Kaip sukriukę nusviesti iki kito kranto. Antra dalis
Kai kurių žveju nuomone, sukriukės – geriausi spininginiai masalai. Nesiginčysiu, čia jau kas kam prie širdies. Tačiau jei paprastos besisukančios blizgės tokios puikios, tuomet sukriukės su pasunkintais kūneliais, mano nuomone, turėtų būti apskritai kažkas tokio stebuklingo, nes didesnė šių vilioklių masė išplečia jų panaudojimo galimybes. Apie tai kalbėjau pirmoje šio rašinio dalyje, kalbėsiu ir dar.
Sukriukėmis galima vilioti praktiškai visas plėšriąsias žuvis, o pačiais mažiausiais jų modeliais įmanoma tikslingai gaudyti netgi taikiąsias žvynuotąsias. Bet gal nereikia perlenkti lazdos, nes lygiai tą patį pasakytume apie guminukus, voblerius, žodžiu, ne vieną masalų rūšį. Kaip ten bebūtų, tačiau sukriukės tikrai pakliūva į geriausių vilioklių sąrašo penketuką, tuo neabejoju.
Neretai galima išgirsti ir kitą žvejų nuomonę – jų manymu, metaliniai masalai, o tai liečia dar ir vartikles bei kitus iš metalo pagamintus vilioklius, praranda savo kibumą šaltame vandenyje. Taip paprastai nutinka antroje rudens pusėje. Tačiau ta tema, sakyčiau, gana „slidi“, kadangi yra teoriniai pasvarstymai ir praktiniai potyriai, kurie kitąsyk sutampa, o kitąsyk ir nelabai.
Gal taip, o gal ir ne
Smarkiai atvėsus vandeniui dauguma plėšrūnių tampa vangesnės ir prasčiau reaguoja į judrius, agresyviai judančius masalus. Dabar nekalbu apie neršti besiruošiančius lašišas ir šlakius, nes šios žuvys vilioklius atakuoja ne todėl, kad juose mato maistą, tačiau dėl visai kitų priežasčių, nesiplėsiu. Taigi tuo metu, tarkim, lydekos ar ešeriai labiau nori „kažko“ lėčiau judančio ir ne itin smarkiai ar ne taip išraiškingai virpančio. Faktas, kad sukriukės į tą masalų kategoriją neįeis.
Mokslininkų įrodyta, kad dauguma plėšrūnių skiria medžiagas, iš kurios pagaminti masalai. Apie tai esu rašęs, bet reikėtų priminti, jog ilgiausiai jos savo gerklėje laiko pagamintus iš silikono vilioklius (apie kvapą ir skonį kalba šįsyk neina), o trumpiausiai – metalinius. Žodžiu, kuo kietesnė medžiaga, tuo greičiau ją išspjauna. Gal tai būtų ne taip ir blogai, nes juk svarbu, kad grobuonės vilioklius apskritai čiuptų, o pakirtimo reakcija yra žvejo bėdos.
Vėlgi, pasak mokslininkų, grobuonės greičiau įpranta prie metalinių vilioklių ir tai, lyginant su vobleriais ir guminukais, sukriukėms ne į naudą. Blogiausia, kad tas žvynuotųjų vėliau atsiradęs atsargumas tam tikros rūšies masalams ypatingai pasireiškia tada, kai plėšrūnės būna apatiškos. O šaltame vandenyje būtent taip dažniausiai ir yra. Aišku, visada rasime išimčių, bet šįsyk ne apie tai...
Kita vertus, pastarąjį faktorių (turiu omenyje įpratimą) derėtų anuliuoti, nes žuvims įpročiai susiformuoja tikrai ne per vieną sezoną. Todėl būtų kvailystė tvirtinti, jog jei rugsėjį, sakykim, lydekos ir ešeriai kokiame nors ežere su malonumu čiupo sukriukes, tai lapkričio pradžioje spėjo prie tų masalų įprasti.
Bet yra ir dar vienas niuansas, kuris liečia žūklę šaltame vandenyje. Tuo metu daugelis žvynuotųjų arba praktiškai visos žuvys pasitraukia į gilesnes telkinių vietas. Suprantama, kad plėšrūnės nebus jokia išimtis. Na, gal lydekos, kuomet sumano „pavarliauti“. Tačiau aštriadantės atplaukia į seklumas ne visur ir taip nutinka tik gana trumpu laikotarpiu – kuomet varlės ima lįsti į vandenį.
Sukriukės, kaip žinote, ne tie masalai, su kuriais galime žvejoti giliuose vandenyse, jos tam netinka. Nelabai geros ir tuomet, kai pučia smarkus vėjas, o rudenys pas mus, deja, labai vėjuoti. Tačiau taip sakome apie paprastas sukriukes, bet ne pasunkintas, nes su pastarosiomis įmanoma pasiekti ir giliausius dugno užkaborius, žuvauti per didžiausią vėtrą.
Kad tokie masalai gali būti net labai kibūs ir šaltame vandenyje, įsitikinau ne sykį žvejodamas ties Nemuno dambomis spalio ir lapkričio mėnesiais. Beje, yra buvę, kad nei lydekos, net sterkai nenorėjo jokio kito vilioklio, o būtent tik giliau pravedamų su sunkiais kūneliais sukriukių. Porąsyk pagavau netgi stambių karšių, kas žuvaujant besisukančiomis blizgėmis nėra stebuklas, bet, jei atsižvelgtume į anksčiau vardytus šiame straipsnyje faktus, tai atrodytų kažkas neįtikėtino. Žodžiu, kaip jau sakiau, teorijos yra sau, o praktika – sau, tad kartais nereikia pasikliauti vien „išvartymais“ ant popieriaus.
Bet dar ne lapkritis, o rugsėjis, ir jis net iš tolo nepanašus į rudenį, tačiau primena vasaros tęsinį. Man irgi derėtų tęsti rašinį nenukrypstant į šalį, nes pagal straipsnio planą dabar turėčiau pasakoti apie pasunkintas sukriukes su išcentruotais kūneliais.
Ar išties su sukriukėmis žvejoti labai paprasta?
Jei pirmosios grupės sunkios sukriukės, apie kurias pasakojau anoje rašinio dalyje, mažai kuo skiriasi nuo įprastinių besisukančių blizgių, tai sukrės su išcentruotais kūneliais jau yra kitokios. Jos sukonstruotos tuo pačiu klasikiniu principu, tačiau ant ašies užmautas pasunkinimas bus gerokai ilgesnis, masyvesnis, dažnai suplotas iš šonų ir turi žuvelės išvaizdą. Kiek to panašumo, sudėtinga pasakyti, kadangi jis neretai dažomas labai ryškiomis spalvomis, o pas mus tropinės žuvys, kaip žinia, neplaukioja.
Tačiau ne tame esmė, nes konstruojant tokias blizges laikomasi principo, kad sukriukės kūnelis ir lapelis yra lygiaverčiai žuvų viliojimo atžvilgiu, arba kūnelis net ir pranoksta lapelį. Tai patvirtina ir labai kruopštus kūnelių spalvinimas, kai kuriems net piešiamos, daromos dirbtinės akutės, kas masalą dar labiau priartina prie natūralios plėšrūno aukos ar priverčia grobuonis į jį labiau atkreipti dėmesį.
Kūnelio išryškinimo tendencija juntama ir anoje straipsnio dalyje aprašytuose Myran modeliuose, taip pat Lucky John Madspin sukriukių serijoje. Tačiau – tik tendencija, o dabar tai bus neabejotinas besisukančių blizgių bruožas.
Taip pat tokios sukriukės yra pačios masyviausios. Jei ankstesnės grupės šio tipo masalai buvo tik šiek tiek sunkesni už klasikines sukriukes, tai pastarosios blizgės – kelis kartus sunkesnės.
Grįžtant prie to, kad kūnelio vizualizacija pačioms masyviausioms sukriukėms yra labai svarbi, galima būtų jas netgi išskirstyti į atskirus pogrupius. Vienuose šio tipo besisukančiose blizgėse lapeliai bus tik kaip savotiškas priedas, kuris pritraukia plėšrūnes savo vibracija, todėl jie paliekami metalo spalvos (balti, geltoni, vario atspalvio), bet kūneliai dažomi labai įvairiai. Negalima sakyti, kad lapelio spalva čia apskritai nereikšminga, nes kam tuomet lapeliai gaminami trijų spalvų, būtų paprasčiau daryti tik vieną. Tačiau, ką minėjau, jie šiuo atžvilgiu tarsi nueina į antrą planą. Tokios yra Lucky John Trian Blade Long sukriukės.
Kitose su išcentruotais kūneliais pasunkintose besisukančiose blizgėse tiek kūneliai, tiek ir lapeliai yra vienodai įvairūs, čia galima rasti begalę spalvinių jų derinių. Puikus pavyzdys Lucky John Trian Blade Round sukriukių serija. Šiuos modelius itin mėgstu, tai veikiausiai pastebėjote nuotraukose.
Kaip ir prieš tai minėti viliokliai, pastarieji gali būti įvairių dydžių, o tai reiškia, kad ir visokių svorių. Todėl pirmąsyk nusipirkę pasunkintų sukriukių kai kurie, įpratę žuvauti paprastomis sukriukėmis, spiningautojai nepaskaičiuoja savo įrangos galimybių, nes didesnių numerių tokio tipo masalams reikalingi ir atitinkami kotai.
Lucky John Trian Blade round blizgių kūneliai spalvinėse modelių variacijose yra tarsi jų lapelių tęsinys, sudaro masalo visumą, nes spalviškai tarpusavyje dera. Bet tai irgi nebūtina, nes kai kurios kitų firmų tokios sukriukės galbūt bus nudažytos taip, kad kūnelis kontrastuos su lapeliu.
Kaip matote abiejuose pavyzdžiuose, blizgių lapelių forma juose skirsis. Tačiau tai nesurišta su lapelių dažymu. Tokios rūšies sukrėse lapeliai gali būti visų įmanomų formų, nepriklausomai, ar jie bus dengti spalvota emale, ar palikti metalo spindesio.
Nuolat akcentuojama, kad aglia sukriukės užsimeta prasčiau nei long, nes jų lapeliai yra gerokai platesni. Šiose blizgėse tai nelabai aktualu, kadangi jos yra itin sunkios. Užmetimui nemaišo ir ant kabliukų surištos muselės. Na, gal patiems mažiausiems modeliams visa tai ir turi kažkiek įtakos. Visgi tokie viliokliai užsimeta nerealiai toli bei taikliai, ir retas kuris masalas galėtų lygintis šioje kategorijoje.
Suprantama, jog sunkūs metaliniai masalai greitai skęsta. Todėl žuvaujant su jais tenka atsižvelgti į šią savybę. Nepratę žuvauti panašiais masalais užkietėję klasikinių sukriukių mėgėjai pradžioje susidurs su vilioklio pravedimo nesklandumais, nes veikiausiai trauks blizges pernelyg lėtai arba, jas užmetę, leis per ilgai skęsti. Jei gylis žūklavietėje nelabai didelis, o dugne pilna akmenų, šiekštų, tokiu atveju veikiausiai teks atsisveikinti su šia sukriuke.
Tokio tipo besisukančias blizges vandens srautas veikia labai menkai. Pastarasis faktorius yra didelis privalumas, nes net stipriausia srovė neįtakoja masalo darbo. O greitas sukriukių skendimas gali būti ir pliusas, ir minusas, priklausys, kokias žuvis gaudysite, kaip šitą savybę išnaudosite. Tarkim, salačiai, o kitąsyk ir šapalai mėgsta greitai ir tolygiai traukiamą ir agresyviai dirbantį masalą, bet galbūt šitoks pravedimas nepatiks lydekoms ar sterkams. Žuvauji, eksperimentuoji, darai išvadas...
Beje, tai vienos iš tų sukriukių, kuriomis galima tikslingai upėse žvejoti būtent sterkus (nors užkibs dažniau ešeriai), jų esu pagavęs pasunkintomis besisukančiomis blizgėmis ne vieną. Tačiau reikia mokėti blausiaakius plėšrūnus tokiais masalais žvejoti. Šitokios besisukančios blizgės tinkamos žūklavimui stop&go principu, galima jas kilnoti lyg džigaujant ir tuomet masalas jau nebus traukiamas greitai.
Išties, man sunku nupasakoti minėtą animavimo techniką, ji labai savotiška, galbūt labiausiai primena spiningavimą pilkeriais ar pjautinėmis blizgėmis, kuomet pastarieji viliokliai traukiami su pauzėmis. Mes vis pabrėžiame, kad sukriukės yra tie masalai, kuriais lengviausia žvejoti. Suabejočiau, nes nepasakome, kokios tos sukriukės.
Reziumuodamas abi straipsnio dalis, pasakysiu, kad pasunkintos sukriukės atveria itin plačias perspektyvas spiningautojams, jei tik jie skirs daugiau laiko gaudymui šiais viliokliais. Aišku, pradžia gali būti ne itin sėkminga, veikiausiai nutrauksite ir daug masalų, bet vėliau tai atsipirks su kaupu.
Romualdas Žilinskas
