Lydekos ir „aukšti“ gegužės vandenys
Pasitaiko pavasarių, kuomet gegužės mėnesio pradžioje vandens lygis upėse siekia beveik vidurvasario ribą. Tačiau būna, kad tuo metu upės išsilieja tarsi kovo mėnesį. Šįmet – pastarasis variantas, kuris yra tikras „galvos skausmas“ žiobrių gaudytojams ir apskritai mėgėjams žuvauti dugnine ar plūdine. Bet ne apie taikiąsias žuvis šitas straipsnis, o apie plėšrūnes. Suprantama, kad lydekas, nes spiningautojai su nekantrumu laukė jų žūklės sezono pradžios.
Pirmiausiai reikėtų pradėti nuo minėtos „migrenos“, kadangi jos simptomai persidavė ir patiems nekantriausiems grobuonių viliotojams. Nenuostabu, kadangi atėjus prie Nemuno, Neries ar Nevėžio ir, pamačius iš jo kyšančius žalius karklų krūmus, gali pamanyti, jog atsidūrei kokios nors Pietų Amerikos upės žiotyse mangrovės plantacijose. Kaip žinia, galvos skausmas gali būti ir psichologinio pobūdžio, todėl nusiraminkite – praeis, nes ryt, poryt, gal už savaitės mūsų upių vanduo nuseks ir pasieks įprastą tam laikotarpiui lygį.
Kam kentėti ir laukti? Norisi nedelsiant, čia ir dabar pagauti lydeką, pageidautina, kuo didesnę? Na, bandom. Nors išsyk įspėju, kad teigiamų rezultatų negarantuoju, nes žuvys – sunkiai nuspėjami padarai, kurie kartais pačiomis palankiausiomis žūklei sąlygomis nekimba, tačiau kitąsyk, kai, regis, jų pagauti nėra jokių galimybių, ima stverti masalus.
Visgi čia mes kalbame apie Merfio dėsnius, jų nenagrinėsime, o, prieš užmetant spiningą, ieškosime kokių nors bendrų tendencijų, kurios būdingos šito gegužinio „tvano“ metu.
Dvi medalio pusės
Aukštas vandens lygis upėse gegužės mėnesį yra glaudžiai susijęs su dviem nepalankiais faktoriais žvejybai – vandens temperatūra ir tėkmės stiprumu.
Nereikia būti Einšteinu, kad nesuprastum, jog didesnis vandens kiekis (tūris) sušyla lėčiau. Kita vertus, upes vandeniu tokiu metų laiku pripildė ne kas kitas, o lietus. Reiškia, kad ligi tol dienos buvo apniukusios ir saulė upių tinkamai šildyti negalėjo. Todėl dabar vanduo dar gerokai atsilikęs nuo sau būdingo „grafiko“, jo temperatūra siekia apie 12–14 °C. Nors galimai, kol parašysiu ir publikuosiu šį straipsnį, šoktels aukštyn per porą termometro padalų.
Šaltesniame, nei įprasta, vandenyje žuvys jaučiasi ne kaip, jų apetitas tikrai nėra pats geriausias, ypač jei jos dar neatsigavusios po neršto. Kas liečia lydekas, gal tokių dalykų labai sureikšminti nederėtų, kadangi minėta temperatūra joms ne pati prasčiausia, net sakyčiau, artimesnė optimaliai, o šių plėšrūnių nerštas pasibaigė gana seniai. Tuo įsitikinęs, nes, jei pamenate, prieš mėnesį porą savaičių vaikščiojome su šortais – oras buvo gerokai šiltesnis nei dabar.
Tačiau yra ir kita medalio pusė – ištvinęs vanduo užlieja visų pirma lėkštus upių krantus, praplečia įlankas ir tuose sėkliuose jo temperatūra būna keliais laipsniais aukštesnė nei pačioje upėje. Nesvarbu, kad vanduo tekantis, jis nespėja taip greitai išsimaišyti, nes dabar jau antra savaitė saulė plieskia nuo ryto iki vakaro – dangus be jokio debesėlio. Beje, vėjas, kuris galėtų padėti suvienodinti viso telkinio temperatūrą, dažniausiai pernelyg „atsipūtęs“, tik kas kelintą dieną bando labiau išsijudinti. Prie saulės, dangaus ir seklių priekrančių dar grįšiu, dabar – apie tėkmę...
O ji išties smarki, nes upės skuba atsikratyti vandens pertekliaus. Kuomet pasižiūri į vandens paviršių, visa tai matoma net plika akimi, kadangi bent kiek toliau nuo kranto nėra nei kupras iškišusių akmenų, nei srovės nelygumų, nei sūkurių – tik vientisas greitas srautas... Tačiau čia pat regime ir kontrastą – mano minėtus didelius užutėkius ir apsemtas pakrančių pievas, kur vanduo ramut ramutėlis.
Nors gal ir ne visai, nes rytais ir vakarais jo veidrodinis paviršius ima eižėti nuo sprunkančių nedidelių žuvų. Jų čia apstu, nes mažesnės žvynuotosios nepajėgios atsilaikyti stipriam upės srautui, be to, kasdien vis šylančiame vandenyje virš užtvindytos riebios dirvos tiesiog klesti įvairūs smulkūs vėžiagyviai, kuriuos su malonumu ryja ten besiganantys žuvų jaunikliai.
Tiesą sakant, ne tik jie, čia atplaukia ir suaugusios karpinės žvynuotosios – nauda triguba – saugu, paėda ir pailsi. Todėl nieko nuostabaus, kad plūdininkai ir dugninkai raukosi – pabandyk, jei gudrus, įsiūlyti sočiai ir aptingusiai žuviai masalą...
Kuo panašios lydekos į moteris?
Gal banaliai pasakysiu, bet šiuo atveju posakis, kad kur aukos, ten bus ir plėšrūnai, šįsyk pasitvirtina visu šimtu procentų. Nors lydekos ir yra pasalūnės, tačiau nereikia to visada suprasti tik tiesiogiai, nes aštriadantės atplaukia tykoti žuvų ten, kur jas nutverti lengviausiai. Dabar beprasmiška būtų laukti užkandžio upės vagoje, todėl grobuonės glaudžiasi netoli mano nupasakotų upės plotų.
Aišku, stambesnės lydekos praktiškai visada laikosi didesnėje gelmėje. Joms ypatingai patinka įlankų ir apsemtų priekrančių pakraščiai, jei ten dugnas staigiai leidžiasi į gelmę. Ne visur susidaro tokios sąlygos, kai kur panašiose vietose dugno nuolydis menkas ir čia rasime nebent iki pusantro kilogramo sveriančias plėšrūnes.
Tokios ir dar smulkesnės nevengia būti ir į seklumų viduryje, aukų laukti apsemtų krūmų šešėliuose. O kartais jos medžioja net ir ešerių stiliumi – tiesiog atplaukia ir be jokių ceremonijų ar slėpynių įsirėžia į mailiaus būrio vidurį...
Pasitaiko, kad įsibridęs spiningauji, mėtai masalą taikydamas jį nusviesti ties ramaus ir greito vandens riba, o tau už nugaros užverda vanduo. Kol susirandi ir pasikeiti masalą (juk svaidei didesnį, giliau neriantį) lydekos ir pėdos ataušusios. Dar vis bandai laimę, bet po to pamatai, kad aukšlės ir mažos kuojos iššokusios iš vandens sublykčioja už kokių penkiasdešimties metrų...
Nors visai galimas dalykas, kad ten medžioja jau kita lydeka. Jos dabar ypač alkanos, tad jei oras tinkamas, jei greitai nepasisotina, tai gali tęstis ir dvi, tris valandas. Anądien bežiobriaudamas keikiau save, kad išėjau žvejoti ne tų žuvų, nes nuo septintos iki dešimtos valandos ryto, kur tik matėsi didesnės seklumos, vyko masinės mailiaus gaudynės. Jei pataikysi ateiti prie upės tokiais momentais su spiningu – be laimikio tikrai neliksi.
Klausimas, tik kokio jis bus dydžio, nes panašiais atvejais man yra tekę suvilioti ir po kelias „silkutes“, yra pavykę ištraukti ir iki poros kilogramų plėšrūnių. Paprastai aštriadantės stengiasi pasiskirstyti po medžioklės plotus taip, kad mažos nešmėžuotų palei nosį didesnėms, nes ką gali žinoti...
Tokiose žūklavietėse reikia ir atitinkamai neriančių masalų. Tai gali būti sukriukės (aukso vidurys – Nr. 3 dydžio aglia) arba iki 7 cm vobleriai, kurie nenyra giliau nei 1 m. Pastarieji geriau minnow tipo, tačiau žaidžiantys gana aktyviai. Turiu omenyje masalo animaciją, kuomet jis traukiamas tuo „paprastuoju“ būdu tiesiog lėtai vyniojant valą. Aišku, galima ir tvičingauti, tuomet lengviau susirasti tinkamą modelį. Tačiau reikiamai tvičinguoti ne visi moka.
Arba ne visi gali, nes galbūt spiningas tam nepritaikytas – didesnes viltis dėjo į žvejybą besisukančiomis blizgėmis, tad ir pasiėmė tam skirtą kotą. Bet gal nenagrinėsiu visų variantų, kas būtų, jeigu būtų...
Nors dabar vanduo jau gerokai praskaidrėjęs (drumstas jis buvo prieš porą savaičių), visgi pavasaris ir lieka pavasariu – ne tik moterys nori tulpių ar pakalnučių, bet ir lydekos pageidauja masalų su panašiomis spalvomis. Kalbu apie ryškias ir šviesias. Geriausiai, kuomet vobleris su baltais šonais ir salotine, geltona, rausva nugara. Arba jo šonai skaisčiai geltoni, su šviesiais salotiniais štrichais, tada nugara tada gali būti ir kontrastuojanti juoda, mėlyna. Visgi aš rinkčiausi dramblio kaulo spalvos modelius su geltona arba šviesiai žalia, salotine „kupra“ – idealus pavasarinis variantas lydekoms.
Beje, šitokios spalvos, atspalviai tinkami ne vien žuvaujant ne tik seklumose. Kaip ir minėjau, stambiosios grobuonės lindi giliau, bet ne taip giliai, kaip tai bus už poros savaičių ar mėnesio. Dabar jų derėtų ieškoti iki 2,5 m gylyje. Netgi velkiaujant vobleris traukiamas ties aukščiausiu vagos „laipteliu“. Ir modeliai identiški – agresyviau judantis minnow, shad. Tik gal šiek tiek didesni nei spiningaujant nuo kranto ar įsibridus – maždaug iki 9–10 cm.
Sukriukes irgi rinkčiausi pagal panašią spalvinę „sistemą“. Bet blizgėms baltą spalvą atstos balto metalo lapelis arba bent viena taip spindinti jo pusė. Geros bus ir dengtos balta emale su raudonais dryžiais, įvairios ryškiai margintos sukriukės, kur dominuoja šviežių salotų ir purienų žiedų atspalviai.
Romualdas Žilinskas
