Lengvos vartiklės lydekoms. Spiningavimo technika
Vieni masalai nukonkuruoja kitus ir tai yra natūralu. Todėl vis rečiau pamatysi spiningautoją, kuris žuvautų vartiklėmis. Na, taip – jomis intensyviai gaudomos lašišos, šlakiai, taip pat neišėjo iš „mados“ ir salačių žūklė blizgėmis, bet aš kalbu apie populiariausias plėšrūnes – lydekas. Ir turiu omenyje neseniai aprašytas lengvas vartikles.
Kadangi jau sužinojote, kokius teigiamus bruožus turi šie viliokliai, būtų pats laikas papasakoti, kaip reikia jais žvejoti. Beje, laikas turi ir kitą prasmę – dabar lydekos yra savo aktyvumo pike.
Vienas būdas su keletu variacijų
Gaudymo lengvomis vartiklėmis (ir vartiklėmis apskritai) principas šiek tiek primena džigavimą. Kalbu apie tai, kaip pats spiningauju, nes galbūt kažkas naudoja visiškai kitokią gaudymo techniką. Kitokią naudoju kitąsyk ir aš, bet pradžioje – apie šitą...
Visą blizgės vedimą galima suskirstyti į tris fazes. Pirmoji fazė yra užmetimas ir laukimas, kol vartiklė pasieks dugną. Pastaroji sąlyga būtina dėl dviejų dalykų.
Visų pirma, kaip tik dabar yra galimybė sulaukti kibimo, nes vartiklė galbūt nukrito kažkur šalia lydekos ir gundančiai besivartydama nuo šono ant šono sklendžia jos akiratyje. Kitas veiksnys – tik taip galima išsiaiškinti, koks yra žūklavietės gylis. Atsiskaičiavęs mintyse sekundes, sužinau, kad, tarkim, ties skaičiumi 9 masalas pasiekia dugną.
Dabar jau galima pereiti prie antrosios žūklės fazės – t. y. viso dugno reljefo tyrimo. Aišku, bet kuris užmetimas yra galimybė pagauti aštriadantę, kol masalas grimzta, apie tai net nereikia kalbėti.
Dugną tyrinėju būtent panaudodamas džigavimo techniką – vedu blizgę laiptuota trajektorija. Tačiau, kitaip nei gaudant guminuku, tie „laipteliai“ nebūna vienodo dydžio. Noriu pasakyti, kad tris keturis kartus neleidžiu vartiklei pasiekti dugno, o traukiu ją šiek tiek aukščiau, ir tik ketvirtuoju ar penktuoju „laipteliu“ paliečiu gruntą. Pauzė tuo metu būna trumpa, tetrunka vos 1–2 s. Taip, vėduoklės principu „apmėtęs“ iš valties arba nuo kranto numatytą žūklavietę, priartėju prie trečiosios fazės.
Iš karto pasakysiu, kad būtent trečioji fazė ne visada yra būtina, nes pasitaiko atvejų, kad lydekos kimba tik taip, kaip aprašiau anksčiau. Veikiausiai jas suerzina palyginti ilgas blizgės skendimas, kritimas ant dugno, pakilimas sukėlus dumblo debesėlį ar kažkas, kas būdinga tokiam masalo traukimui.
Jei taip nenutinka, bandau vartiklę traukti laiptuota trajektorija palei pat dugną, bet jo neliečiu. Galima stengtis vesti blizgę ir dar aukščiau. Beje, ten, kur gruntas apaugęs vandens samanomis, prižėlęs augalų, dumblių, trečioji traukimo fazė yra vienintelis būdas bandyti vilioti aštriadantes.
Galima dar ir kitas variantas, beje, jis man paprastai būna produktyvesnis. Dabar jau gaudau taip, kaip ir antrojoje fazėje, bet „mažų“ pakopų skaičių pratęsiu iki septynių aštuonių, ir tik vėliau leidžiu vartiklei pasiekti dugną.
Jei blizgė, mano manymu, per greitai krenta ant grunto, bandau gaudyti lengvesne vartikle. Taip pat kitaip (visais aprašytais atvejais), nei džigaujant guminukais, valas vyniojamas lėčiau, tad ir „laiptai“ išeina gerokai platesni. Po vandeniu vartiklės trajektorija veikiausiai primintų ne tiek kampuotą, kiek vingiuotą kreivę.
Bet ir vėl – viskas priklauso nuo blizgės formos, svorio, jos galimybių sklęsti, judesių specifikos. Tačiau jau grįžtu prie to, apie ką kalbėjau pirmame straipsnyje apie lengvų vartiklių privalumus.
Galbūt tokia technika kai kam pasirodys pernelyg sudėtinga. Nors ji irgi ne visada pasiteisina, juk nėra konkrečiam masalui kažkokio vieno vedimo būdo, kuris būtų tinkamas visuose vandens telkiniuose, bet kuriuo metų laiku gaudant konkrečias žuvis.
Paprasčiau nebūna
Dabar ruduo jau tvirtai atsistojo į savo vėžes, bet vanduo šįmet palyginti šiltas. Neseniai jis buvo itin skaidrus, kas nebūdinga šio metų laiko pradžiai, po to pasidrumstė, nors, regis, lietaus daug ir nebuvo. Tačiau vandens temperatūra yra dar palyginti aukšta ir lydekos tarsi vasarą maitinasi netoli krantų.
Beje, skaidriame vandenyje plėšrūnės buvo atitolusios, dabar vėl kuriam laikui sugrįžo. Ir tai puiki proga naudoti lengvas vartikles, nes kai kurie jų modeliai nepasižymi geromis aerodinaminėmis savybėmis, tačiau yra kibūs.
Spiningaujant priekrantėse, kur kitąsyk gylis siekia vos 1,2–1,5 m (tai toji riba, kur tikėtina pagauti normalaus dydžio lydeką, bet ne „silkę“) vargu ar galima bus panaudoti aprašytą „laiptuotą“ vedimo techniką, ji pasiteisina maždaug nuo 2,5 m gylio. Bet lengvos vartiklės, kaip esu minėjęs, turi tą savybę, kad galima traukti lėtai nebijant, jog blizgė trišakiais užsikabins už dugno kliuvinių.
Ruduo yra ruduo, tad lydekos po truputį labiau dėmesį kreipia į lėtesnius masalus, o tokias blizges įmanoma vesti tolygiai neskubant vynioti valo. Paprastai taip geriausi rezultatai pasiekiami traukiant vartiklę išilgai kranto.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad upėse lengvas vartikles puikiausiai galima vesti pasroviui. Būna dienų, kada aštriadantės plėšrūnės ima rodyti kaprizus ir kimba tik ant taip traukiamų masalų. Man tai gana keista, nes teoriškai lydekai geriau atakuoti aukas, kai jos plaukia prieš tėkmę arba skersai jos. Bet yra kaip yra, tokias „anomalijas“, beje, pastebėjau ir velkiaudamas vobleriais, guminukais, tad šis vilioklis – ne išimtis.
Tiesa, vesti pasroviui lėtai (svarbiausia – rezultatyviai!) galima ne kiekvieną net ir lengvų vartiklių modelį. Geriausiai man pasiteisindavo senos geros formos – panašios į alyvos lapą gaubtos blizgės. Neprastai dirba traukiamos pasroviui ir kai kurios turinčios S išraitymą vartiklės, bet pageidautina, kad jų galinė dalis būtų juntamai platesnė.
Norint spiningauti išilgai kranto, kitąsyk tenka gerokai pabraidyti, jei krantuose nėra iškyšulių, įlankų. Kartais ir tiesus krantas yra perspektyvus, jei priekrantėje smarkiai varijuoja gyliai ir lydekos turi kur pasislėpti. Jos gali tūnoti už kokio nors grunto kupsto, akmens, nes žolynai rudeniop ima nykti. Ne visi, suprantama, nes yra kiaurus metus žaliuojančių vandens augalų.
Norėčiau įspėti, kad bet kokių masalų traukimas pasroviui išilgai kranto visada rizikingas tuo atžvilgiu, kad „pasigaunama“ daugiausiai kliuvinių. Tai yra šventa taisyklė, tad jei eisite žuvauti su dviem ar trimis blizgėmis, visiškai nenustebsiu, kad žūklė gali baigtis neplanuotai anksti.
Spiningavimui priekrantėse galima pasinaudoti ir valtimi, kas ežere arba tvenkinyje tikrai bus geriau. Tuomet ją pastatai arčiau kranto ir mėtai blizgę į abi puses arba svaidai ne tolyn į vandens telkinį, tačiau sausumos link. Tai elementaru, manding, net nereikia minėti.
Nors ir sakiau, kad šiuo metu, o straipsnį rašau rugsėjo pabaigoje, susidrumstė vanduo, bet tai laikina, jis vis tiek išskaidrės. Kol yra matomumas prastesnis, vartiklių pasirinkimas, spalviniu atžvilgiu, gerokai platesnis. Dabar tinka ir tos dažytos emale, ir blizgančio balto metalo, kibiausios spalvinės variacijos daugiau priklauso nuo konkretaus telkinio.
Tačiau vėliau blizgių spalvos tamsės, dažytų vartiklių paprastai atsisakau jau nuo spalio pradžios. Išimtį darau žalsvai rudoms (mes tą spalvą vadinam, švelniai išsireiškus, „karvės tortu“), kurių vidinė pusė yra balto, bet ne itin blizgaus metalo. Taip pat gali būti ir tamsiai (būtent tamsiai!) raudonų štrichų, tačiau saikingai, geriau iš vidinės blizgės pusės.
O šiaip jau geresni rezultatai nuo maždaug spalio pradžios man visada būdavo su geltono metalo ir varinėmis vartiklėmis. Ir net nesvarbu – giedra diena ar debesuota. Taip pat reikšmės neturi ir dugno atspalviai, nes paprastai smėlio grunte geresnės būdavo balto arba šviesiai geltono metalo blizgės. Bet dabar jau yra kitaip – vis šąlantis vanduo daro savas korekcijas.
Bent keliais sakiniais reikėtų užsiminti apie įrangą. Spiningas gaudant vartiklėmis nebūtinai turi būti standus, o žvejojant lengvomis šios rūšies blizgėmis – vidutinio kietumo netgi geresnis, kadangi galima bus toliau nusviesti sąlyginai nesunkų masalą. Tą patį galima pasakyti ir apie meškerykočio ilgį – ilgesnis geriau nei trumpas, bet nereikia ir labai ilgo, nes jei spiningas bus dar ir medium akcijos, tai jau pernelyg...
Valas pintas gerai tik todėl, kad jis tvirtesnis, bet jei kotas bus kietokas – tada, bent jau aš, ant ritės būgnelio vyniočiau monofilamentinę giją – bus patogiau varginti stambią plėšrūnę. Ritė, suprantama, reikalinga tvirta, patikima, nes viliosite juk ne ešerius, o lydekas, o rudenį gali pasitaikyti tokių monstrų...
Romualdas Žilinskas
