Geriausi kabliukai žiobrių žūklei
Dar savaitę žiobrių gaudymas tęsis, o po to žiobriautojams teks pamiršti šį malonų užsiėmimą iki kito pavasario. Nors kodėl – juk šias žuvis galima sėkmingai žvejoti ir visus metus, išskyrus tą pertrauką, kuomet jos neršia.
Tačiau taip veikiausiai nebus, kadangi dalis meškeriotojų keis žvejybos „kryptį“ ir ims gundyti karšius, šapalus, kuojas ar kitas karpines žuvis, dalis galbūt čiups spiningus, o dar viena dalis žūklautojų iš tiesų padės plūdines ir dugnines kur nors į kampą, dulkes nupūs nebent išsiruošę pailsėti prie upių, ežerų, žodžiu, paatostogauti.
Apie pastaruosius aš kalbu labai rimtai, nes tikrai yra tokių meškeriotojų, kurie žvejoja tik žiobrius, nes... jie kimba visiems. Teoriškai. Bet praktiškai būna kitaip. Užvakarykščios žūklės pavyzdys.
Šmaukšt į upės vidurį...
Sėdžiu prie Neries, žiobrių aktyvumas silpnas, realiai pagaunu į valandą vieną. O ir kimba jie labai nenoromis – timpt, timpt sava maniera dugninės viršūnėlę, pakrato, tačiau masalą išspjauna.
Galvočiau, kad galbūt mailius išdykauja, tačiau pagal kibimą matosi, kad meškerės galą taip purtyti gali tik žiobris, juolab, kad vieta man gerai žinoma. Bet, kaip sakiau, ne visi užkimba, nes meškeriotojų kalba kalbant, „atbulais dantimis“ ragauja masalą – ištrauki tik tuščią kabliuką, kadangi kažkokiu būdu sugeba nurauti uodo trūklio lervas. Mailius – aukšlės, smulkios kuojos, gružliai – paprastai palieka trūkliukų odeles, iščiulpia tik syvus.
Kadangi žuvauju nuo ankstaus ryto, jau nemažai laiko, todėl vis tiek skiaurė pilnėja, tegul ir pamažu. Kol meškerioju, krantu praeina bent penki žvejai, visi nematyti, ir ieško vietų, kur žiobriai tiesiog patys ant kabliuko kabinasi. Ir net žinau iš kur jie ateina – už puskilometrio nuo manęs yra upės tiesioji, kurioje vienas prie kito susėda „įvairaus plauko“ meškeriotojai, nes ten ir žūklavietė neprasta, ir krantas labai patogus. Toje atkarpoje rasi ir labai gerai meškeriojančių, kurie turi daugiametę patirtį, bus ir tokių, kurie žūklauja pripuolamai ir tik dabar.
Būtent pastarieji ir nerimsta, nes oras žvejybai ne itin koks – vėjas per kelias valandas keičiasi nuo vakarinio iki rytinio, vėl atsisuka atgal, jo greitis irgi kinta, dangus tai nušvinta giedra, tai apniunka, net oro temperatūra per tą laiką šokinėja kokių septynių laipsnių ribose aukštyn, žemyn. Žodžiu, permainos didelės, toks nepastovumas neigiamai įtakoja netgi migruojančių žiobrių apetitą.
Bet kai kuriems meškeriotojams atrodo, jog „kalta“ jų pasirinkta žūklavietė, reikia ieškoti geresnės. Toks įspūdis, kad už upės posūkio vėjas kitaip pučia, dangus yra kitoniškas ir oras bus šiltesnis. Į klausimus „kaip kimba?“ atsakau, jog beveik nekimba. O jei kažkuris suabejoja, kad „juk nemažai pagavai...“, pareiškiu, kad jau visus čia esančius žiobrius išgaudžiau. Ne visus išties, o tik aštuonis.
Todėl vynioju meškeres, nes jaučiu, kad žuvų aktyvumas tik prastės, bet negerės. Vos išsitraukiu ir imu dėliotis pirmąją dugninę, prisistato vienas iš „praeivių“ ir mindžikuoja šalia, kol susikrausiu savo mantą.
Kada susidedu antrąją dugninę ir atraminius kuoliukus, jis išsyk beda į krantą savo stovelį meškerei ir šveičia ne menkesnį nei 100 g šratą į vidurį Neries. Nedaug trūko, kad būtų mano pliką galvą „pašventinęs“, nes tas trečdalio plytos svorio gramzdas prašvilpė pro ausį – sviedė žmogelis svarelį atsilošęs...
Nestovėjau, nežiūrėjau kaip toliau vystysis įvykiai, kadangi baigtį žinau – visa sistemėlė jau po pirmo užmetimo bus „palaidota“ upės srauniame ir sekliame akmenyne. O žiobriai, beje, ten kimba vos 10–12 m nuo kranto.
Na, bet tai jau to žvejo problema, tai žvejyba iš serijos „kuo toliau užmesi, tuo daugiau didesnių žuvų pagausi“. Nereikia pykti dėl mano pasišaipymo, pasakoju kaip buvo, kaip yra ir vis tiek džiaugiuosi, kad bent žiobriai didina žuvaujančių skaičių.
Kadangi mano rašliavos apie žiobrių žūklę šįmet itin daug, tai bus veikiausiai paskutinis straipsnis pavasarine šių žuvų meškeriojimo tema. Esu žadėjęs daugiau pakalbėti apie įvairias smulkmenas (primenu – žūklėje smulkmenų nebūna!) žuvaujant žiobrius. Na, kad ir tiesiogiai susijusiomis su ką tik nupasakota žūkle. Tai visų pirma būtų kabliukas...
Plonas, raudonas, apvalaus linkio, su maža užkarpėle
Kuomet žiobriai kimba nenoriai, masalus išspjauna, vienintelis būdas apgauti žuvis – rinktis mažesnio numerio kabliukus.
Paprastai uodo trūklio lervos kabinamos ant plonavielių, dengtų raudona emale kabliukų. Tačiau ne ką blogesni yra ir tamsios mėlynos spalvos. Juodi – jau prasčiau, o balti ir ypač geltono metalo... ai, gal tokių atsisakykit. Jei žiobriai puikiai kibs – gal skirtumo ir nejausite, tačiau puikiai būna retai.
Esant didesniam žiobrių aktyvumui aš labai nesismulkinu, veriu bent 12 kirminų. Uodo lervos būna įvairių dydžių, jei nėra iš ko rinktis, kitąsyk nusiperki ir labai smulkių kirminų, tada net 15 vienetų lervų neužtenka.
Užkibęs žiobris dažniausiai labai nesumaigo ant kabliuko esančių lervų, tad nuėmus nuo kabliuko žuvį, pakanka užkabinti porą šviežių, senesnes palieku. Jei išbalusios, praradusios spalvą, tuomet pakeičiu.
Pasitaiko dienų, kai žiobriai geriau kimba ant „sumuštinio“ iš vienos ar dviejų musės lervų ir kelių ar keliolikos trūkliukų. Musės lervos kabinamos pirmiau, po to jau suneriamos uodo trūklio lervutės. Retais atvejais, o taip, beje, buvo prieš maždaug savaitę, žiobriai kažkodėl užsimano sliekų. Kitaip nei žvejojant karšius, geriausiai nerti pačių smulkiausių sliekų kuokštą – 3–5 visai mažus sliekus.
Aš žiobriaudamas paprastai rišu maždaug Nr. 10 dydžio kabliukus. Gal kažkam pasirodys per dideli, tačiau nelygu kokios firmos tie kabliukai, nevienodi būna ir skirtingų rūšių, serijų. Kartais naudoju net Nr. 8, turint omenyje, kad žuvauju uodo trūklio lervomis, tai jau yra išties nemaži kabliukai.
Tam yra priežastis. Žiobriai nelabai baidosi didesnių kabliukų, o aktyviai kibdami ryja masalą giliai. Tad sutaupau laiko, nes smulkų kabliuką tektų ilgai krapštyti iš žuvies gerklės ir ją tik ilgiau kankinčiau.
Kita vertus, labai maži kabliukai visada prasčiau sminga į žuvies lūpas, išsprūsta iš žabtų pakertant, žiobriai nusipurto. O ir ant didesnių kabliukų galima mauti porą „dzikų“ ir puokštę trūklių, sliekus.
Kada žiobriai būna visai vangūs (aprašytasis variantas), juos sunku pakirsti tik dėl to, kad žuvys masalą vos ragauja. Tada jau nėra kitos išeities – tenka naudoti itin smulkius kabliukus. Tai gali būti Nr. 12–16 labai plonos ir lengvos vielos kabliukai, nes tenka siūlyti žuvims mažiau uodo trūklio lervų. Smulkų kąsnį tokiais atvejais žiobris dar šiaip-ne-taip prisiverčia apžioti.
Deja, uodo trūklio lervoms skirti plonavieliai kabliukai, o ypač dengti raudona ir mėlyna emale, kurie, kaip sakiau, labiausiai tinkami tokiai žūklei, linksta. Juos galima nesunkiai sulankstyti net išiminėjant iš žuvies žabtų.
Taip pat tokie kabliukai gana greitai atšimpa. Netgi pačių garsiausių firmų šios rūšies kabliukai, jei kibimas intensyvus, per kelias valandas gali atbukti. Tai labai juntama, kuomet veri trūklius – kabliuko smaigalys neišsyk praduria jų odelę ir kirminas tarsi subliūkšta, jo syvai išsilieja. Žuvį toks kabliukas pakirstų gal ir normaliai, bet kam žvejui kankintis veriant „matilius“ – perrišt kabliuką užtruks vos minutę.
Pastarieji kabliukai paprastai yra su pastorėjimais kotelio gale, vadinamomis „lopetėlėmis“. Todėl užrišti juos reikia taip, kad nuo mazgo besitęsiantis valas eitų vidine kotelio dalimi, nusuktas į kabliuko linkį, nes kitu atveju dalis žuvų gali nepasikirsti.
Visai sėkmingai galima naudoti dengtus raudona arba mėlyna emale storesnės vielos kabliukus su auselėmis. Jų gylys neatšimpa ir keletą žūklių, nes šie kabliukai grūdinti, aštrinti kitokiu principu.
Bet tokie kabliukai dažniausiai būna storesni, tad galimas dalykas, kad itin smulkias lervas traiškysite, neužmausite, tačiau normalaus dydžio „matiliai“ puikiausiai užsiners. Be to dabar labai padeda specialios uodo trūklio lervas laikančios gumos, kembrikų atraižos, apie šiuos patobulinimus esu kalbėjęs ne sykį.
Tačiau net ir juos naudodamas aš ant kabliuko smaigalio papildomai kabinu dvi ar tris lervutes. Mano supratimu, taip žiobriai drąsiau griebia masalą, jie išsyk pajunta vilioklio skonį.
Veikiausiai atkreipėte dėmesį, kad šiuo metu gana daug kabliukų, beje, būtent raudonų, turi atgal lenktas auseles. Jei juos pririšite tik už auselės viršaus, kas lyg ir normalu, tuomet bus panašus variantas, kaip pririšus kabliuką su „lopetėle“, bet neteisingai, na, kada valas tęsiasi išorinėje kotelio pusėje. Ir vėl dalį žuvų veikiausiai nepakirsite.
Tokius kabliukus reikėtų rišti praveriant valą pro auselę kiaurai, o po to rišti mazgą ant kabliuko kotelio. Tiesą sakant, šie kabliukai yra itin aštrūs ir jie puikiai tinka žiobriauti, nors žvejai juos kažkodėl nelabai perka.
Geriausi žvejojant žiobrius, mano nuomone, yra apvaliai arba pusapvaliai lenkti kabliukai, kurie turi ilgus arba vidutiniškai ilgus smaigalius, tarkim, aberden, kirby, limerick modifikacijos. Tai tie tipiniai „seno kirpimo“ kabliukai, kuriuose smaigalys yra be jokio lenkimo į šoną, o sudaro su koteliu vieną plokštumą. Ir pageidautina, kad kabliukų gyliai būtų su ne itin išraiškingomis užkarpėlėmis.
Ant šitaip lenktų kabliukų uodo trūklio lervutės išsidėsto tolygiai, tėkmėje nesusigrūda į vieną „makaroną“ ties smaigalio lenkimu. Kadangi lenkimas yra lygus, gylio užkarpėlė nedidelė, smarkiai neatsikišusi, smulkius kirminus lengviau užmauti, jie nesitraiško. Kuomet smaigalys pakreiptas į šoną arba kabliuko gylys papildomai įlenktas į vidų, būna problemiška nerti tokį „subtilų“ masalą.
Seniai žinoma, kad ilgakočiai kabliukai geriau, tvirčiau pakerta žuvis, bet sunkiau iš gerklės žvynuotosios išpurto kabliukus su trumpesniais koteliais. Tad geriausiai yra rinktis „aukso vidurį“ – kabliukus su vidutiniškai ilgais koteliais. Kita vertus, uodo trūklio lervas verti ant kabliukų, kurie turi labai trumpus kotelius bus sunku, ypač kada ryte atvėsus grumba rankos. O ir vyriški pirštai labiau tinkami sprigtus dalinti nei gėlytes ant drobės siuvinėti.
Ilgakočius kabliukus, pasak visų žvejybinių teorijų, geriausiai naudoti žuvaujant plūdine, o trumpakočius – dugnine meškere. Tiesą sakant, labai didelio skirtumo, kuriai meškerei koks kabliukas labiau tiks, gaudydamas žiobrius nejuntu. Veikiausiai todėl, kad kabliukus naudoju visgi nedidelius, net jei lyginsime ir su pačia žuvimi.
Todėl nieko blogo, jei žuvaudami dugnine pririšite labiau žūklei plūdine skirtus kabliukus ir priešingai. Labiau akcentuočiau jau mano aprašytus kabliukų kitas savybes.
Keli sakiniai apie uodo trūklio lervas. Neretai pasitaiko, kad pirktos iš vakaro ir laikytos šaldytuve ryte jau ima dvokti, nes paprasčiausiai nusigalavo. Dar perkant buvo galima jausti, jog vargu ar „ištemps“ iki ryto. Aišku, šviežios lervos visada geriau, žuvys jas mieliau griebia, tokios, beje, daug geriau laikosi ant kabliuko, ne taip traiškosi.
Jei toks nemalonumas atsitiko, labai nenusiminkite – žiobriams tinka ir neseniai nusigalavusios lervos, jei dar vis išlaiko savo raudonį, nepajuosta. O negeras kvapas vandenyje gal ir juntamas, tačiau šių žuvų nebaido.
Tik stenkitės žūklės metu nelaikyti trūklių smarkiai apšviestoje vietoje, padėkite dėžutę su masalu į šešėlį, nelaikykite prispaudę prie krūtinės kišenėje, nes žmogaus kūnas kaitins labiau nei saulė...
Romualdas Žilinskas
