Kas karšiui skaniausia?

Neįmantri tada buvo mano įranga (ech, tos senos geros bambukinės sudedamos meškerės...), neypatingai „gudrūs“ ir masalai: sliekai ir musės lervos, kurių pats prisirinkdavau. Žinojau, kad jaukinimas yra didelis pliusas, jei gaudai karpines žuvis, todėl prisišutindavau perlinių kruopų, žirnių arba ką virtuvėj pas mamą rasdavau ir to dažniausiai pakakdavo.

Taigi, žuvauju jau kelios dienos, o žuvys kaip nekimba, taip nekimba, Bandau ryte, vakare, net vidurdienį – dienos laimikis vos kelios kuojytės ir porelė ešeriukų. O juk čia pasitaikydavo stambių karšių, kur jie dingo?

Vieną rytą ateinu prie upės, o ten – kažkokio žvejo iš vakaro, o gal pernakt sėdėta. Netoliese tos vietos, kur aš dažniausiai žvejodavau. Matau: žolė suminta, nuorūkos kelios mėtosi... Apžiūriu akyliau – šutintų kviečių pribarstyta. Aha, reiškia, jaukino. Pabandysiu aš jo vietoje meškerę užmesti. Neriu ant kabliuko riebų mėšlinį slieką, užmetu meškerę...

Deja, plūdė styro vandeny lyg įkalta ir jau pusę valandos nė krust. Tada šauna mintis: „Gal verta tais ano žvejo į žolę nubirusiais grūdais laimę išmėginti?“ Prisirenku bene dvi saujeles išmėtytų aplink grūdų. Porą veriu ant kabliuko.

Vos užmečiau, o plūdė – vikst ant šono, pagulėjo, atsistojo, paniro... Pakertu – o jergutėliau! – stambi žuvis. Vos išsitraukiau – karšis bene 2,5 kg. Po to dar vienas, bet mažesnis. Dar... Pagavau tąsyk penkis ir dar kelias stambokas kuojas.

Žinoma, buvo sukelta ant kojų visa giminė ir tą pačią dieną jau turėjau pačių geriausių, stambiausių visam kaime kviečių, kuriuos mokėjau išsišutinti pats. Likusį viešnagės laiką praleidau laimingas kaip tarybinis rublis – karšiai kibo nerealiai.

Paskaitę įžangą, nuspręsite, kad skaniausias karšiui masalas yra šutinti kviečiai. Ne visuomet, jei dabar reikėtų man rinktis, manau, kad juos keisčiau į žirnius ar kukurūzus, bet neatsisakyčiau ir šių grūdų. Faktas, kad tam tikrose upių atkarpose, ežeruose, tvenkiniuose vietiniai žvejai įpratina karpines žuvis prie konkrečių masalų jaukindami ir tie viliokliai būna kibūs visą šiltąjį metų laiką.

Tačiau stambūs masalai yra skirti stambiai gerklei. Kviečiai veikiau būtų išimtis iš bendros taisyklės, nes juos iš tiesų kitąsyk mėgsta dideli plačiašoniai. Kaip ir perlines kruopas. Bėda tik ta, kad smulkesnius masalus lygiai taip pat sėkmingai ryja net ir aukšlės. Panašūs atvejai nutinka pavasarį, rudenį, kai karšius gundome trūklio lervomis, musės lervomis, sliekais. Tada jau verčiau mauti ant kabliuko kuokštą smulkių sliekų arba vieną labai didelį – šarvokis kantrybe ir lauk tikrai stambaus laimikio. „Sumuštinius“ irgi smulkmė kažkodėl mažiau tampo. Turiu omenyje, kai bandai kombinuoti gyvūninės ir augalinės kilmės masalus. Tarkim: kukurūzo grūdas su musės lerva, perlinė kruopa su slieku ir pan. Čia jau vasariniai vilioklių variantai, bet dabar juk ir yra tas metų laikas.

Nors, tiesą sakant, stambus mėšlinis sliekas anksčiau ar vėliau sugundys plačiašonius ir per vasaros karščius. Net jei jaukini visokiomis „košėmis“. Jis tarsi koks krepšinio veteranas – ilgai tyli, neskuba, bet savo „taškų kraitį“ visada surenka.

Jei gaudai masalais, kurie įmaišyti į jauką, sakysim, konservuotais kukurūzais, verčiau juos imti ne iš atskiro indelio, bet iškrapštyti iš paties jauko. Grūdai bus prisigėrę prievilo kvapo, atrodys natūraliau.

Kaip „slaptus ginklus“ tam atvejui, jei visai nekimba, galima parekomenduoti apsiuvas, iš po akmenų paimtas rausvai žalsvas dėliukes, midijų mėsą. Pastaroji tinkama ten, kur yra tų moliuskų, geriau pasiteisina žuvaujant dugnine. Vienas iš geresnių vilioklių – blynas. Tik negalvokite apie kokį nors su varške ar uogienės įdaru, kurį patys valgote, nors, manau, ant jo irgi žuvys kibtų. Darydavau specialius, iš kelių sudėtinių dalių, kepti irgi reikia mokėti.

Tai koks karšiui geriausias masalas? Kaip kur, kaip kada, priklauso ir kuo jaukinsi – faktiškai visi tie, kuriuos išvardijau šiame straipsnelyje.

Romualdas Žilinskas