Kur geriausiai gaudyti pirmąją lydeką
Suprantama, kad kalbu apie pirmąją lydeką pasibaigus šių plėšrūnių žūklės draudimui. Nors kodėl – galbūt toji lydeka kažkam bus ir apskritai pirmoji...
Tad jei turėčiau galimybę rinktis ir kažkokiu būdu šią minutę galėčiau teleportuotis prie kokio nors vandens telkinio vilioti lydekų, neabejotinai pasirinkčiau seną tvenkinį, mažą ežerą arba senvagę, nes ten pagauti šių žuvų tokiu metų laiku yra lengviausia. Atsakysiu kodėl taip yra.
Maži, seklūs, bet pavasarį perspektyvūs
Pavasarį šios plėšrūnės (nors ne tik jos – visos žvynuotosios) guviausios būna ten, kur šilčiausias vanduo. Tokiame vandenyje lydekos greičiausiai išneršia, o ir aplinkos temperatūra stimuliuoja grobuonių apetitą. Faktas, kad seklūs, dumblėti, nedideli tvenkiniai arba ežerai bei upių senvagės yra būtent tie, kurie atitinka minėtus kriterijus.
Beje, senvagės šiuo atveju nebūtinai atskirtos nuo upių, jos gali ir jungtis su tekančiu vandeniu ne tik dabar, bet ir ištisus metus. Upėse lydekos neršia greičiau nei dideliuose bei giliuose ežeruose, tačiau dabar upės yra vis dar ištvinusios ir rasti šių plėšrūnių jose sunkiau. Kita vertus, aštriadantės plėšrūnės čia yra išrankesnės, nors jų pavasarinis apetitas niekada nebūna labai menkas. Bet gal palikime upes, prie tekančio vandens sugrįšime kitąsyk.
Jei pastebėjote, paminėjau dumblą. Jokia naujiena, kad tamsus gruntas traukia saulės spindulius ir dėl to vanduo šyla. Tačiau dumblynai kaip taisyklė yra ir puiki terpė vešėti vandenžolėms.
O augalų tuose mano išvardytuose telkiniuose vasarą būna apstu. Kai kur tiek daug, kad darosi problemiška žvejoti apskritai. Sąlygos gyventi žuvims, juo labiau – lydekoms, čia gal ir nėra idealios. Netgi blogiau – pasitaiko, kad vasarą tarsi kokį viduržiemį prasideda žuvų dusimas. Nors gal tokiose balose lydekų ir nelabai rastume, čia veikiau plaukios vien karosai, saulažuvės, galbūt lynai.
Tačiau ant dumblo užaugusi tanki augalija gelbsti kailį ne vienai žvynuotajai, nes meškeriotojai aplenkia tuos žaliu kilimu pasidengusius tvenkinius, ežerus, senvages. Aplenkia ir pamiršta, kad yra laiko tarpas, kada tokie telkiniai nepadengti ledu, ten dar nėra arba užaugo mažai žolių, bet lydekas jau galima žuvauti.
Tiesa, vietinė augalija stiebiasi itin greitai, nes visokiems povandeniniams, antvandeniniams ir priekrančių žolynams greitai šylantis vanduo, ilgėjančios dienos ir saulė taip pat į naudą. Tačiau visas tas „gėris“ išsikeros gal tik gegužės pabaigoje arba birželio pradžioje, tad žvejui reikia paskubėti.
Veikiausiai sakysite, kad antroje rudens pusėje irgi susidaro panaši situacija, nes apmiršta vandenžolės. Gal taip, o gal ir ne, nes priklauso kokie augalai ten auga, yra tokių, kuriems reikia žiemos, kad visiškai ar dalinai sunyktų. Kita vertus, net ir apmirę, apipuvę augalai irgi trukdo naudoti kai kuriuos spininginius masalus, o dabar – rinkis, kurį nori ir žuvauk, kol žolių miškas nepakilo.
Na, gal ne visai, kurį nori vilioklį, nes ten juk seklu. Tad pirmas reikalavimas žuvaujant tuose telkiniuose – nedidelis masalo panirimas. Aišku, „nedidelis“ yra labai neapibrėžtas dalykas, bet juk negaliu konkretizuoti, nes galbūt mažame ežere ar tvenkinyje rastume ir kokių 3 m gylio duobių, o gal tai bus visai bebaigianti užakti senvagė, kur net šiuo metų laiku vos daugiau nei metras gylio.
Reikėtų pabrėžti, jei jau kalbu bendrai apie tris telkinių tipus, kad vandens skaidrumas pavasarį juose skirsis kardinaliai.
Tvenkiniai ir senvagės veikiausiai bus drumstos, nes pirmuosiuose vandens pribėgs nuo lyguma, o tai reiškia, kad laukais (dirbamais – taip pat) tekančių upelių, o senvagėse veikiausiai drumzlių prineš patvinusios upės. Tai vėliau, vasarą, kada suvešės augalai, jie tarsi gyvas filtras išvalys vandenis iki ašaros skaidrumo.
Tačiau senuose Dievo pamirštuose ežerėliuose, kurie paprastai telkšo kur nors miškuose, vanduo bus skaidrus kaip ir šilčiausiuoju metų laiku. Taip todėl, kad juos paprastai maitina šaltiniai arba, jei tai paprasti upeliai, jie išsivalo bevingiuodami samanynais, spyglių, pernykščių lapų nusėta žeme, čia yra visai kitokio tipo dirvožemis.
Masalai – patys įvairiausi
Viliojant lydekas vienuose ir kituose telkiniuose šiuo metų laiku siūlyčiau sutelkti dėmesį į masalų agresyvumą, t. y. jų didesnę vibraciją, galimybę animuoti sukeliant smarkesnius povandeninius virpesius. Ypač tai aktualu drumstuose vandenyse, nors tuose minėtuose pelkių ir miškų mažuose ežeruose tai irgi nebus minusas.
Galima pamanyti, kad vietinės lydekos gana kaprizingos dėl to, kad neturi didelio aukų pasirinkimo ir įpratusios medžioti tik, tarkim, karosus, raudes ar saulažuves. Tiesos tame yra, bet visi šie kaprizai pasimatys (arba ne) vasarą. O dabar plėšrūnės tiesiog alkanos ir griebia praktiškai tai, kas juda. Ak, taip – labiau griebia, kas labiau juda.
Kitaip nei vasarą dabar čia galima pravesti vilioklius per visą telkinio plotą, todėl puikus pasirinkimas bus paprastos sukriukės. Aš apskritai pavasarį, vos tik prasideda lydekų žūklė, tiek upėse, tiek ir gilesniuose vidutinio dydžio ežeruose labai dažnai pirmąsias šios rūšies plėšrūnes pagaunu būtent besisukančiomis blizgėmis.
Ir nereikia labai kuklintis – Nr. 3 ar net Nr. 4 sukriukės labiau tiks nei mažesnės. Gal visgi Nr. 3 bus universalesnės, didesnes galima naudoti ten, kur tikrai žinai, jog yra stambių grobuonių. Tad geriau jau imčiau tą minėtą mažesnę, nes veikiausiai dauguma vietinių plėšrūnių svers iki poros kilogramų, dominuos lydekos, kuriu masė bus nuo aštuonių šimtų gramų iki pusantro kilogramo.
Žinau, žinau, lydekos dydžiai ribojami, bet reikia pasakyti, kad šiuose vandenyse paprastai plaukioja ne itin įmitusios plėšrūnės, jos tįsta, tačiau pilvai nuolatos įdubę. Tai dėl tos priežasties, kurią minėjau – aukų pasirinkimas menkas, jų rūšinė sudėtis maža.
Tęsiant apie sukriukes, pasakysiu, kad šįsyk lengvesni modeliai, kuriuos mažiau mėgsta žvejai, bus geresni. Todėl, kad telkiniai negilūs, o ir maži – nereikia toli mesti, geriau, kada masalas traukiamas lėtai.
Privalumas yra ir ant jų kabliukų esančios muselės, kurios leidžia ir sunkesnę sukrę traukti lėtai, kadangi šiek tiek didina plūdrumą ir padeda lėtai vedamam masalui ilgiau išbūti horizontalėje.
Tarkim, Lucky John Bonnie Blade, Lucky John Spin X Round. Jos dirba puikiai, nes juk ne visi šios rūšies masalai lėtai traukiami sugeba viliojančiai sukti lapelį. Beje, „viliojančiai“ parašiau neatsitiktinai, nes jau net nežinau kiek ir kokių žuvų esu sužvejojęs šiais modeliais įvairiuose vandens telkiniuose, tačiau dabar ne apie tai...
Geriausi sukriukių spalviniai variantai: blizgaus balto arba geltono metalo, taip pat įvairūs ryškiai dažyti modeliai.
Mažuose ir sekliuose ežeruose, tvenkiniuose bei senvagėse pavasarį galima labai sėkmingai pažuvauti ir lengvomis mini blizgutėmis. Jos irgi lėtai traukiamos gundančiai vartosi nuo šono ant šono, be to šių masalų, kurie šiaip jau labiausiai orientuoti į vaivorykštinių upėtakių žūklę, yra labai perspektyvi spalvinė gama, nes yra daug „rėkiančių“ spalvinių variacijų.
Tik reikėtų bandyti tas, kurių priekinė dalis gerokai smailesnė už užpakalinę arba bent jau yra tarsi plokščio kiaušinio formos. Juokingai gal skamba „plokščias kiaušinis“, bet man kyla tokios asociacijos, kai žiūriu į šiuos masalus plokštumoje.
Ir rinktis didesnes, nes mažesnieji modeliai bus visgi per smulkūs, juos dažniausiai griebs „šaudyklės“. Vienos geresnių yra 4,4 cm dydžio ir 8 g Lucky John EOS. Galima naudoti ir tipines mažesnes bei lengvesnes vartikles, tačiau norisi pažuvauti ne tik kibiais, bet ir mažiau įprastais tos rūšies masalais.
Kadangi bent pusė spiningautojų dažniausiai žvejoja vobleriais, reikėtų paminėti irgi keletą modelių, kurie nepaliks abejingų gyvenančių šiuose vandenyse lydekų.
Lėtai vedamą vartiklę savo animacija primena Lucky John Anira 69 F Salmon vobleris, kuris neria iki 1,20 m. Yra ir neutralaus plūdrumo Anira modelis, juo galite sėkmingai tvičinguoti (o kas draudžia plaukiančiuoju?), nors jo darbinio gylio maksimumas jau didesnis – iki 1,50 m.
Tvičingavimą paminėjau ne šiaip sau, nes tai vienas perspektyvesnių būdų sėkmingai spiningauti tuose mažuose telkiniuose, kuomet net ir pavasarinės alkanos lydekos būna pasyvios. Tiesą sakant, aš tokiu atveju neimu specialių tvičinginių modelių, apsiriboju tokiais universaliais, kaip ką tik paminėta Lucky John Anira, nes juos gali vesti įvairiapusiškiau.
Ir toks dydis yra labai tinkamas. Mano supratimu, nedideliuose vandens telkiniuose stambesnei plėšrūnei pavasarį reikia maždaug 5–7 cm modelių. Smulkūs vilios, kaip ir mažos blizgutės, – „peiliukus“, o stambius ten lydekos nelabai nori griebti.
Beje, nenustebkite, kad Anira vobleris yra „Salmon“, jis orientuotas į lašišažuvių žūklę. Tačiau dabar tai neturi reikšmės, nes esmė yra jo darbas, o ne pavadinimas.
Iš spalvinių variacijų pasirinkčiau ryškiai žalias-salotines 104, 305, geltonas 903 ir 912, geltono metalo blizgesio 113, labai gera 908. Numeriai sužymėti pagal katalogą, galite „pasigooglinti“ arba pažiūrėti Salmo internetinėje parduotuvėje.
Tokiomis žūklės sąlygomis geras modelis yra ir Zipbaits Khamsin JR. SR 50, kuris neria iki 1 m. Tai itin kibus modelis, jo, manyčiau, jaunesnės kartos spiningautojams net pristatinėti nereikia, šiuo metu tai vienas populiaresnių šios rūšies masalų. Beje, „atomas“ gaudant stambius šapalus šaltame vandenyje.
Net ir mažame bei sekliame vandens telkinyje žuvų, o tai reiškia, kad ir lydekų koncentracija nebus visur vienoda. Lydekos yra plėšrūnės pasalūnės, tokiu metų laiku joms sąlygos medžioklei nėra įprastos, turint omenyje, kad tuose tvenkiniuose ir ežeruose dabar mažai tankios augmenijos. Todėl jos ir lengviau sumeškeriojamos.
Ieškoti plėšrūnių reikėtų toje telkinio pusėje, į kurį dažniau šviečia saulė. Šiuo metu ji nėra tokia „baisi“ žuvims. Idealu, jei toje pusėje rasime kokių nors dugno nelygumų, už jų ir glaudžiasi grobuonės.
Romualdas Žilinskas
