakankamai patogu žuvauti. Visgi boloninė bus geriau jau vien todėl, kad ji yra dar ilgesnė. Kaip žinia, šios meškerės gali būti 7, 8 metrų ar ilgesnės, tačiau, mano nuomone, „aukso vidurys“ yra 5–6 m kotai, nes pernelyg ilgus vėjuotą dieną sunku išlaikyti rankose.
Dar viena svarbi detalė – meškerykočiai turėtų būti standesni, „kietesni“, nors boloninių meškerių akcijos nurodomos retai. Tačiau juk galima prieš perkant pamojuoti rankose ir, jei nesate visai „žalias“ žvejys, manau, kad suprasite, kokia daugmaž yra meškerykočio akcija. Paprastai standesnės boloninės meškerės būna ir didesnio užmetimo svorio. Bet tai yra gerai, kadangi žuvaujant srauniose giliose vietose prireikia plūdžių, kurių plūdrumas kitąsyk gali siekti net 15 g. Aišku, tai jau labiau išimtiniai atvejai, paprastai plūdresnių nei 10 g aš nenaudoju.
Yra specialios plokščios „srovinės“ plūdės. Pastarųjų plūdrumas, jei lyginsime su įprastinėmis, būna apie pusantro karto didesnis. Esu bandęs šias plūdes ne sykį, bet man „neprilipo“, nors kai kurie meškeriotojai jomis labai sėkmingai žuvauja būtent žvejybos minėtomis sąlygomis.
Reikėtų turėti omenyje, kad plūdės pasirinkimą lemia ne tik gelmė ir srovės stiprumas, tačiau ir valo diametras. Faktas, kad žuvaujant storesne gija prireikia ir „sunkesnės“ plūdės. Nors ir vėl – labai „nusiploninti“ tikrai nepatarčiau, kadangi tokiomis žūklės sąlygomis dažnai užkimba stambūs laimikiai ir, traukiant juos greitoje tėkmėje, tenka gerokai paplušėti.
Tarkim, poros kilogramų karšį ežere be problemų „sutvarkytumėte“ prisirišę 0,12 mm pavadėlį, tačiau upėje regėsis, kad jis bent kilogramu didesnis. Kalbu apie monofilamentinę giją, nes fluorokarboninė yra vos silpnesnė, todėl jos reikės storesnės.
Tad Nemuno gelmėje žuvaujant toli nuo kranto jau teks naudoti 0,16 mm pasaitėlį (pagrindinis valas tuomet bus 0,18–0,20 mm ar net didesnio diametro), nes kitu atveju žuvį trauksite ilgai ir nuobodžiai, dėl ko besiblaškydamas plačiašonis iš pajaukintos vietos išbaidys savo gentainius. Karšiai upėje paprastai būna stipresni jau iš prigimties, be to jie geba naudotis tėkmės ir savo plataus kūno privalumais.
Nereikia pamiršti, kad srauniose giliose vietose gali užkibti visai neplanuotų laimikių. Tad „nusiploninę“ valą galite prarasti ūsorių, stambų šapalą, rekordinio dydžio meknę, net nesvarbu, kad tuo metu buvote „nusitaikę“, pavyzdžiui, į tikslinę kuojų žvejybą. Beje, tiek kuojos, tiek karšiai ar bet kokios kitos žuvys nelabai bijo storesnio (proto ribose) valo, kuomet jos gaudomos, kur yra sraunu ir gilu.
Tą patį pasakyčiau apie plūdes – faktiškai menkas skirtumas, jos bus 3 g ar 12 g plūdrumo. Jei sistemėlė tinkamai sureguliuota, į žuvies kibimą skirtingo plūdrumo plūdės reaguos beveik vienodai. Greitoje tėkmėje žvynuotosios nelinkusios kramsnoti masalo, paprastai jų kibimas būna pakankamai išraiškingas. Žinoma, visada atsiras išimčių, ypač pačiu šilčiausiu metų laiku arba visai atvėsus vandeniui, bet dabar kalbu apibendrintai.
Plūdžių forma turi didelę reikšmę žūklei, nes ne visos stiprioje srovėje tinkamai reaguoja į pakeliui pasitaikančius dugno nelygumus. Kuomet plūdės bus labai jautrios, jos nirs vos tik šalia pavadėlio esantis menkas svarelis arba masalas, stuktelės į dugne esantį net ir visai nedidelį akmenį, palies grunto kauburį. Žodžiu, turėsite aibę „fiktyvių“ kibimų, kirsite tuščiai, blaškysitės, galiausiai nukratysite nuo kabliuko masalą.
Dviračio čia neišrasi, tad apversto lašo arba apversto ištęsto lašo plūdės bus geriausios. Pageidautinos su storesne antena, nes jas geriau įžiūrėsite toli nuplukdžius nevienalytėje, sūkuriuotoje tėkmėje.
Meškeriojant tokiomis sąlygomis labai svarbu greitai sureaguoti į kibimą. Dabar neretai nutinka, kad žuvis akimirksniu nardina plūdę, bet taip pat staigiai plūdė vėl iškyla, bet nuo kabliuko jau būna nukąstas masalas. Sunku skirti – tuo metu kibo žuvis ar masalas, svarelis kliuvo už dugno, bet pakirsti tokiu atveju vis tiek reikia.
Tokiai žūklei reikalingi patikimi kabliukai, kurie gerai laikytų užkibusią žuvį ir neatsilenktų ją betraukiant. Deja, kai kurie būna pagaminti iš labai plonos, pernelyg lanksčios vielos ir esu ne sykį „nusvilęs“, kuomet traukiau stambų laimikį. O nedidelių plonavielių kabliukų kitąsyk prireikia, kadangi masalui tenka naudoti ne tik stambius sliekus ar, tarkim, žirnius, kukurūzus, bet ir uodo trūklio, musės lervas. Vilioklių pasirinkimas juk yra neribotas, jie nepriklauso nei nuo srovės stiprumo, nei nuo žūklavietės gylio – ko žuvys nori, tą ir kabini ant kabliuko.
Neužmirškite ir graibšto, kuris praverčia net tuomet, kai žvejoji įsibridęs.
Bus tęsinys
Romualdas Žilinskas
