Ešerius – velkiaujant giliai neriančiais vobleriais

Dabar įprasta ešerius spiningauti ultraligt stiliumi. Mėgstu tokią žūklę ir aš, bet bėda – pagaunama begalė smulkių ešeriukų, o didelių suviliojama labai mažai. Aišku, galima mažais masaliukais, kuriuos vienodai mėgsta ir stambūs, ir maži ešeriai, bandyti laimę tose vietose, kur smulkūs dryžuotieji neužklysta. Turiu omenyje didelius gylius. Bet yra kita problema – smulkūs masalai lengvi ir jais gelmėje sudėtinga gaudyti. Pabandykite žvejybą keisti radikaliai – velkiaukite. Skamba gal nelabai įtikinamai, nes ešerius tikslingai velke mažai kas žvejoja arba visai nėra to daręs. 
Perspektyviausios stambių ešerių žūklei bus tos vietos, kuriose jūs dar nežvejojote. Juokauju. O jei rimtai, tai trofėjinių ešerių ieškokite gilumoje. Nereikia suprasti visko pažodžiui, kadangi 20 m gylyje dryžučių vargu ar bus. Tačiau kupriai dažniausiai maitinasi priedugnio zonoje. Tipines ešerių žūklavietes akcentuoja kiekvienas, šias žuvis dažnai gaudantis meškeriotojas. Šį kartą ir aš nebūsiu originalus – tikra tiesa, kad dryžuočiai labiausiai mėgsta glaustis šlaituose ties povandeniniais sėkliais. 
Įsivaizduokite, kad ežeras, kuriame gaudote, arba bent jau didesnis jo plotas turi apie 8 m vidutinį gylį. Jūsų echolotas rodo, jog netoliese yra iki 2 – 3 m iškilęs aukštyn sėklius. Žinoma, daug kas priklauso nuo oro sąlygų, paros laiko, bet pradžioje ešerių siūlyčiau paieškoti maždaug 5 – 6 m gylyje. Geriausias masalas tokiam patikrinimui būtų giliai neriantis vobleris. Labai smulkintis nereikėtų, nes didieji ešeriai griebia ir 10 – 12 cm dydžio masalus, nors geriausias variantas – apie 7 cm modeliai. Kita vertus, nedaug yra mažesnių voblerių, kurie be papildomų prietaisų nunirtų į tokį gylį. Galite bandyti užinkaruoti valtį ir paprasčiausiai spiningauti, tam geriau tiks silikoniniai viliokliai. Irgi geras variantas, bet tuomet, kai žinai, kad po valtimi stovi ešerių būrys. Betraukant voblerį gal jį ir aptiksite, tuomet, galima bus ir stabtelėti... 
O dabar patogiau bus velkiauti, nes tokiu būdu galima masalą lengviau išlaikyti pastoviame norimame gylyje, apiplaukiant visą sėklių.
Patarčiau, nekeičiant gaudymo plokštumos, apie sėklių prasukti keletą ratų. Bent jau du sykius – vieną kartą viena kryptimi, o kitą – priešinga. Kam to reikia? Atsakymas yra labai paprastas – ešeriai dažnai visu būriu kybo (žvejai sakys: „stovi“) vandenyje prie pat dugno žiūrėdami viena kryptimi. 
Dar vienas niuansas. Jei gaudysite tvenkinyje, atkreipkite dėmesį, kad čia gali būti visai nemenka tėkmė (daug kas priklauso nuo vietos, nuo vandens lygio, užtvankos šliuzų – atidaryti jie smarkiau ar nelabai), tai irgi koreguoja ešerių išsidėstymą ir labai gali būti, kad plaukiant viena kryptimi, nepagausite nė vieno, o kita – žuvys kibs viena po kitos. Tik šiuo atveju teks arba vis keisti voblerius, kada, tempiame juos viena kryptimi, naudojami sekliau, o kita kryptimi – giliau neriantys modeliai, arba plaukti skirtingais greičiais, arba teks atleidinėti skirtingo ilgio valo atkarpas. Bet čia jau techniniai velkiavimo dalykai, kas bent kiek žino apie šį žūklės būdą – susivoks, ką norėjau pasakyti.
Jei nepataikėte į tas valandas, kada ešeriai būriu užkandžiauja, iš pirmo žvilgsnio jie pasirodys pasyvūs, visgi, pamatę „auką“ (jūsų masalą), į ją sureaguos. Tačiau dryžuočiai dažniausiai vadovaujasi rega ir, norint išprovokuoti plėšrūnus, reikia, kad jie masalą matytų ne probėgšomis, o ilgesnį laiko tarpą. Kuomet vobleris pro jų akis praplaukia šonu arba artėja iš priekio, plėšrūnai turi pakankamai laiko apsispręsti atakuoti jį ar ne. Kai masalas išnyra jiems iš už nugarų ir dingsta, net ir būdami labai alkani, ešeriai jį puola gerokai rečiau. Todėl, pakeitus valties plaukimo kryptį, kartais galima sulaukti teigiamų rezultatų toje vietoje, pro kurią prieš pusvalandį praplaukėte neturėję nė vieno kibimo. 
Kada tokie manevrai neatnešė naudos, galima pabandyti keisti gaudymo gylį. Dabar jau pasirinkite sekliau plaukiančius voblerius ir traukite juos 3 – 4 m gilumoje. Ties pačia sėkliaus viršūne stambūs dryžuočiai beveik niekada nemedžioja. Retais atvejais jie pakyla į vidurinius ar net paviršinius vandens sluoksnius (smulkūs ir vidutiniokai tai daro daug dažniau ir kalbu apie tas dienas, kai ežero paviršius tiesiog „verda“), bet ten, kur po jais yra pakankama gelmė. Tuomet dryžuočiai atakuoja smulkias žuveles išnirdami iš apačios ir, trumpai pasimaitinę, vėl skubiai dingsta gelmėje. Jei pataikėte žvejoti tomis valandomis, nėra prasmės velkiauti – inkaruoji valtį ir mėtai masalus, traukdamas juos nedideliame gylyje.
Kuomet būna labai giedras oras arba nestabilus slėgis, ešeriai leidžiasi į pačią šlaito apačią. Čia juos pasiekti vobleriais galima nebent panaudojus specialias masalus prie dugno laikančias paternoster sistemėles arba tam tikslui sukurtus užgilintojus (apie tai – kitame straipsnyje). Gerves ne daug kas turi, sistemėles mūsų žvejai irgi nelabai mėgsta naudoti, veikiau jie nusprendžia keisti masalus ir vietoje voblerių siūlo ant sunkių galvakablių užmautus guminukus. Tai nėra pats prasčiausias pasirinkimas, juolab kartais kupriai bet kokiame gylyje pirmenybę atiduoda silikoniniam masalui, o ne vobleriui. Guminukas yra pasyvesnis (kalbu apie velkiavimą), todėl, kai dryžuočiai būna vangūs, toks masalas jiems labiau priimtinas. Bet tokiu atveju stabdykite valtį ir užsiinkaravę arba, jei ramus oras, dreifuodami nuosekliai patikrinkite numatytą plotą bei gylį guminuku. Paprasčiausiai džigaukite.
Velkiaujant ešerius sąlyginai dideliais vobleriais, galima sulaukti visai malonios „priegaudos“. Jei gaudant lydekas kartais pasiseka nutverti ir rekordinio dydžio kuprių, tai šiuo atveju variantas gali būti atvirkštinis – viliojant ešerius masalą kartais sugriebia aštriadantė arba sterkas. Todėl riškite storesnius fluorokarboninius pavadėlius. Kažkada tokio valo nebuvo, tad nesibaimindavau (nors, kai ešeriai būdavo labai vangūs, to nedarydavau) naudoti ir plonesnius lankstesnius metalinius pavadėlius.
Geriausiai pasiteisindavo, gaudant ešerius dideliame gylyje, shad tipo ilgaliežuviai vobleriai. Bet čia kalbu apibendrintai. Nes kiekviename vandens telkinyje yra savi favoritai ir kitąsyk „pirmu numeriu“ galbūt taps koks nors crank modelis arba giliai neriantis minnow.
Spalvos pageidautinos ryškios. Tai gali būti geltonos (net citrininės), žalios ar salotinės spalvų deriniai. Kartais neblogą efektą duodavo šviesūs ryškūs raudoni pamarginimai (ypač rausvas voblerio pilvelis). Labiau apniukusiomis dienomis ar vakarop efektyvūs sidabrine holograma su patamsinta nugarėle masalai. Nors aš labai atsargiai žiūriu į tuos tviskančius sidabru modelius – markeriais „prigesinu“ hologramas arba metalo blizgesį. 
Savo straipsniuose vis akcentuoju, kad stambiausi ešeriai būna arba vienišiai, arba renkasi į nedidelius būrelius, plauko vos po kelis. Kuo didesnis vandens telkinys, šiuo atveju – ežeras arba tvenkinys, upėse bus jau kita specifika, tuo daugiau galimybių, kad kilograminiai kupriai visgi susirinkę į pulkelį ir pagautas stambus ešerys yra ne vienintelis tame telkinio plotelyje. Verta bandyti dar ir dar – gal pasiseks nutverti ir daugiau panašių egzempliorių.

Romualdas Žilinskas