Karšius ežere – bolonine meškere

Veikiausiai toks meškeriojimas, lyginant su gaudymu tolimojo užmetimo įrankiu, ir nėra kuo nors pranašesnis, tačiau įpratus žuvis gaudyti upėse, tiesiog morališkai sunku atsisakyti nejudamai prie valo tvirtinamos įprastinės plūdės, kuri šiuo atveju ir bus naudojama. O boloninė meškerė, atvirai pasakius, gera tuo, kad ji yra ilgesnė už match meškerykotį.

Kai kuriais atvejais tinka ir pastarasis (paprastai ne trumpesnis nei 4,5 m), tačiau tik tada, kai žūklavietė bus santykinai sekli, t. y. maždaug iki 3,5 m gylio. Žvejodami bolonine taip pat pasirenkame ne didesnį nei 4,0–4,5 m gylį (galima naudoti atitinkamai 6–7 m ilgio įrankį), bet dabar dar reikalingas ir patogus krantas, nuo kurio nesunkiai galima užmesti tokią ilgą meškerę. Labiausiai tam tinka specialiai žvejams įrengti „lieptai-aikštelės“, kurių, deja, galima rasti tik išnuomotuose mėgėjiškai žūklei ežeruose.

Jei pirmoji sąlyga lengvai išpildoma, tai giliose žūklavietėse dažniausiai meškeriotojai renkasi ne plūdinę, bet dugninę, nes rasti medžiais ar krūmais neapaugusį krantą yra gerokai sunkiau. Priešingu atveju tenka įsibristi į vandenį, kad be kliūčių galima būtų mojuoti ilgu meškerykočiu.

Geros kokybės boloninės meškerės yra nesunkios, tad jas galima visą dieną laikyti rankose. Žinoma, boloninių meškerykočių svoris priklauso ir nuo ilgio, juolab vėjuotą dieną nepalaikysi ilgai rankose, tarkim, 7 m ilgio meškerės. Tačiau stovinčiame vandenyje gaudantys žvejai labiau mėgsta savo įrankius padėti ant specialių atramėlių. Kuomet gaudoma tolimojo užmetimo meškere naudojant slankiojančią waggler tipo plūdę, valą paprastai panardiname, ir įrankį galima dėti ant bet kokio aukščio atramėlių – vėjas gijos neveikia, o vandens srovių sukeltas tempimas tada būna minimalus.

Visgi, žvejodami su nejudamai tvirtinamomis plūdėmis vėjo ir vandens įtakos valui neišvengsime, ypač jei masalą tenka užmesti toli. Taip atsitinka meškeriojant ir bolonine, nors jos ilgumas šiek tiek kompensuoja tą nepatogumą. Kai meškerę laikome rankose arba padedame ant vienos atramėlės (šiuo atveju meškerykočio viršūnėlė bus itin aukštai pakelta), vandenyje lieka tik nedidelė valo atkarpa, kuri eina nuo meškerės galo iki plūdės, ir būtent ją labiausiai veikia srovės bei vėjas. Jei masalo užmesti toli nereikia, valas apskritai negula ant vandens. Todėl bent jau vandens paviršiuje susidariusio tempimo mes išvengiame. Tada mažiau giją veikia ir šoninis vėjas, ypač jei valas yra plonas.

Visgi smarkiai iš šono pučiantis vėjas žvejoti trukdo, ir tuomet tenka pasirinkti krante tokią padėtį, kad jis pūstų iš už nugaros, kas yra geriausiai, iš priešakio arba susirasti tykią įlankėlę, kur vėjo poveikis beveik nejuntamas.

Vėjas skirtingai veikia įvairių tipų plūdes. Yra netgi sugalvotos specialios plūdės, kurioms vėjo poveikis bei bangavimas sumažintas iki minimumo. Apie jas esu minėjęs bent viename savo straipsnyje, bet nieko blogo, jei pasikartosiu. Tokių plūdžių antenėlės ne tik labai ilgos, bet ir labai plonos. Tai natūralu, nes šiuo atveju juntamas mažiausias vėjo pasipriešinimas. Tokių plūdžių plūdrumas sureguliuojamas taip, kad po vandeniu gana giliai panirtų visas korpusas arba storesnioji korpuso dalis. Iš vandens tada kyšo tik labai plonas antenėlės galiukas. Šių plūdžių pagrindinis trūkumas – jų antenėlės tokios plonos, kad toliau užmetus jų tiesiog neįžiūrėsime.
Todėl tokias plūdes įmanoma naudoti tik tose žūklavietėse, kuriose nereikia toli mesti masalo. Iš tiesų jomis paprastai meškerioja tik žvejai sportininkai savo ilgomis meškerėmis be ričių, nors gana sėkmingai šiomis plūdėmis esu gaudęs ir naudodamas match arba boloninį meškerykotį bei ritę.

Pasirinkus paprastas plūdes irgi galima rekomenduoti žvejoti su kiek galima plonesnėmis bei ilgesnėmis antenėlėmis. Jos yra jautresnės, bet vėlgi gerai matomos tik nedideliu atstumu ir, jei masalą reikia užmesti toli, vandens paviršius yra šiaušiamas vėjo, tenka šių plūdžių atsisakyti ir naudoti kitas, kurių antenėlės jau bus storesnės. Kita vertus, pastorinti plūdžių antenėles nėra problemų, galima nusipirkti specialių ryškių minkšto plastiko vamzdelių, jų yra žūklės prekių parduotuvėse. Žinoma, tas „storinimas“ gali išbalansuoti plūdę, bet čia jau reikia tokius dalykus bandyti patiems.

Plūdės korpuso forma taip pat reaguoja į vandens paviršiaus tempimą bei bangavimą. Plūdės, kurias dažniausiai naudojame gaudydami upėse srovėje (kad ir tipinės plūdės boloninei – apversto ištęsto lašo formos), meškerioti ežere nelabai tiks. Žinoma, neturint kitokių, galima naudoti ir tokias. Tačiau šiose plūdėse didžiausia korpuso apimtis yra šalia antenėlės, o tai reiškia, jog arti vandens paviršiaus ir jas itin smarkiai veiks vėjas bei paviršiuje susidariusi srovė.

Beje, mūsų žvejai dažnai yra įpratę taip sureguliuoti plūdę, kad paviršiuje būtų matyti dar ir korpuso dalis. Viena vertus, tai gal ir nėra didelė „nuodėmė“, kadangi plūdė tokiu atveju geriau matyti, o užkliuvus svareliui už dugno ji tuojau pat nepanyra (kalbu apie gaudymą tėkmėje), bet tik truputį priskęsta. Meškeriodamas upėse, kur dugnas yra labai nevienodas, taip pat ten „ridendamas“ svarelį dugnu, aš specialiai mažiau apkraunu plūdę. Bet žvejojant ežere šitokios gudrybės gali tik trukdyti, ypač jei pasirinksite netinkamos formos plūdę.

Gaudymui stovinčiame vandenyje geriausiai tiks plonos verpstės arba ištęsto (ne apversto!) lašo korpuso formos plūdė. Jos galima netgi neapkrauti maksimaliai, o parinkti tokią svarelių masę, kad iš vandens kyšotų ir nedidelė korpuso dalis. Tada ji mažiau skęs pučiant šoniniam vėjui arba krentant ant vandens valui, jei apatinis svarelis gulės ant dugno, t. y. mes stengsimės masalą išlaikyti vienoje vietoje. Beje, žvejodamas karšius aš būtent taip ir elgiuosi.

Meškeriojant ežeruose kuojas, plakius, raudes, galima leisti masalui slinkti dugnu. Kitąsyk šios žuvys gaudomos viduriniuose vandens sluoksniuose arba prie pat paviršiaus. Tačiau karšiai praktiškai visuomet gaudomi nuo dugno ir pageidautina, jog jiems siūlomas masalas nejudėtų. Turiu omenyje, kad jis neslinktų dugnu net ir labai banguojant, nes šios žuvys retai gundosi judančiu kąsniu. Tai taip pat leidžia išlaikyti masalą pajaukintoje vietoje, ir tai jau savaime yra geras dalykas.

Gaudyti nuo dugno internetinėse „platybėse“ rekomenduojamos kai kurios sistemėlės dažnai neišlaiko jokios kritikos. Manau, kad su tokiu atveju susidūrė daugelis meškeriotojų. Dalis tų sistemėlių waggler tipo plūdei arba žūklei sportine meškere esant vėjuotam orui kartais ir tinka, bet tos, kurios skirtos nejudamai tvirtinamoms plūdėms, dažniausiai būna perpieštos iš nežinia kur ir kažin ar rekomenduojantys jas autoriai patys taip bandę meškerioti. Nebent gaudė kokioje nors medžių apsuptoje baloje, kur niekada nepučia vėjas.

Beje, kuo mažesnis yra vandens telkinys, tuo menkesnės jo paviršiuje susidaro srovės. O didesniame ežere atviroje vietoje pasidaręs tokias sistemėles tuojau pat pradedi nervintis, nes plūdė netrukus ima „važiuoti“ vandens paviršiumi ir nuolatos tenka permetinėti masalą. Be to, dar ir karšiai nenori kibti. Tuomet meškeriotojai nusispjauna ir pasirenka paprastesnį būdą jiems žvejoti – dugninę.

Kiek man teko eksperimentuoti su įvairiomis sistemėlėmis naudojant nejudamai prie valo pritvirtintą plūdę karšių žvejybai stovinčiuose vandens telkiniuose, geresnės nei pavaizduotos piešinėlyje aš neradau.

Atrodo ji gal ir kiek neįprastai – manau, kad žvejai sportininkai ją tuojau pat sukritikuotų. Tačiau man ji visuomet pasiteisindavo, svarbu tinkamai išdėstyti ant valo svarelius. Tiesa, yra kai kurių apribojimų.

Plūdė neturi būti labai sunki arba labai lengva. Kodėl ne sunki, suprasite gerai išnagrinėję pavyzdį ir iki pabaigos perskaitę šį straipsnį. Pernelyg lengva irgi netiks, nes toks sistemėlės subalansavimas neteks prasmės – apatinis svarelis neišlaikys paviršinių srovių ir vėjo tempiamo valo, ir plūdė slinks vandens paviršiumi. Kuo plonesnis yra valas, seklesnė žūklavietė ir mažesnis atstumas, kuriuo užmetate masalą, tuo lengvesnę galima naudoti plūdę. Visiškai „nusiploninus“ gal ir pasiseks pažvejoti 2 g plūdele, bet aš paprastai naudoju 3–5 g plūdes. Tai optimalus jų svoris gaudant 0,16–0,18 mm pagrindiniu valu (karšiams tokio pakanka), ir tuomet galima nebijoti net ir smarkaus vėjo.

Daugiausia dėmesio ruošiant tokią sistemėlę reikia kreipti į abu apatinius svarelius. Pirmasis svarelis (A) kartu yra ir inkaras, kuris laiko visą sistemėlę stipriai banguojant. Jis prispaudžiamas prie valo. Svarelis A turi būti ne mažesnis kaip trečdalis visos sistemėlės masės. Jam pakilus nuo dugno, o taip atsitinka, kai karšis įsiurbia masalą, plūdė turėtų pastebimai išlįsti iš vandens arba net išlindusi pasvirti.

Antrasis svarelis (B) yra antras pagal sunkumą ir tvirtinamas apie 5–6 cm virš pirmojo. Šių dviejų svarelių masė gali sudaryti daugiau nei pusę visos sistemėlės masės, bet ne visada. Kokia jų bus bendras jų svoris priklausys ir nuo pasirinktos plūdės, nes jiems abiem pakilus nuo dugno plūdė privalo visa iškilti iš vandens ir pasvirti arba visiškai atsigulti ant vandens paviršiaus.

Likusieji svareliai tėra pagalbiniai ir reikalingi valui po plūde įtempti bei sistemėlės apkrovimui teisingai subalansuojant plūdę papildyti, nes inkariniam svareliui gulint ant dugno plūdė turi būti panirusi iki korpuso viršaus (iš vandens išlindusi tik antenėlė) arba gali būti matoma nedidelė jos korpuso dalis. Bet smarkiai banguojat plūdė veikiausiai tarsi šokčios, nes pasimatys dar didesnė dalis korpuso, čia vėlgi priklauso nuo jos formos, žūklavietės gylio, kaip apkrausite sistemėlę. Galbūt tai pradžioje bus neįprasta ir toks balansavimas trikdys meškeriotoją. Iš tiesų tas įspūdis yra tik iliuzinis, nes ant bangos viršaus matysis galbūt netgi ne visa antenėlė, o tarp bangų – gali ir dalis korpuso. Labai smarkiai banguojant gali prisireikti keliais centimetrais padidinti nustatytą gylį, kad plūdė visiškai nepanertų.

Pagrindinių dviejų svarelių masė (trečdalis, daugiau kaip trečdalis, pusė, daugiau kaip pusė) lyginant su likusiais svareliais gali varijuoti, nes plūdės, priklausomai nuo jų formos, nevienodai išnyra iš vandens esant tokiam pačiam apkrovimui, net jei jos ir yra vienodo plūdrumo. Todėl, kad nereikėtų vargti žūklėje, plūdes rekomenduočiau subalansuoti namie. Tų vienodo dydžio svarelių skaičius taip pat gali būti įvairus (nuo 2 iki 5 vienetų), jų svoris, išdėstymas irgi gali skirtis, svarbu tinkamai pasirinkti pagrindinius du svarelius. Aš paprastai virš jų prie valo prispaudžiu 3–4 svarelius, nes taip mažiau painiojasi sistemėlė, nei tuomet, kada ant valo daroma girlianda iš daug smulkių šratelių.

Visgi tokia sistemėlė, lyginant su atvirkštiniu svarelių išdėstymu, kuomet arčiausiai plūdės – sunkiausias, apačioje – lengviausias gramzdas, yra gera ir tuo, kad užmetant apskritai retai painiojasi ir, esant vienodam abiejų sistemėlių apkrovimui, ją galima toliau užmesti.

Kaip jau minėjau, karšis, kibdamas sau būdinga maniera, paprastai pakelia svarelį nuo dugno. Tai iš karto parodo staiga iškilęs plūdės korpusas. Tačiau taip bus tik tuomet, jei prie suktuko pririšite trumpą pavadėlį. Tiesa sakant, ežere galima apsieiti ir be suktuko, o pagrindinį valą su pavadėliu sujungti „kilpa į kilpą“. Pavadėlis reikalingas trumpas, jis turėtų būti apie 7–12 cm ilgio. Kai kas sako, kad karšiai čiupdami masalą gali išsigąsti prieš nosį esančių svarelių, jei pavadėlis pernelyg trumpas, ir išspjauti vilioklį. Na, nežinau – man taip žvejojant, jei jau kibdavo, tai ir kibdavo be didesnių problemų, o jei nenorėdavo plačiašoniai masalo, tuomet ir plūdė stovėdavo kaip įkalta... Kada karšiai yra labai aktyvūs, jie gali kibdami pakelti ir abu svarelius. Tada plūdė kibimą rodys dar aiškiau. Tačiau kai kuriuose vandens telkiniuose arba kai kuriomis dienomis ir plačiašoniai kimba tarsi kuojos arba karosai – tiesiog nardina plūdę. Jei inkarinis svarelis yra ant nelygaus dugno, plūdė su tokia sistemėle gali ir nerti, bet dažniausiai, kimbant kitoms žuvims, ji slenka vandens paviršiumi.

Romualdas Žilinskas