Guminukai naktinei sterkų žūklei

Beje, ne jie vieni – draugiją šiems plėšrūnams neretai palaiko ir lydekos. Tai gana keista, kadangi teoriškai šąlant vandeniui, tuo labiau naktį, kai būna žemiausia paros temperatūra, grobuonys, regis, turėtų plaukioti kur nors duobėse arba arčiau upės vagos – juk ten tuo metu yra jų aukos, karpinės žuvys. Tačiau praktika rodo ką kita.

Beje, taip žvejoju iki užšąlant Nemunui, o Kauno miesto prieigose šioje upėje ižas gali pradėti plaukti tik po Naujųjų metų – žiema žiemai nelygi.

Truputį apie spiningavimo techniką

Renkantis guminukus naktinei žūklei vienas iš pagrindinių orientyrų yra jų spalva. Tiesa, gaudydamas riperiais kažkodėl visada pasiekdavau geresnių rezultatų, nors, vėlgi teoriškai, tvisteriai vandenyje sukelia stipresnius virpesius ir tamsoje jie lyg ir turėtų tikti geriau. Bet taip nėra – tik retesniais atvejais silikoniniai kirminai būdavo kibūs, o didesniąją sterkų dalį sužvejodavau žuvelių imitacijomis.

Lydekų požiūris į silikoninius masalus kitoks, jos dažniau norėdavo smarkiai virpančių masalų arba didesnių riperių, aštriadantėms kartais įsiūlydavau net silikonines varles arba dviuodegius tvisterius. Visgi pagrindinis nakties laimikis – sterkai, tad ant galvakablio kabliuko dažniausiai maudavau guminukus, kurie labiau panašūs į žuveles.

Sterkai riperius rinkdavosi kitaip nei dieną, jei lygintume šių masalų modelius. Šviesiu paros metu sterkai dažniau kibdavo ant siaurų guminukų, kurių uodegėlė virpėdavo tankiai, bet neplačia amplitude. Sutemus plėšrūnų prioritetai kisdavo – dabar jie labiau norėdavo masalų lėčiau, bet plačiai linguojančiomis uodegėlėmis, nors visgi prioritetas – siaurakūniai šios rūšies viliokliai.

Traukti masalą tekdavo kiek įmanoma lėčiau, čia beprasmis būdavo tipinis džigavimas agresyviai daužant upės gruntą – reikėdavo stengtis pamažu vilkti guminuką dugnu, kaskart vis kilstelint spiningo viršūnėlę, kad riperis pakiltų į aukštesnius vandens sluoksnius, bet skęstų kiek įmanoma ilgiau. Rankų judesiai taip spiningaujant turėtų būti plastiški, masalo patempimai lengvi, greitėjantys.

Norint pasiekti optimalių rezultatų reikėdavo pasirinkti ir atitinkamo svorio galvakablius. Suprantama, pageidautina kiek galima lengvesnius, tačiau neperlenkiant lazdos – masalas juk turi pasiekti dugną, o ne plaukti nešamas srovės. Todėl galvučių svorį veikdavo ne tik pinto valo storis, bet ir masalo dydis bei plūdrumas ir, be abejo, pasirinkta vieta.

Dar vienas niuansas. Kitąsyk sėkmingesnės būdavo ofsetinės galvutės nei įprasti galvakabliai. Ypač šį faktą akcentuočiau, jei sterkai, dėl jiems vieniems žinomų priežasčių, atsisakydavo griebti masalus ir mano „taikinys“ tąnakt būdavo lydekos. Veikiausiai aštriadantės norėdavo itin agresyviai dirbančių silikoninių vilioklių, kadangi čiupdavo stambokus tvisterius pamautus ant ofsetinių galvučių kabliukų.

Sterkai, o gal ir lydekos, kas man gana keista, tamsoje gerai mato, kadangi, kaip minėjau, vienas svarbesnių dalykų – masalo spalva. Bet kokiu atveju, ji turi būti šviesi: balta matinė arba „pieniška“, salotinė arba ryškiai geltona, šviesiai melsva arba pilkšva.

Tačiau negalima nurašyti ir tokių spalvų, kaip, tarkim, tamsiai mėlyna, jei ji yra su blizgučiais. Neretai susidarydavo įspūdis, kad tą ar kitą naktį būtent blizgučiai ir (ar) perlamutras buvo sėkmingos žūklės pagrindas. Na, o vieni iš dažniausiai naudojamų, suprantama, būdavo tamsoje fluorescuojantys masalai. Tačiau nereikėtų visą žvejybą remtis tik jais, nes pasitaikydavo naktų, kai kiti išvardinti spalviniai variantai arba koks nors vienspalvis, čia net nepaminėtas riperis, gundydavo sterkus ir lydekas, o šviečiančių guminukų plėšrūnai kažkodėl nenorėdavo. Taip dažniau nutikdavo šviesesnėmis, giedromis naktimis. PAVYZDYS 1pav (gali šito nedėt, nebūtinas, bet limpa, kaip nori) Tačiau visa tai yra ankstesnė naktinio spiningavimo patirtis, ne vienas iš ankstesnių guminukų išėjo užtarnauto poilsio, nes žūklės prekių gamintojai siūlo vis naujesnius, kibesnius masalus.

Kvapas ir skonis turi racijos

Paskutiniu metu tarp žvejų smarkiai išplito riperių ir tvisterių hibridai, taip pat rinką užplūdo ir vadinamieji „valgomi“ (prisodrinti plėšrūnėms patrauklaus kvapo ir skonio) masalai, kurie beveik visada ir būdavo minėtų hibridinių formų, kai kurie iš jų plaukiantys. Reikia pasakyti, kad tai tikrai puikūs guminukai, ir jie ypač patinka sterkams bei ešeriams. Kadangi pastarieji plėšrūnai naktimis nekimba, tad visą dėmesį sutelksiu į sterkų gaudymą.

Prieš kalbėdamas apie masalus, norėčiau akcentuoti dar vieną faktą. Plėšrūnai tamsoje dažniausiai čiumpa guminukus ne taip pastebimai kaip dieną. Kartais juntamas lengvas stuktelėjimas, atrodo, tartum galvakablis barkštelėjo į akmenį. Taip irgi gali būti, tačiau bet kokiu atveju dera nedelsiant pakirsti, nes galite pražiopsoti kibimą.

„Valgomi“ guminukai yra geri tuo, kad net nelabai įgudęs spiningautojas turi didesnę galimybę laiku sureaguoti į kibimą – plėšrūnė tokį masalą ilgiau laiko gerklėje. Ne paskutinėje vietoje yra ir šių vilioklių skleidžiamas kvapas. Dar anksčiau, kuomet tokie silikoniniai masalai pas mus buvo didelė retenybė, kai kurie spiningautojai naudojo purškiamus atraktantus.

Kvapo koncentratas Balzer Pradžioje aš į minėtus dalykus žiūrėjau gana skeptiškai, bet kai vienas žvejys, stovėdamas šalia manęs, per pusvalandį ištraukė du stambius sterkus ir „desertui“ dar vėgėlę, o aš nepagavau nieko, nors spiningavom praktiškai tokiais pačiais guminukais, mano abejonės išgaravo it dūmas.

Ir išties šiuos guminukus kartais griebia net vėgėlės, aš pats jų esu keletą sugavęs. Taip pat turėkite omenyje, kad šaltame vandenyje kvapai sklinda toliau, juos žuvys junta geriau (štai kodėl nerekomenduojama vėlų rudenį ar žiemą smarkiai iškvėpinti jaukų), tad prisodrintų skonio ir kvapo guminukų plėšrūnės tokiu metų laiku ypač pageidauja. Aišku, galite ir dabar naudoti specialius atraktantus, kuriuos užsipurkšite ant kibesnių nekvepiančių modelių.

Kaip vieną iš geresnių firmų, kurios guminukais aš dažniausiai ir spiningauju, galiu įvardyti „Lucky John“. Jos siūlomi silikoniniai „valgomi“ masalai mūsų vandenyse kuo puikiausiai pasiteisino, galiu parekomenduoti keletą tikrai kibių modelių bei jų spalvų naktinei žūklei. Tiesa, paprastai tamsoje naudoju didokus masalus, kad išvengčiau nereikalingo smulkių sterkiukų kibimo. Be to savo pasirinkimą apriboju keliais masalais iš daugelio, kurios nors vienos serijos guminukų. Išimtis – kai gaudau Carolina Rig sistemėle, tuomet vilioklių dydis būna mažesnis.

Vėl nedidelis intarpas. Masalų dydžiai kinta atsižvelgiant į vandens temperatūrą. Kartais būna pakankamai šiltas ruduo ir vanduo vėsta lėtai, palaipsniui, todėl dar iki spalio vidurio sterkai nori „vasarinių“ riperių dydžių. Bet pasitaiko, kad jau rugsėjo pabaigoje pereinu prie grynai rudeniui skirtų „gabaritų“ ir mažesniuosius guminukus palieku namuose iki kito sezono.

Firma viena – pasirinkimas didelis

Kaip ir daugelis firmų, taip ir Lucky John visiems savo guminukų taiko tuos pačius spalvinius variantus. Noriu pasakyti, kad skirtingų serijų silikoniniai masalai turės tais pačiais kodiniais numeriais sužymėtus spalvinius variantus ir jie tarpusavyje nesiskirs. Skirtumas tik tas, kad kai kurios serijos gali būti sudarytos, tarkim, iš 20 spalvinių variacijų, kitos bus pilnos gamos, tarkim, 50 skirtingų piešinių. Aš taip kalbu todėl, kad nematau prasmės analizuoti kelių serijų masalus su tokiomis pačiomis spalvomis, kadangi straipsnis orientuotas būtent į spalvinę gamą. Kodų taip pat nevardysiu, tiesiog pateiksiu pavyzdžius ir bus aiškiau.

Puikūs viliokliai, kuriuos priskirčiau jau minėtai hibridinei kategorijai (visgi jie daugiau riperiai nei tvisteriai), yra Mr. Greedy, Joco Shaker, Spark Tail, netgi turintys savotiškas šonines ataugėles Bugsy Shad, bet straipsnyje apsiribosiu vos viena serija Tioga, kadangi būtent jos spalvinė gama yra didžiausia.

Trumpai apie patį masalą. Tioga, nors ir turi riperio uodegėlę, bet dėl savo plonos uodegos, manding, savo virpesiais yra artimesnis tvisteriams. Tačiau tas faktas netrukdo puikiai kibti sterkams, nes smarkiai ištęstas kūnelis yra tarsi sukurtas šių plėšrūnų žūklei. Apie mažus modelius nekalbėsiu, kadangi naktį naudoju tik didesniuosius, 8,6 ir 9,9 cm ilgio, kartais, kol dar šilta ir 7,4 cm dydžio. Reikėtų pabrėžti, kad šios serijos viliokliai turi skumbrės kvapą.

Tioga guminukai man paprastai būdavo kibiausi ne džigaujant, o tiesiog lėtai velkant juos dugnu, kaskart timptelint arba net vos pakeliant nuo grunto trumpais spiningo patrūkčiojimais. Žinoma, tai kažkiek riboja gaudymo galimybes, nes tokiu atveju reikia ieškoti lygesnio, be šiekštų dugno. Nors pagaudavau sterkų ir neagresyviai džigaudamas.

Konkretūs spalviniai variantai

Iš visų spalvinių variantų, pirmiausia reikėtų paminėti fluorescuojantį guminuką. Gal nustebsite, nes veikiausiai neatkreipėte dėmesio, bet tokio tipo guminukai tamsoje švyti nevienodai. Taip, praktiškai vos ne visada, jie turi tą žalsvą švytėjimą, tačiau jo intensyvumas labai skiriasi. Kita vertus, kai kurie fluorescuojantys guminukai labai greitai tarsi „išdūksta“ – jie švyti neilgai ir nuolat tenka naktį žibintuvėliu pašviesti į masalus – savotiškai juos „pakrauti“. Deja, įsijautęs į žūklę pamiršti ir žuvauji su beveik nešviečiančiais masalais. Kartais tai yra gerai, bet dažniau, jei jau sterkai nori „fosforo“, tai būtent ryškaus.

Tioga šviečia taip, kad galima būtų supjausčius atraižėlėmis naudoti plūdžių švieselėms. Nė kiek neperdedu, tai yra itin ryškiai fluorescuojantis ir praktiškai visą naktį savo žibėjimą išlaikantis guminukas. Kada geriausiai tokius naudoti? Kada naktis tamsi ir be žvaigždžių, vanduo drumstas ir, kaip sako mūsų seneliai, kad dangus su žeme maišosi, t. y. vėjas, lyja, oras, kuomet nelabai norisi iškišti nosį iš namų. Beje, būtent šiais guminukais sterkinėse vietose esu pagavęs keletą vėgėlių.

Turbūt labiausiai sterkinė spalva yra oranžinė, nes tą vadinamąją „morką“ žino net pradedantieji spiningautojai. Lucky John paletėje yra tokia spalvinė variacija, deja, šios spalvos turėjau vos kelis vienetus, nutraukiau, o mūsų parduotuvėse neradau pirkti. Suprantama, kad turėjau ir kitokių guminukų, kurie buvo „morkiniai“, bet ką daryti, jei sterkai nori tik Tioga? Problemą išsprendžiau ir, reikia pasakyti, su kaupu.

Nudažiau oranžiniu markeriu fluorescuojantį guminuką. Dabar jis švytėjo ne taip ryškiai, ne žalsva, bet gelsva spalva. Uodegėlės galą palikau nedažytą, tad net tamsoje dabar turėjau dvispalvį masalą, kokių, beje, nebuvau ligi šiol matęs. Tad nesutemus šį guminuką naudojai tarsi oranžinį, o tamsoje – kaip fluorescuojantį ir... labai patinkantį sterkams. Pabandykite taip nudažyti – neapsiriksite.

Jau sakiau, kad naktimis (ir ne tik) sterkai labai vertina perlamutru tviskančius guminukus. Sakyčiau, kad tas perlamutrinis blizgumas suteikia natūralumo. Praktiškai tai irgi pasitvirtina, nes spalvinė variacija, kada guminuko nugarėlė yra pilkšvai rusvos spalvos, o jo pilvelis šviesiai pilkas su natūralaus perlamutro tviskesiu – puikus pasirinkimas skaidriame vandenyje iki visiškai sutems. Taip pat toks guminukas būna kibus labai šviesiomis giedromis naktimis arba šviečiant nuo tiltų, krantinių žiburiams. Dažnai žvejoju pačiame mieste, todėl žinau, kad apšvietimas nuo žiburių ir žvaigždžių būna skirtingas, plėšrūnės kitaip vertins spalvas, bet ši spalvinė variacija – universali.

Kitas dvispalvis guminukas, kai pilvelis yra ryškiai žalias, o nugarėlė tamsiai vyšninė, silikonas prisodrintas blizgučiais – bus geras pasirinkimas paryčiui. Net nežinau kodėl man taip nutikdavo. Spiningauju per visą naktį, prieš švintant pabandau šiuo guminuku ir yra... Šis masalas puikus ir pradėjus brėkšti.

Šiaip jau tokios spalvinės variacijos dienomis būdavo geros žūklaujant netoli žolių lydekas, bet čia – kažkoks sunkiai paaiškinamas faktas. O nakties pirmoje pusėje tokią spalvinę variaciją geriau siūlyti būtent lydekoms.

Violetinis su blizgučiais silikoninis masalas irgi yra vienas iš tipinių sterkinių. Dienomis jis gerai gundo ešerius, bet naktį tokio kažkodėl užsimano sterkai. Tiesa, naktis turėtų būti šviesi, tamsiomis apniukusiomis naktimis geriau jau rinktis kažką šviesesnio. Itin geras masalas gaudant šalia miesto krantinių.

Dar vienas pastebėjimas – šios spalvos paprastai nori patys didžiausi sterkai. Jis yra taip pat geras pasirinkimas viliojant blausiaakius gelmėse.

 Rožinis lyg moteriškos kelnaitės... Na, man tokia spalva sukelia atitinkamas asociacijas. Bet sterkams tai nesvarbu, nes jie labai noriai kartais griebia tik šitokios spalvos guminuką ir kitokio niekaip neįsiūlysi. Naktį šviesiai rausva spalva žmogaus akiai nėra gerai matoma, bet sterkai veikiausiai regi kitaip. Tiesa, šiuo guminuku geriausiai žvejoti nelabai giliose vietose, kai pilnatis, daug žvaigždžių. Kažkaip didesnio skirtumo skaidriame ar drumstame vandenyje nejutau, esmė – seklesni vandenys.

Beje, pavyzdyje matote ne Tioga, o vėlyvesnę jos versiją Tioga Fat, kuri skiriasi masyvesniu (storesniu) kūneliu, kuriame yra ir išilginė ertmė ofsetiniam kabliukui. Taip pat Tioga Fat gaminami didesnių gabaritų, mažiausias dydis yra 9.9 cm. Ši versija sukurta patiems stambiausiems plėšrūnams, nors pagal savo žaidimo pobūdį beveik nesiskiria nuo Tioga.

Veikiausiai nustebsite, kad pasirinkau aprašymui būtent tokias spalvines variacijas, nes jos, išskyrus fluorescuojantį ir galbūt perlamutrinį guminukus, yra mažiau žinomos. Todėl ir pasirinkau, kad mažiau žinomos ir rečiau naudojamos. Bet tikrai nereiškia, kad nekibios, nors dar straipsnio pradžioje minėjau tipines naktinei žvejybai skirtas spalvas.

Norėčiau trumpai pasakyti apie naktinį sterkų kibimo grafiką. Jis labai paprastas – iki vidurnakčio ir porą valandų prieš švintant. Todėl vėlai rudenį tamsoje galima žvejoti gerokai ilgiau nei rudens pradžioje. Žinoma, reikėtų įskaityti ir prietemos valandas, taip pat ankstaus ryto, kol saulė nepakilo, laikotarpį – tokiu metu galima sulaukti tikrai gero kibimo. Vasarą galioja kita valandinė sistema, bet nesiplėsiu, tai jau būtų atskiras straipsnis, galbūt ir su kitais pavyzdžiais.

Romualdas Žilinskas