Lyną – subtiliai ir elegantiškai
Įsivaizduokite kokią nors didesnę balą, kurioje knibždėte knibžda tam stovinčiam vandeniui būdingų žuvų: karosų, kuojų, saulažuvių, na, ir veikiausiai yra lynų. Ir ne visai menkų, tačiau sveriančių bent po pusę kilogramo. Tačiau dėl įvairios smulkmės jie praktiškai nepagaunami – vos užmeti masalą, jį kaipmat nugnaibo kitos minėtos žuvys. Bet mums verkiant norisi sužvejoti lyną...
Tiesą sakant, viso to kai kam net įsivaizduoti nereikia, nes paprastai panašūs tvenkiniai yra prie daugelio sodybų, jų rastume kolektyvinių sodų bendrijose, kur nors miestų pakraščiuose. Ir žvejų čia nuolatos būna, tačiau jų laimikis geriausiu atveju apsiriboja tuzinu mažesnių už moterišką delną karosiukų.
Apie raudoną kepurę ir baltus marškinius
Žodžiu, situacija nelabai džiuginanti dėl dviejų priežasčių: pernelyg daug burnų po vandeniu gviešiasi lynams skirtų masalų, ir per daug dažnai čia žvejojama. Nuolat žuvaujant vietiniai lynai prisiragavę įvairiausių jaukų, nes ne viską spėja suryti arba apžioti visada alkani karosai ir ne ką sotesnės kuojos.
Kita vertus, auksašoniai raudonakiai gražuoliai įsigudrinę vengti meškeriotojų paspęstų spąstų ir ramiai sau laukia, kada sumesto į vandenį prievilo smulkesnes ir plūdresnes sudėtines dalis „sules“ tos balos smulkmė, o jie atplauks vėliau ir iš dumblo išsiraus tai, kas liko. Beje, paprastai lieka stambiausi kąsniai, nes tik jie prasmenga minkštame balos grunte arba „įstringa“ tarp dugno žolynų ir maurų.
Lynai tokiuose vandens telkiniuose, nors ir dažnai mato meškeriotojus, tačiau jų įgimtas baikštumas ir atsargumas niekur nedingo, tad ant kranto pasirodęs koks nors raudonkepuris ir baltamarškinis dvikojis subjektas su meškere išsyk tarsi įspėja žuvis – saugokitės!
Aš apie tas raudonas kepures ir baltus marškinius rašau ne šiaip sau, nes mane visada stebina kai kurių žvejų požiūris ne tiek į patį meškeriojimą, kiek į jų drabužius. Suprantu, šiuo atveju veiksmas vyksta dažniausiai poilsiavietėse, vasarą, žūklaujama „pripuolamai“, neretai tam net dorai nepasiruošus, prie vandens galima ateiti basam arba apsiavus sandalus.
Tačiau kodėl maukšlintis ant galvos pačią ryškiausią kepurę ir vilktis iš kosminio palydovo matomus marškinius? Arba žuvauti įsijungus visu garsu išmanųjį telefoną ir klausytis naujausių thrash metal hitų. Tiesą sakant, gali paleisti nors ir simfoniją, bet dėl to žuvys geriau kibti nepradės. Anksčiau sakydavo, kad muzika neva traukia žvynuotąsias. Kokia nesąmonė, juk viskas yra priešingai.
Paprastai tokiose balose žuvaujama plūdine meškere. Bet lynui vilioti, mano nupasakotomis sąlygomis, pasiimčiau lengvą picker tipo dugninę ir gerą dozę kantrybės. Na, taip, suprantama, ir jauko, kuris bus būtinas, o jo sudėtis bei paruošimas skirsis nuo to, koks įprastas vietiniams žvejams. Įprastas, tai reiškia, nusipirkau pakelį Lin-Caras, suvilgiau vandeniu, na, gal įbėriau konservuotų kukurūzų, kruopų, jei netingiu išsivirti, ir sumečiau į tvenkinį.
Vienas ir pusė
Mes padarysim kitaip, bet irgi neišlaidausime. Taigi nusiperkame pakelį kokio nors paprasto, neutralaus ir palyginti pigaus jauko. Tarkim, Salmo Feeder arba Salmo Universalus. Tie jaukai iš tiesų yra universalūs ir tinka visoms karpinėms žuvims, jie tarsi baziniai, tikslinė orientacija priklausys nuo to, ką ten dar įmaišysi.
O įmaišome jau „rimtesnio“ produkto, pavyzdžiui Sensas 3000 Tench. Šitas prievilas brangesnis, nors kiekis toks pats, kaip ir pirmojo jauko. Bet jo mums pakanka ir pusės pakuotės, nes vandens telkinys nėra didelis, likusią dalį galime pasilikti rytdienai. Juolab, kad bazinio jauko pakelis yra 1 kilogramo svorio, pridedame dar pusę 1 kilogramo, tad sumoje jau bus pusantro kilogramo sauso prievilo.
Kiekis tikrai nėra didelis, nes, tarkim, žuvaujant karšius aš gaminčiausi bent du kartus tiek, jau nekalbant, jog ten būtų daug sudėtinių dalių.
Veikiausiai kils klausimas: kodėl pusę pakuotės? O todėl, kad Sensas 3000 Tench yra specializuotas jaukas lynams, jis gana rupus, turint omenyje jo palyginti stambias sudedamąsias dalis, turi specifinį kvapą, o žuvausime nedideliame stovinčio vandens telkinyje, kur apstu smulkmės. Nesvarbu, kad kvapas orientuotas lynams, jį puikiausiai jaus ir karosai, užuos ir kuojos, tad dabar didesnė esmė yra skonis, taip pat stambiosios dalelės, kurias vėliau susiras mūsų pageidaujamas laimikis, bet ne lynų masinimas iš toli. Čia tik mano teorija, kiek bandžiau, tokios proporcijos labiausiai tikdavo.
Užėję į žūklės prekių parduotuvę jauko, mes dar įsigysime ir masalų. Nesvarbu: vasara, pavasaris ar ruduo – imkime sliekų ir musės lervų. Sliekus patarčiau rinktis vidutinius, tai būtų Nr. 3, jeigu pagal lenkiškų „Dendrobena“ klasifikaciją.
Musės lervas geriau pirkti spalvotas, kuomet dėžutėje yra ir baltų, ir raudonų „dzikų“, nes neaišku, kokia vietinių lynų tądien bus nuotaika, kartais jie labiau nori būtent raudonų kirminų. Pirkime dvi dėžutes. Pusę dėžutės pasiliksime masalui, o pusantros supilame į tą dviejų jaukų mišinį. Tik be pjuvenų, tikiuosi...
Bet tai dar ne viskas. Trečioji sudedamoji dalis bus molis. Nekasinėsime pakrančių, kadangi molio aplinkui gali ir nebūti, jo taip pat įsigysime žūklės prekių parduotuvėje. Kaina juokingai maža, o pakuotės kiekis – 2 kg. Tiek daug nereikės, tad didesnioji dalis liks. Neprapuls, tik laikykite sausoje vietoje.
Beje, siūlyčiau pirkti juodą molį, tokio irgi būna, kadangi balos dugnas neabejotinai pilnas dumblo ir yra juodos spalvos, o mes gaudysime ne karšius, tačiau baikščius lynus. Manding, kad Boland River Black bus labai geras pasirinkimas. Tegul negąsdina nuoroda, jog jis skirtas upei, mums reikia būtent lipnesnio, čia ir yra recepto „vinis“. Tačiau norint „vinį“ reikiamai „įkalti“, teks imtis dar vienos gudrybės.
Dviejų rūšių rutuliai
Toji gudrybė – prievilo galutinis paruošimas. Į jauką, kurį padarėme sumaišę tarpusavyje du prievilus, beriame dvi geras saujas molio, taip pat gerai išmaišome.
Beje, maišydami vis pilame po truputėlį vandenį, kad jaustume jauko konsistenciją. Pernelyg sudrėkintas virs į košę, o per mažai – bus per daug birus. Deja, negaliu pasakyti tikslaus vandens kiekio, kadangi jį pilu čia pat prie telkinio, nematuoju. Faktiškai reikėtų laukti kelias valandas, kol jaukas galutinai išbrinks, tai būtų idealu, bet paprastai laukti nėra kada arba nesinori.
Darome apelsino dydžio rutulius. Bet lipiname ne visą jauką, „apelsinus“ formuojame maždaug iš trečdalio prievilo. Kelias dideles saujas atidedame, jos bus reikalingos užpildyti šėryklėlę.
Į likusį jauką įdedame dar dvi geras saujas molio, maišome, vilgome vandeniu. Po to sulipdome į rutulius viską, kas buvo likę. Nežinau, kokius jūs įsivaizduojate apelsinus, spėju, kad gausis galutiniame rezultate gausis apie tuziną jauko rutulių.
Visus rutulius sumetame į vandenį koncentruotai, t. y. stengiamės taikytis į vieną ir tą pačią vietą. Tai gana sudėtinga, jei orientyrų (lelijos lapo, kokios nors paviršiuje kyšančios vandenžolės ir pan.) vandenyje nėra. Na, nebent koks nors kreivas gluosnis kitame krante, tačiau jis bus tik labai apytikslis – krypčiai, bet ne nuotoliui nustatyti.
Yra įvairių variantų prievilą sumesti labai tiksliai. Vienas jų – net neformuoti rutulių, o jauką mesti dugnine meškere naudojant specialias šėryklėles. Bet tai jau ne paprastiems žvejams, kurių pas mus dauguma. Antrasis variantas – mesti pašarą iš valties. Šis būdas irgi čia vargu ar tiks, juk meškeriosime ne Plateliuose, o baloje. Trečias – pasinaudoti paprasčiausia tolimojo užmetimo plūdine meškere.
Nešatės prie vandens dugninę, tai prigriebkite ir kitą žūklės įrankį. Galima net nežvejoti, tiesiog užmesti, kad svareliai liestų dugną, o plūdė ir bus tikslus orientyras, kur reikia sviesti jauko rutulius. Po to ją ištrauksite. Kita vertus, kelis kartus šalia užmetę šią meškerę, pagal plūdę daugmaž orientuositės, koks žūklavietės gylis. Tai gana svarbu, nes geriausiai būtų susirasti kokį nors pagilėjimą, duobelės šlaitą, laisvesnį plotą nuo vandenžolių ir panašiai.
Reikėtų paaiškinti, kodėl mes rutulius formavome skirtingo lipnumo, svorio, nes antrieji bus sunkesni, lipnesni.
Esmė tame, kad lynai prie jauko veikiausiai atplauks sugundyti pirmųjų rutulių, kurie gana greitai irs, juos „lukštens“ karosai ir kuojos. O lynai išsikapstys dumble prasmegusį prievilą – tuos labiau sulipusius „apelsinus“. Faktiškai antrieji rutuliai galutinai „išsileis“ tik po kokių 4–5 val., tad pasisotinusi smulkmė galbūt net išneš kudašių iš žūklavietės, gal ir liks, tačiau nebus tokia aktyvi, nes baiminsis stambesnių žuvų.
Ant kabliuko, kaip supratote, mauname musės lervas arba sliekus, arba jų sumuštinius. Vasarą geriausiai pradėti gaudyti „dzikais“, verti ant didesnio kabliuko kokius 5–7 vienetus. Jei nekimba lynai, tuomet bandyti kombinuoti musės lervas su sliekais, mėginti siūlyti ir vienus sliekus.
Kiek rodo mano praktika, tokio tipo vandens telkiniuose poilsiautojai dažniausiai žvejoja augalinės kilmės masalais. Regis, turėtų būti priešingai, nes, tarkim, kapstantis daržuose kolektyviniame sode, to „gėrio“ yra pakankamai. Bet dabar jau ne tie laikai, o ir vyrai atvažiuoja ne daržų ravėti. Bet kokiu atveju musės lervų daugelis tikrai neturės, nes per toli važinėti į žūklės parduotuves.
Gal skamba paradoksaliai, bet noriu pasakyti, kad jūsų naudojami masalai bus ne tik universalūs, tačiau ir rečiau čia naudojami.
Laukiame, kol užlenks...
Faktas, jog bežvejodami lynus pagausite ir karosų. Gal net ir daug. Veikiausiai ir kuojų. Bet masalai gana stambūs, tad kabliuką apžios ne pačios smulkiausios šių rūšių žuvys. Smulkesnės tampys lervų ar sliekų galus, nervins, tad ir sakiau, kad kantrybės čia reikės. O ji tam, kad be reikalo nepakirtinėtumėte, kai tik jautri picker viršūnėlė pradės virpėti, trūkčioti – tai smulkmės darbas.
Stambesnis karosas ją papurtys išraiškingai, o lynas veikiausiai galutiniame kibimo procese užlenks labai akivaizdžiai, tuo metu jau bus tvirtai apžiojęs masalą. Pradiniai lyno kibimai sunkiai atskiriami nuo kuojų patimpčiojimų, kartoju: kantrybės...
Jei kažkiek nukramtys „dzikų“ ar sliekų galiukus mažesnės žuvys – nieko baisaus, čia lynai įpratę ėsti tai, kas liko nepraryta smulkmės.
Nekalbėjau nieko apie sistemėlę. Tiesą sakant, nežinau, kiek čia reikalinga šėryklėlė, manding, kad galima apsieiti ir be jos, tačiau užtikrintumo papildomas jaukas visgi duoda. Tuo pačiu metu šėryklėlė bus ir svarelis, nors naudosime labai lengvą, nedidelę, kur tilps gal degtukų dėžutės turinio jauko kiekis, na, gal šiek tiek daugiau.
Be jauko šėryklėlės svoris nedidelis, maždaug 5–20 g. Reikalinga iš abiejų galų atvira, dengta metaliniu arba plastikiniu tinkleliu. Pavyzdžiui, Vegas Feeder Concept Cage S 7g, Vegas Cage S 14g, Browning Big Pit Feeder Mini 15g ir panašios.
Dugninė – lengva, jautri, tiesiog smagi traukti žuvį. Ši žūklė yra išskirtinė savo elegantiškumu, subtilumu. Tam tinka, ką minėjau, įvairios picker tipo dugninukės, kurių testas iki 50 g, nors gali būti ir nebūtinai taip įvardytos meškerės – tiesiog nedidelio užmetimo svorio paprastos dugninės. Aš, tarkim, jei viršūnėlėms trūksta jautrumo, turiu nusipirkęs, pasitaupęs iš senesnės ir jau sulaužytos, padovanotos tokios pat įrangos, kitų viršūnėlių, tad jei jos tinka pagal diametrą – kuo puikiausiai naudoju.
Nereikia ir labai ilgo koto. Mūsų reikalavimus atitiks Matrix Aquos Ultra-C 3,3 meškerė, kurios užmetimo svoris iki 40 g. Žinoma, galbūt dėl vienos žūklės tokios dugninės nepirksite, tada galima naudoti ir maždaug iki 70 g užmetimo svorio feeder tipo meškerykotį, jei jo viršūnėlės pakankamai jautrios.
Ritės irgi nereikalingos didelės, nes prie koto nederės ir mano minėta „elegancija“ prapuls, tad iki 3000 dydžio pilnai patenkins šios žūklės reikalavimus. Nebūtina rinktis ir labai brangias, „daugiaguoles“, nes apkrovos šiuo atveju tikrai nebus didelės, o užmetimai labai riboto nuotolio.
Valo storis turėtų būti 0,14–0,16 mm, pavadėlio užtenka ir 0,12–0,14 mm diametro, tad veikiausiai dar teks ant būgnelio vynioti ir „bekingą“.
Rišama sistemėlė paprastai – paternoster tipo. Aukščiau šėryklėlės maždaug dviejų sprindžių atstumu daroma kilpa, tada į kilpą įveriama kita kilpa surišta iš 0,7–1,0 m ilgio pavadėlio. Viskas labai paprasta, įprasta...
Pabaigai vienas patarimas. Neretai matau, kaip metama dugninė tiesiai į tą vietą, kurioje sukoncentruotas jaukas. Pataikoma tiksliai ir be jokių nukrypimų. Smagu, kad žvejai turi taiklią ranką.
Bet tą taiklumą geriau išnaudoti kitaip – derėtų užmesti apie porą metrų toliau jaukimvietės, kadangi skęsdama šėryklėlė, jei gylis nemažas, artės kranto link. Be to jūs įtempsite valą padarydami dvi-tris ritės apsukas, tad šėryklėlė dar truputį pasislinks dugnu. Kada jaukas išmėtytas plačiai – jokių problemų, šėryklėlės ir masalo „pravažiuoti“ keli metrai neturės įtakos, bet dabar tai jau bus svarbu.
Romualdas Žilinskas
