Geri ir nelabai geri valai
Diskutuodami apie valo storį spiningautojai dažniausiai akcentuoja faktą, kad tokio ar kitokio diametro valas išlaiko atitinkamą svorį, taip pat įtakoja masalo užmetimą. Rečiau užsimenama, kad, tarkim, storas valas (bet ir tai dažniausiai pavadėlis) prastai veikia kai kurių dirbtinių masalų darbą. Apie valo storio įtaką vilioklių plūdrumui paprastai tylima arba toks dalykas nesureikšminamas. O be reikalo, kadangi tai gali turėti net labai didelę įtaką kibimui.
Suprantama, kad aš dabar nekalbu apie tai, kad gaudant mikro masalais naudojamas 0,25 mm pintas valas, o žuvaujant Big Bait serijos viliokliais bandoma spiningauti 0,10 mm pintuku. Tai jau būtų pernelyg, tokius abėcėlinius pradmenis žino net spiningautojai naujokai.
Gana dažnai viešojoje erdvėje galima perskaityti, mano akimis žiūrint, abejotiną nuomonę, kaip derinti valo storį žuvaujant lengvais galvakabliais. Pasak kai kurių autorių, geriausiai yra pasirinkti tinkamo diametro giją ir ją taikyti pagal galvutės masę, kuomet norima, kad masalas tinkamai žaistų reikiamame vandens lygyje.
Galima ir taip, bet nemanau, jog mūsų spiningautojai nešiojasi kuprinėje šešis ar septynis atsarginius ritės būgnelius su skirtingo storio valais. Kita vertus, spininginėje ritėje atsarginių būgnelių būna vos vienas arba nė vieno.
Valo storis – svarbus veiksnys
Gijos diametras iš tiesų yra ne mažiau svarbus negu galvakablio svoris. Tai – faktas, kurį daug kartų patikrinau praktiškai. Nors storas valas ir trukdo toliau užmesti lengvą masalą, kartais jis praverčia, kada tenka guminuką ilgiau palaikyti viršutiniuose vandens sluoksniuose.
Žvejodamas mikro guminukais, kurių galvučių svoris siekia, tarkim,1,5–2,0 g, dažniausiai imu 0,08–0,10 mm pintą valą arba 0,10–0,12 mm vienagyslį valą. Bet čia tuomet, kai prireikia masalą toliau nusviesti ir pasiūlyti ešeriui prie pat dugno naudojant panašią į džigavimą techniką, nes kartais dryžuotieji plėšrūnai nori vien tik dugnu lėtai velkamo arba ant grunto šokdinamo vilioklio.
Bet kai ešeriai sukyla, labai sunku yra jiems paviršiuje tinkamai pasiūlyti net ant 1 g galvakablio užnertą guminuką. Tokiu atveju pasikeičiu ritės būgnelius ir spiningauju jau 0,13–0,14 mm pintuku arba 0,14–0,15 mm monofilamentine gija. Rezultatai iš karto pasidaro geresni. Žinoma, bandydami žuvauti gerokai didesniais silikoniniais masalais tokio storio valų nenaudojame, tiesiog tai pateikiau, kaip pavyzdį. Nors galėčiau pateikti ir kardinaliai priešingą.
Gaudydamas Nemune vėlų rudenį ar žiemą sterkus bei lydekas guminukais, pradžioje juos bandydavau žvejoti su 0,12–0,14 mm storio pinta gija. Tačiau akmenynuose, šiekštynuose nuolatos prarasdavau dalį masalų – juos paprasčiausiai nutraukdavau kabliukui įsikirtus į kliuvinius. Kadangi ir aš pinigus taupau, nutariau išmėginti laimę su 0,18–0,20 mm storio gerokai tvirtesne gija, storesniais pavadėliais, juolab, kad kartais pasitaikydavo pakirsti ir pakankamai solidų laimikį.
Išsyk baiminausi, kad tai turės neigiamos įtakos kibimui, nes mano ir, manau, ne tik mano įsitikinimu, plonas valas, plonesni pavadėliai visada geriau. Tačiau, kaip parodė praktika, buvo netgi atvirkščiai.
Galima tai laikyti sutapimu, galima paaiškinti tokį faktą tuo, jog žvejodamas gerokai tvirtesniu valu daug drąsiau mesdavau masalus į tas vietas, kurias paprastai apgaudydavau tik pakraščiuose, nes žinojau ten esant kliuvinių.
Tačiau niekam ne paslaptis, kad kur yra šiekštų, ten visada daugiau ir plėšrūnų. Kita vertus, sėkmę galima traktuoti ir taip – spiningaujant storesniu valu to paties svorio masalas skęsta ilgiau, ilgesne trajektorija, džigaujant jis ilgesnį laiką išsilaiko pakilęs nuo dugno, kas vangioms grobuonėms šaltame vandenyje suteikia daugiau galimybių jį atakuoti.
Žinoma, tekdavo vietoje, tarkim, 18 g galvakablio dabar žvejoti 21 g galvakabliu, bet tie 3 g, manyčiau, turėjo mažesnę įtaką nei gerokai pastorėjęs valas.
Dar vienas įdomus faktas, kuris tarsi prieštarauja žvejybiniams kanonams ir yra susijęs su valo storiu, nutinka velkiaujant. Kuomet tą patį voblerį trauki plona gija, jis visada neria giliau.
Tai tas pats, kaip ir įprastai spiningaujant, bet spiningaujant nuo kranto dažniau išvyniojama trumpesnė valo atkarpa, viskas vyksta greičiau, voblerio traukimo horizontą galima kažkiek pareguliuoti keliant ar nuleidžiant meškerykotį, mažinant ir didinant ritės sukimosi greitį.
Velkant voblerį valtimi valo storio įtaka juntamesnė, nes masalas traukiamas praktiškai vienodu ritmu, čia vieninteliai dalykai, kurie gali reguliuoti masalo panirimą yra atleistas nuo ritės valas (jo ilgis) ir, ką akcentuoju, tos gijos storis.
Todėl kartais geresni rezultatai pasiekiami su storesniu valu, kadangi tik toks gali palaikyti atitinkamame gylyje pernelyg giliai neriantį voblerį. Nors gali nutikti priešingai – kada vobleris nepasiekia reikiamos gelmės, jį derėtų bandyti vilkti plonesne nei įprasta gija.
Čia susiduriama su keistu fenomenu, kada, tarkim, koks nors „šviežiai keptas“ velkiautojas, o jis visada apsidraudžia, nes mano, kad šamai ir metriniai lydžiai yra velkiautojams tokios pat įprastos žuvys, kaip plūdininkams aukšlės, užsivynioja 0,40 mm storio „virvę“ ir... nušluosto nosį patyrusiems žvejams.
Ir viskas labai paprasta – nors buvo naudojami tokie patys vobleriai, tačiau naujokas netyčia pataikė žvejoti tuo metu, kada lydekos kilo medžioti į aukštesnius vandens sluoksnius nei įprasta. Taip būna retai, tačiau pasitaiko.
Panašiai nutinka žuvaujant ir su senais, kaip mėgsta sakyti žvejai „sudrožtais“ pintais valais. Tokie valai netgi akivaizdžiai pastorėja tikrąja ta žodžio prasme, kadangi jų supintos plonytės gijelės praranda pynimo proceso metu suteiktą stangrumą, tarsi „atlimpa“ viena nuo kitos. Pintukas tampa silpnesnis, masalas užsimeta prasčiau, taip pat jis turi didesni pasipriešinimą vandeniui dėl padidėjusio diametro.
Todėl visada bus geresni tie pinti valai, kurie supinti iš daugiau gijų, impregnuoti specialiomis medžiagomis, kurios palaiko jų „ilgaamžiškumą“, pagerina slydimą.
Svarbu ne tik gijos storis
Bandydami su neįprastai stora gija žvejoti lengvais guminukais, turime atkreipti dėmesį ir į kitas valo savybes. Viena jų – plūdrumas, nes yra plaukiantieji ir skęstantieji valai.
Kuris valas yra geresnis spiningaujant – priklausys kokius masalus naudosite, kaip žuvausite. Manding, kad tik be reikalo rašyčiau, jei imčiau pasakoti, jog kur nors giliai skandinant guminuką patogiau bus gaudyti su skęstančiu valu, o paviršiumi plukdyti voblerį – gerai ir plaukiantis.
Taip pat būna minkštesni, su ženkleliu soft, ir stangresni pinti valai, čia panašiai, kaip ir monofilamentinės gijos. Tik gal kai kurie žvejai nelabai į tai kreipia dėmesį.
Tik nepainiokite minkštumo su tąsumu, jei bandote žuvauti su monofilomentine gija, nes minkštas valas nebūtinai gali būti tąsus. Toks spiningaujant apskritai nepageidaujamas.
Labai minkštos gali būti kai kurios pintos gijos. Spiningauti jomis yra vienas malonumas, kadangi puikiai jaučiame kontaktą su masalu ir galime labai tiksliai jam perduoti norimus judesius. Minkštais pintukais galima toliau nusviesti lengvus vilioklius nei su tokio pat diametro stangria gija. Tačiau minkšta greičiau susipainios, ją labiau lenks upės tėkmė.
Su to paties storio (faktiško, bet ne užrašyto ant ritinėlio) vienagysliu ir pintu valu guminuką nusviesime nevienodai toli. Kad ir kokiomis padidinančiomis slydimą medžiagomis yra padengta pinta gija, visgi ji neprilygsta monofilamentiniam arba fluorokarboniniam valui.
Tačiau veikiausiai apie tai rašyti jau reikėtų būtuoju laiku, kadangi naujausios kartos aštuoniagysliai ir net dvylikagysliai pinti valai, kurie dengti specialiomis trintį mažinančiomis medžiagomis, praktiškai šiuo atžvilgiu susilygino su vienagyslėmis gijomis.
Nereikia visiškai nuvertinti ir šiuolaikinių keturgyslių valų. Yra dar toks niuansas, kaip tokio tipo valų pynimo technologijos. Nenoriu eiti į girią ir vedžioti jūsų po tankumynus, tad pasakysiu paprasčiau – tos technologijos labai skiriasi ir ne visos gijos pinamos vienodai, pynimo principai tobulėja, jie šiuo metu yra žymiai pažangesni nei prieš dešimt ir juo labiau dvidešimt metų.
Dabar retas, kuris pintas valas slysdamas pro žiedelius „birbia“, o rankomis galima jausti savotišką vibraciją. Jei nusipirkote tokią giją – užuojauta, kadangi įsigijote labai prastą pintuką, jis greitai „atsipins“ – pastorės, bus matyti netgi valo plaušeliai.
Gera pinta gija pjūvyje turi būti kaip ir monofilamentinė arba fluorokarboninė – idealiai apvali, bet ne ovali arba vos ne plokščia. Kalbėjau apie pinigų taupymą, tačiau šioje vietoje jų nesutaupysite, nes po kelių mėnesių teks pigų pintą valą pasikeisti.
Pinto valo spalva bene mažiausiai jaudina spiningautojus. Tiesą sakant, mane irgi, kadangi bet kokiu atveju rišu fluorokarboninį, retais atvejai kokį nors metalinį pavadėlį.
Visgi kibimui labai ryškūs „seksualių“ spalvų arba fluorescuojantys valai gali turėti neigiamos įtakos gaudant atsargesnes žuvis, bet tada, kai pavadėlis bus itin trumpas. Čia jau kalbų apie pasaitėlį iš fluorokarbono arba ploną metalinį, nes storos vielos taikomos nebent labai stambių plėšrūnių žūklei.
Jei jus trikdo pinti valo spalva – nusidažykite. Vandeniui atsparus juodas, rudas, žalias rašiklis tam reikalui tiks, liemenės kišenėje daug vietos neužims, procedūra truks minutę, bet „neskaudės galvos“. Na, ne visą gijos ritinėlį, pakanka nudažyti arčiausiai masalo esanti metrą ar pusantro...
Romualdas Žilinskas
