Fluorokarbonas ir upėtakių viliojimas

Vizualiniai stebėjimai

Jau ne pirmą sezoną pastebiu, jog pasitaiko nužingsniuoti kelis kilometrus, stypinant ant pirštų galų, kad nesukeltum triukšmo, kol sulauki kibimo. Iš pradžių maniau, kad šį efektą sukelia spiningininkų vizitų prie upelių , kur gyvena upėtakiai, dažnis. Kai pakrantėmis per dieną pražingsniuoja keliolika spiningininkų, upėtakiai tampa baikštūs ir vengia pasirodyti iš savo slėptuvių, todėl pradėjau fiksuoti sutiktų prie vandens spiningininkų skaičių, kol susikaupė šiokia tokia statistika, rodanti, jog tik tam tikrais atvejais spiningininkų skaičius pakrantėse galėjo daryti įtaką kibimui. Tačiau niekuo negalima buvo paaiškinti atvejų, kai vienintelis drumsčiau upėtakių ramybę, tačiau jie nė neketindavo kibti. 

Bandymai susieti upėtakių kibimo intensyvumą su oro ypatumais taip pat buvo palyginti nevaisingi, nors viena tendencija išryškėjo: ypač retai kibimai pastaruoju metu ėmė pasitaikyti saulėtu oru. Kita vertus, apniukusiomis dienomis rezultatas dažnai būna ne ką geresnis. Be to, nekibos efektas dažnai visiškai nepriklauso nuo masalo tipo, tačiau slieką išbandyti vis tik nesiryžau, nenorėdamas net ir eksperimento dėlei pažeisti taisyklių, todėl pasirinkau kompromisą – guminuką Lucky John Wacky Worm, bet išsiaiškinau tik viena, jog upėtakių pamėgtuose upeliuose laikosi nemažai ešerių, kurie šiaip vengia pasirodyti spiningininkams. Tad nori nenori, bet peršasi išvada, kad upėtakiai tapo „protingesni“.

Tikroviškumo efektas

Kai imi priskirti žuvims, kurios vadovaujasi instinktais, o ne sąmone, intelektinius gebėjimus, suprantama, pradedi galvoti, kas jiems kelia įtarimą. Paprasčiausia prielaida – daugelis dažnai naudojamų masalų jiems tampa daugiau ar mažiau pažįstami ir tokių upėtakiai ima šalintis. Todėl iš pradžių, eksperimento dėlei, atsisakiau sukrių ir rezultatai šiek tiek pagerėjo. Bet ne tiek, kad galima būtų teigti, jog vobleriai – idealus masalas. Tada padariau griežtą voblerių atranką: tuos, kuriuos naudoju retai, atidėjau į šalį, paskui masalinėje palikau tik tuos modelius, kurių išvaizda maksimaliai tikroviškai imituoja upėtakių grobį. Ypač sėkmingos pasirodė rainių ir įvairių vabalų imitacijos, todėl nekibos dienomis tiesiog nuostabą kėlė faktas, kad upėtakių nedomina realistiniai vobleriai. 

Tada kilo mintis, jog, galbūt, reikalas slypi detalėse. Vėliau pasirodė, jog tiesos tame yra, tačiau iš pradžių pasukau ne visai teisinga linkme. Iš pradžių atrodė, kad masalų siluetą iškraipo pernelyg dideli sukučiai su segtukais, todėl ėmiau naudoti pačius mažiausius, suporuotus su vieliniais segtukais. Tačiau nekibos dienų, kai atrodydavo, jog upėtakiai tikrai turi būti aktyvūs, pasitaikydavo reguliariai. Be to, jų buvo daugiau nei kibimo dienų. Tada visai atsisakiau sukučių ir segtukų, tačiau ir ši gudrybė nepadėjo, nors masalus prie valo tvirtinau praktiškai mikroskopiniu mazgu. Dar vienas bandymas – valų skersmens ploninimas, tačiau 0,14 mm – riba (0,12 mm juk negaudysi, nes upėtakiai ne kuojos). Žodžiu, tikroviškų masalų naudojimas tam tikromis dienomis efektą duodavo, tačiau sėkmė dėl neaiškių priežasčių būdavo negarantuota. Įvairios spėlionės sukosi galvoje, kol šiek tiek šviesos į šį reikalą įliejo atsitiktinumas.   

Saulės atspindys

Štai kas krito į akis: vieną saulėtą rytmetį spininguodamas Grūdoje, masalą galėjau užmesti tik nuo gana aukšto kranto. Kitoje upės pusėje plytėjo saulės nutvieksta pieva, tad upės vaga buvo taip pat puikiai apšviesta ir valas jame atrodė kaip auksinė styga. Tiksliau kalbant valas spinduliuote spinduliavo. Tą rytą kaip tik ir patyriau nekibos efektą. Žinoma, tą dieną apie tai, ką pamačiau nuo aukšto kranto, daug negalvojau, tačiau prisiminiau, kaip patogu, matant ryškią valo giją, buvo koreguoti masalo eigą, kai panašioje situacijoje, spininguodamas Žeimenoje, tokio pranašumo neturėjau ir praradau kelis masalus. Valo negalėjau įžiūrėti net pro poliarizuotus akinius, nes tą dieną pirmą kartą naudojau naujos kartos fluorokarboną Team Salmo Fluorocarbon Troutino Soft (0,201 mm). 

Gal tai ir būtų likę tik įspūdžiu, tačiau saulė švietė visą dieną, o kibo palyginti su ankstesniais keliais kartais neblogai. Suprantama, jog kilo mintis paeksperimentuoti ir per kitą išvyką atsidūriau prie Grūdos. Taipogi saulėtą dieną man pavyko priskaičiuoti net keturis palyginti stambių upėtakių kibimus, o vakarėjant užkibo ir visai solidus egzempliorius, kuris ir tapo tos dienos trofėjumi. Tada tapo šiek tiek aiškiau, kodėl pavasarį drumstu vandeniu saulėtos dienos pakankamai sėkmingos – tiesiog vienagyslis valas drumstame vandenyje ne toks pastebimas, o štai tada, kai vanduo nuskaidrėja (tai liečia ir žiemos sezoną), fluorokarbonas tampa galimybe padidinti kibimų skaičių. 

Šia savo nuomone pasidalinau su kai kuriais kolegomis ir keletas prisipažino, kad taip pat naudoja fluorokarboninį valą upėtakių žūklėje. Tiesa, kol fluorokarbonas buvo gaminamas gana stangrus, metimų tikslumas ir masalo užmetimo distancija daugelio jų netenkino, tačiau dabar atsiradus naujos kartos elastingiems fluorokarbono valams, kokiu yra Team Salmo Fluorocarbon Troutino Soft, galima spininguoti taip pat komfortiškai kaip ir kokybiškais vienagysliais valais. 

Viktoras Armalis
2019