Kaip pagauti Baltijos plekšnę. Išsamiau apie jūrinę įrangą

Surf tipo kotai, kurie skirti žūklei nuo kranto jūroje, dabar yra vienareikšmis mano pasirinkimas ir nesiūlyčiau niekam pirkti kitokių.

Žinoma, tokios meškerės, o turiu omenyje pagamintas tikrai žinomų firmų, kokybiškas, yra gerokai brangesnės už bet kokias dugnines. Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad jos kainuoja netgi daugiau nei bet kuris geriausias spiningas. Na, galbūt kokia nors itin prestižinė sudurtinė sportinė meškerė prilygsta labai geroms firminėms surf dugninėms pagal savo kainą.

Įrankiai

Tačiau neišsigąskite – mūsų žūklės prekių parduotuvėse galima rasti žūklei jūroje tinkamų surf meškerių ir už priimtiną kainą, ne visos jos yra tik labai brangios. O kas liečia įvairius „fyderius“ ir karpinius meškerykočius, lyginant su specializuotai žūklei skirtomis jūrinėmis dugninėmis, jie vis tiek turės vienokį ar kitokį trūkumą. Bet kurios surf meškerės skirtos žvejybai ekstremaliomis sąlygomis (bangos, jūros srovės, stiprus vėjas), jų užmetimo svoriai ir galimybės toli nusviesti sunkų masalą pranoksta visus kitus įrankius.

Jei anksčiau buvau įsitikinęs, kad minėtos meškerės gaudymui gėluose vandenyse tiks ir jūrinei žvejybai, tai dabar teigčiau atvirkščiai – kur kas sėkmingiau surf kotus mes galime pritaikyti žūklei gėluosiuose vandenyse. Tarkim, gaudant šamus, ūsorius ar kitas stambias bei stiprias žuvis.

Paprastai naudoju 4,20 m ilgio bei nuo 125 g iki 200 g užmetimo svorio surf meškeres. Yra prekyboje ir galingesnių, ir ilgesnių, bet mano turimų pilnai pakanka žuvaujant Baltijos priekrantėje. Renkantis meškerykočius derėtų orientuotis į savo ūgį, nes jei, tarkim, neaukštas žvejys nusipirks 4,50 ilgio surf kotą, tai jam bus sunku toli mėtyti masalą, meškeriotojas elementariai neišnaudos savo įrankio galimybių, greitai pavargs.

Mačiau parduotuvėse itin galingų, bet tuo pat metu atitinkamai ir sunkių meškerių, tokios, mano nuomone, irgi nepritaikytos žūklei mūsų sąlygomis. Be to, kaip sakiau, ilgiau pažvejojus smarkiai nuvargina meškeriotoją.

Rites jūrinei žūklei reikia rinktis tik didžiausias iš siūlomų modelių. Jos neturėtų būti mažesnės nei 5000 dydžio, aš naudoju Shimano Titanos 5500. Ji ne iš pačių prestižiškiausių ir brangiausių kategorijos, tačiau puikiai man tarnauja jau keleri metai.

Nemažai meškeriotojų rekomenduoja jūroje žvejoti tik su specialiai jūrinei žūklei skirtomis ritėmis, kurios nerūdija nuo sūraus vandens. Galima ir tokiomis, bet Baltijoje – tikrai nebūtina. Specializuotos ritės, kaip taisyklė, yra gerokai brangesnės, o vanduo mūsų jūroje ne toks sūrus, kad „sugriaužtų“ paprastas neinercines rites. Tiesa, reikalinga gera jų profilaktika – sutepimas tepalais, po žūklės reikėtų stengtis kuo greičiau išdžiovinti, išvalyti smulkaus smėlio smilteles ir korozijos išvengsite.

Jei yra galimybės galima rinktis ir dar didesnę rite, pavyzdžiui, 8000 ar 10 000 pagal Shimano klasifikaciją (yra net 14 000!). Tokios jau bus išskirtinai pritaikytos jūrinei žūklei (paprastai netgi būna nuoroda „surf“), nors kai kurios karpių meškeriojimui skirtos ritės irgi gali būti neįprastai didelės. Platūs didelių ričių būgneliai padidina užmetimo nuotolį, jos yra galingos, kas irgi svarbu gaudant jūroje.

Kita vertus, čia taip pat negalima perlenkti lazdos, kadangi reikalingas koto bei ritės suderinamumas, o didelė ritė daugiau sveria.

Esu praktiškai išbandęs įvairiausius įrankius – pigesnius ir brangesnius, prestižinius ir labai jau vidutinio lygio, todėl galiu pasakyti, kad, jei kalbėsime apie tikrą malonumą žvejyboje, įranga vienareikšmiškai turi būti specializuota, pritaikyta žūklei tik tam tikromis sąlygomis. Ir vėl pabrėšiu – ypač meškeriojant jūroje, nes tai lemia sudėtingos žuvų gaudymo sąlygos ir... aplinka. Jūra juk visada asocijuojasi su poilsiu.

Pagrindinį valą naudoju tik monofilamentinį, jo diametras 0,33–0,35 mm. Pastaruoju metu vis renkuosi giją, kuri skirta karpių gaudymui, tačiau puikiai tinka ir jūrinei žūklei. Toks valas minkštas, bet ne itin tąsus, o svarbiausia, kad atsparus trinčiai (mažai dyla liesdamas smėlį), sūraus vandens neigiamai įtakai, yra pakankamai slidus.

Aišku, būna ir specializuotų valų su atžyma „surf“. Tačiau toliausiai galima masalą užmesti su konusiniu valu (palaipsniui storėjantis darbinės dalies link, pavyzdžiui, nuo 0,30 mm iki 0,45 mm storio). Jis irgi skirtas žūklei jūroje, dar tokiu valu žvejoja karpininkai.

Apsaugant sistemėlę nuo nutrūkimo užmetimo momentu, kai kurie žvejai riša vadinamąjį „išmetimo“ valą (apie 10 m ilgio maždaug 0,45 mm diametro atkarpą), kuris būna storesnis už pagrindinę giją, tačiau aš jo nenaudoju. Pasakysiu kodėl.

Kadangi prie pagrindinės gijos toji valo atkarpa jungiama surišant, toje vietoje neišvengsime mazgelio. Užmetant mazgas liesis su meškerės žiedeliais ir dėl tokio, atrodo, menkniekio, mes prarasime kelis metrus užmetimo nuotolio. Be to mūsų priekrantėse daug vandens augalų, jie kabinsis būtent už to mazgo ir kils problemų partempiant užkibusią žuvį – žolių kuokštas strigs žiedeliuose.

Jei surf meškerėse žiedeliai yra platūs (bet vis tiek retkarčiais stringa augalai), tai gaudant paprastomis dugninėmis teks laimikį vilkte vilkti į krantą.

Svarbi jūroje nuo kranto gaudančio meškeriotojo įrangos dalis yra specialus tokiai žūklei skirtas trikojis stovas. Meškerykočiai ant jo statomi ne stačiai, bet palinkę kampu į vandenį. Jūriniai stoveliai žvejojant kitais žūklės būdais praktiškai niekur nenaudojami, tai labai specifinė įranga, tačiau jūroje ji yra būtina.

Ant tvirtai pastatyto stovo meškerės gerai laikosi ir nėra baimės, kad jos nugrius užsikabinus srovės plukdomam žolių kuokštui, nukris dėl bangavimo, stipraus vėjo.

Sistemėlė

Sistemėlę visada rišu ant truputį storesnio valo, nei pagrindinis. Pavyzdžiui, jei naudoju 0,33 mm storio giją, tai sistemėlei skirta jos atkarpa būna 0,35 mm diametro, kas kai kuriems žvejams atrodys labai neįprasta, nes mes pripratę elgtis atvirkščiai – pagrindinis valas turi būti storesnis. Tačiau jūroje kiti reikalavimai – tokia sistemėlė mažiau painiojasi užmetant, banguojant, nuo srovės.

Kažkada, kai pradėjau žvejoti, bandydavau valus „ploninti“ kiek įmanoma, nes vėlgi buvau įtakojamas savo patirties gaudant gėluosiuose vandenyse. Juk čia galioja taisyklė – kuo yra plonesnis valas, tuo mažiau jo bijo žuvys, tuo jautresnė būna sistemėlė ir panašiai.

Jūroje viskas kitaip – Baltijos žvynuotosios į tokius dalykus absoliučiai nekreipia dėmesio. Tad po kurio laiko tik supratau, kad ploni valai kibimo nepagerina, tačiau iš jų surištos sistemėlės tiktai dažniau susipainioja. Taip pat reikia atsižvelgti ir į naudojamų svarelių masę, tad smagiai švystelėjęs su sąlyginai plona gija sunkų svarelį, kitąsyk gali tik stebėti kaip toli jis skrenda, nes... nutrūko pagrindinis valas.

Tiesa, sistemėlės pavadėliai būna plonesni – jie šiuo atveju geriausiai tiktų 0,30 mm diametro ir iš minkštesnio valo. Minkšta gija ne taip greitai susigarankščiuoja, jei sistemėlė susipainioja (to vis tiek kartais nepavyksta išvengti). Tačiau patys pavadėliai man niekada nesusipina, nors yra gana ilgi.

Standartinės jūrinės sistemėlės būna su trimis pavadėliais ir kabliukais. Sistemėlės ilgis yra apie 2 m, o pavadėlių ilgis maždaug po 60 cm. Sistemėlės valo atkarpa ne vientisa, bet dviejose vietose sujungta trišakiais suktukais, trečiasis trišakis suktukas yra jungiamoji grandis tarp sistemėlės ir pagrindinio valo. Suktukai gana dideli, maždaug Nr. 2–4.

Gale sistemėlės tvirtinu karabiną, prie kurio prisegamas svarelis. Paskutinis pavadėlis, kuris yra sistemėlės gale, turėtų būti nutolęs maždaug 70 cm, tai reiškia, kad jis 10 cm nesiekia svarelio.

Vienu metu žvejų tarpe labiau išpopuliarėjo specialūs plastikiniai karoliukai – savotiškas suktukų pakaitalas. Jų konstrukcija labai paprasta: ovalo formos plastike yra kryžmai išdurtos dvi ertmės. Pro ilgesniąją (išilgai ovalo) perveriamas pagrindinis (šiuo atveju sistemėlės) valas, o pro trumpesniąją – pavadėlio gijos atkarpa.

Kad tas karoliukas neslankiotų, jis užfiksuojamas iš visų ertmės pusių valo mazgais. Ant valo toks karoliukas sukasi apie savo ašį, bet mazgai neleidžia jam slinkti valu. Šie naujoviški „suktukai“ turi vieną esminį privalumą – jie sumažina užmetamos sistemėlės pasipriešinimą ir leidžia masalą numesti bent keliais metrais toliau, nei naudojant įprastus trišakius metalinius suktukus. Taip pat ir pati sistemėlė atrodo ne taip smarkiai apkrauta, ne tokia griozdiška, mažiau už plastikinių rutuliukų kimba žolės.

Esu šiuos „pakaitalus“ išbandęs, tačiau galiausiai nusprendžiau, kad senieji įprastiniai suktukai yra geriau. Reikalas tas, jog tvirtinant plastiko rutuliukus reikia mazgyti valą, o kiekvienas mazgas jį silpnina.

Bandžiau vietoje paprastų rišamų mazgų ant valo užspausti silikoninius „stop“ mazgus. Pradžioje viskas atrodė lyg ir gerai, bet tik iki tol, kol nepradėjo kibti stambesnės žuvys. Tada jos savo svoriu nusmaukdavo plastikinius rutuliukus kartu su „stop“ mazgais iki pat svarelio ir visi trys pavadėliai (jei užkibdavo bent dvi žuvys ant viršutinių kabliukų) susipainiodavo.

Kabliukus naudoju Gamakatsu – ilgakočius, storavielius, su užkarpėlėmis ant kotelio, jų dydis yra Nr. 6 (pats optimaliausias variantas, bent jau man). Tačiau kada žuvys prastai kimba, rišu ir Nr. 8 ar Nr. 10. Jau paruoštos sistemėlės, kurių galima įsigyti žūklės prekių parduotuvėse, paprastai būna su pernelyg dideliais kabliukais – Nr. 4 ar net Nr. 2.

Kabliuko spalva kibimui jokios įtakos neturi. Tačiau jo tvirtumas yra svarbus. Neretai pasitaiko, kad žuvys kimba viena po kitos, jos būna labai aktyvios, giliai ryja masalą ir kabliuką tenka lupti giliai iš vidurių ar įstrigusį kietuose žabtuose, o tokie, pavyzdžiui, yra pas grundalą – tada sulaužau netgi savo patikrintus tvirtus kabliukus.

Laukite tęsinio.

Tomas Mykolaitis
Užrašė Romualdas Žilinskas