Kaip išmokti tvičinguoti arba ėjo boba karvių melžt

Kadangi rašau iš diktofono, stengiuosi perteikti pašnekovo kalbos niuansus. Savojo rašymo stiliaus jau nebepakeisiu, tačiau, manau, kad rašinys vis tiek būna truputį kitoks. Nors, aišku, čia ne man spręsti. Toliau vėl kalba Vidmantas...

Gyčiui Paškevičiui turėtų neblogai sektis

Kaip jau sakiau, voblerio traukimo tempą, pauzes, patrūkčiojimo stiprumą reikia parinkti ne tik kiekvienam modeliui individualiai, bet ir atsižvelgti į gaudomų žuvų aktyvumą, įgeidžius. Todėl tvičinguodamas visada... dainuoju.

Taip, teisingai supratote, tiesiogine ta žodžio prasme – dainuoju žinomas dainas. Tarkim. „ė-jo bo-ba kar-vių melžt“ arba „du gai-de-liai, du gai-de-liai.“. Jei turit normalią klausą, tikriausiai juntate skirtumą tarp akcentuotų kirčiuotų skiemenų ir mažiau akcentuotų, jaučiate ir pauzių ilgį.

Taip trūkčioju ir voblerį; kur reikia akcento – stipriau, be akcento – silpniau, pauzių metu stabdau. Galima tas melodijas greitinti ir lėtinti, jei daugiau dainų nemokate, bet ritmas juk vis tiek tas pats išlieka. Turiu omenyje, kad kažkuriam laikui pasirenki vieną dainą, o jei ji pasirodo neveiksminga, tuomet galima pakeisti kita.

Mano repertuaras pakankamai platus. Išbandau keletą ar keliolika dainų, tarkim, vienai skiriu kokias dvidešimt minučių, gal mažiau, ir dainuojant kokią nors, žiūrėk, ima ir užkimba. Reiškia, kad tai yra tos dienos daina. Pavyzdžiui, šiandien kimba tvičinguojant „Du gaidelius“, o rytoj „Ant kalno mūrai“. Jūs tikriausiai galvojat, kad aš čia juokauju? Nieko panašaus – kalbu visiškai rimtai.

Pateiksiu ta tema kitą pavyzdį iš tų laikų, kada apie voblerius net nesapnavome, nors aš tuo metu jau turėjau pakankamai ilgą žuvavimo „stažą“. Veikiausiai nemaža dalis dabar spiningaujančių tada dar mokėsi tik vaikščioti ir kalbėti, bet dabar tai nesvarbu.

Taigi stovi du žvejai ant kranto ir spiningauja vienodomis blizgėmis, vienodomis ritėmis ir vienodo storio valais. Abudu traukia vartikles ta pačia maniera. Bet vienam iš jų kimba nuolat, o kitas nieko nesužvejoja. Kodėl taip nutinka?

O dabar pažiūrėkime į tų žvejų spiningus. Kotų ilgis skiriasi kokiais 5 cm. Arba vieno yra truputį minkštesnis. Smulkmena. Taip – čia sausumoje tikrai smulkmena, tačiau vanduo yra 800 kartų tankesnis už orą. Todėl toji smulkmena, kuri čia taip, regis, niekingai įtakoja masalo žaidimą, ten po vandeniu bus 800 kartų svarbesnė.

Kadangi dabar žiema, tai gal tarsiu kelis žodžius apie tvičingavimą šaltame vandenyje. Visi žvejai lyg sutarę tvirtina, kad rudens pabaigoje ir žiemą (jei ežerai dar neužšalę, aš gaudau kol galima plaukioti valtimi) tiesiog būtinas lėtas voblerio traukimas ir ilgos pauzės. Gana dažnai iš tiesų taip reikėtų pravesti šį masalą, tačiau tikrai ne visada. Būna, kad lydekos kimba žaidžiant vasariniu ritmu.

Arba dar vienas įdomus pastebėjimas. Patrauki keletą kartų toje pačioje vietoje voblerį staigiais judesiais, o po to – lėtai, taip, kaip ir siūlo daugelis. Tada lydeka užkimba. Jei iš karto tik lėtai – negriebią ji vilioklio, nors užsimušk. Nežinau kodėl taip, spėju, kad lydeką suerzina judrus masalas, tačiau grobuonė atakuoja tik lėtai žaidžiantį. Bet vėlgi – jei ligi tol nebūtum lydekos išerzinęs, veikiausiai ji nereaguotų ir į tą lėčiau vedamą vilioklį.

Kalbėjau apie dainavimą tvičinguojant vobleriais, bet dar pamiršau pasakyti, jog kitąsyk pasiteisina ir labai ilgos pauzės. Tokią traukimo manierą irgi reikėtų išbandyti.

Yra nutikę, kad visai atsitiktinai supranti, jog tądien lydekos nori neįtikėtinai ilgų pauzių, kas dažniausiai būna būtent šaltame vandenyje. Užmeti masalą ir tuo metu prisideginėji cigaretę. Vėjas, todėl ilgai neuždegi. Ir staiga – op! – sulinko spiningas. Arba panašiai atsitinka, kada vobleris vandenyje, o tu sugalvoji išsitraukti inkarą. Griebia lydekos tiesiog nejudantį, na, nebent bangos jį šiek tiek siūbuoja, masalą, kuris tokioje padėtyje prabuvo kone minutę ar net ilgiau. Aišku, tokio ilgio pauzių nesiūlau, bet iki keliolikos sekundžių galima bandyti uždelsti.

Visgi labiau mėgstu vobleriais žaisti vidutinišku arba lėtu ritmu. Kažkodėl tada didesnį malonumą jaučiu. O kuomet juos tvičinguoji greitai lyg dalgiu šienaudamas, kuomet tik bumt-trūkt ir yra, man nelabai taip smagu, žymiai mažesnis azartas...

Apie masalų kibumą

Kiek pastebiu, daug dėmesio žvejai skiria voblerių spalvoms. Ir straipsniuose nuolat apie tai rašoma. Aš esu iš tų spiningautojų, kurie šituos dalykus vertina gerokai mažiau, duodu gal kokius 5 proc. iš visų tų spalvinių variacijų, kad jos lemia sėkmingą žūklę. Labiau akcentuoju patį voblerio modelį bei masalo darbą. Dar žinau iš vaikystės, kad apniukusią dieną reikalingas „sidabras“, o saulėtą „auksas“, štai tokie būtų pagrindiniai orientyrai.

Atvirai pasakysiu, jei man vobleris nepatinka, kaip jis yra nudažytas (nepatinka tiesiog, nežinau kodėl, bet netraukia mano akies), tai tuo modeliu arba negaudau apskritai, arba net ir bandydamas nieko nesužvejoju. Neneigsiu ir fakto, kad jei masalu netiki, tai ir gaudai juo atsainiau nei tuo, kuris tau regisi kibesnis.

Kas liečia modelį, nors jį paminėjau kaip pakankamai reikšmingą, bet tikriausiai nenustebinsiu sakydamas, jog lydekos užrašų ant masalų nugarėlių neskaito. Tiesiog konkretus vobleris svarbesnis kitu aspektu – jis turi kažkokį panirimo gylį, virpesių spektrą ir panašiai, juo galima žaisti vienaip arba kitaip. Kita vertus, pastarasis dalykas bus jau spiningautojo nuopelnas – jei jis mokės gerai tvičinguoti, gali priversti voblerį žaisti maksimaliai išnaudodamas visas jo galimybes.

Aišku, kartais visgi išbandau net ir nepatinkančius voblerius, nors jais ir netikiu. Vienas pavyzdys. Kadangi dirbu žūklės prekių parduotuvėje pardavėju, tai nemaža dalis naujų masalų pirmiausiai papuola į mano rankas. Gavome naujus voblerių modelius. Pasiėmiau vieną patikusį, jis turėjo 14 spalvinių variacijų. Susikabinau visus tuos masalus valtyje ir testuoju – žiūriu, kuri spalva bus kibesnė.

Paprastai vienoje vietoje ilgai netrunku, jei gaudau žinomame ežere, kur tiksliai esu nustatęs kibiausias lydekų vietas, užmetu masalą nuo penkių iki dešimt kartų ir, jei nekimba, plaukiu toliau. Beje, testuoti naujus masalus, įrangą patarčiau ten, kur yra didžiausia tikimybė pagauti žuvį, kur bandote laimę ne pirmą sykį.

Pasiėmiau tąsyk naujojo modelio vieną spalvinį variantą ir užsispyrusiai bandau juo suvilioti plėšrūnę. Pirmąją pagaunu tik po poros valandų. Toje pat vietoje iš karto keičiu tokį patį voblerį į kitos spalvos ir lydeka užkimba jau pirmu metimu. Vėl keičiu masalą ir trečiu vobleriu sugundau aštriadantę taip pat labai greitai. Ketvirtu spalviniu variantu irgi gerai sekasi, nors nuplaukiau į kitą žūklavietę. Ten užkabinu pirmąjį voblerį ir irgi pirmąsyk užmetus ištraukiu margašonę. Tada kabinu antrąjį voblerį, kuriuo anksčiau buvau pagavęs lydeką vos jį užmetus, tačiau dabar žuvys jau ant jo nebekimba...

Jei nesupratote, ką pasakiau, skaitykite dar sykį, o išvada ta, kad jei lydekos yra „sukilusios“, tai labai didelės reikšmės masalo spalva neturės. Dabar svarbu tinkamai juo tvičinguoti. Nors, kita vertus, spalviniai plėšrūnių prioritetai gali labai greitai kisti net dienos bėgyje viename ir tame pačiame ežere, nes tai priklausys ir nuo saulės kritimo kampo bei apskritai debesuotumo, bangavimo intensyvumo, nuo kitų panašių žvejo neįtakojamų aplinkos veiksnių.

Dar vienas pavyzdys, nors jis yra ne apie voblerius. Kažkada nusipirkau Konger firmos sukriukę, kurios tik vienas spalvinis variantas buvo labai kibus. Kadangi žvejodavau dažnai su sūnumi, tai tekdavo dalintis tuo vieninteliu masalu, nes kitų lydekos visiškai nenorėjo griebti. Na, ar tai žvejyba – reikia daugiau tokių pat blizgučių nusipirkti...

Aplaksčiau visas Vilniaus žūklės prekių parduotuves ir išpirkau visas taip dažytas tokio paties numerio bei modelio Konger sukriukes. Ir ką manot?

Nekibo lydekos ant jų, plėšrūnės vis tiek čiupdavo tik tą vienintelę. Reiškia, kad ji buvo kažkokia išskirtinė, kažkaip kitaip sukosi tos blizgės lapelis, kitokius virpesius išgaudavo, nes analogiški masalai margašonių negundė. Veikiausiai ji tokia buvo pagaminta netyčia, koks nors gamyklinis brokas, bet labai jau vykęs. Deja, teko tuo masalu ir toliau dalintis, kol vieną dieną kažkuris iš mūsų laimingą sukriukę nutraukė...

Visi pasakojimai turi pradžią ir pabaigą, šiai dienai užteks. O kitąsyk papasakosiu apie kai kuriuos žinomesnius kibius voblerių modelius, gal ir dar šį bei tą daugiau.

Vidmantas Jurkevičius
Užrašė Romualdas Žilinskas