Ešerių žūklė guminukais. Ruduo

Kad ir kokia iš pažiūros beviltiška atrodytų diena, pasukus galvą, vieną kitą dryžuotą plėšrūną tikrai įmanoma pergudrauti. Ir nors tai bus ne itin solidus laimikis, o tik viso labo sprindinis ešeriukas, bet mintis, jog „šulinyje“ pavyko kažką sužvejoti, šildo iš vidaus net ir pačią atšiauriausią dieną.

Nenuvertinkim ešerių

Ešerių viliojimas išsiskiria universalumu. Aptiksime jų visur: ir mažuose, linguojančius ir pelkėtus krantus turinčiuose ežerėliuose, ir upėtakiniuose upeliuose, ir kanaluose, ir milžiniškų plotų ežeruose. Pasirinkimo laisvė – didelė.

Tą patį pasakyčiau ir apie masalus. Ešeriui tinka daug kas – pradedant slieku ir baigiant pačiais sudėtingiausiais, magnetinių sistemų prikimštais vobleriais. Visgi, jei save laikome tikrais spiningautojais, tai apie natūralius vilioklius nėra net ką šnekėti.

Ešeriai kimba ištisus metus, įsitikinau, kad net prasčiausiu metų laiku galima šį bei tą „sugraibyti“. Tačiau ypač jie mano dėmesį patraukia rudeniop. Ir visai ne be reikalo. Juk žiemos pabaigoje–pavasarį dažniau lankausi prie mažų upelių, tikėdamasis vieno kito margojo pasalūno upėtakio, vasarą panyru į šapalų, meknių, salačių viliones, o štai rudenį, kada darbai prispaudžia, o dienos kasdien ženkliai trumpėja, nori nenori dairaisi alternatyvų. Ir tam ešerių paieškos idealiai tinka.

Man asmeniškai ešerių gaudymas spiningu niekuo nenusileidžia kitoms, iš pirmo žvilgsnio egzotiškesnėms žūklėms. Tikrai nesutinku, kad dryžuotus plėšrūnus lengva apgauti ir laimikis visuomet vos ne garantuotas. Galbūt tų, visai mažų sprindinių ešerių ir galima pagauti daug, nors pasitaiko, jog net ir šie užsiožiuoja. Tačiau vidutinių ir stambesnių egzempliorių reikia ne tik kantriai ieškoti, bet ir priversti juos nors kiek praverti burną. O toks uždavinys, ypač vėlų rudenį, – ne iš lengvųjų.

Pastaruoju metu daugelis spiningautojų pradėjo ešeriams siūlyti voblerius. Paimkime kad ir tvičingavimą – būdą, padedantį sugauti tikrai daug svaresnių laimikių. Vis dėlto turime pripažinti, kad tam tikrais atvejais ir vobleriai nevisagaliai...

Ko gero, didžiausią smūgį ešerių giminė patyrė tuomet, kada į rinką plūstelėjo mikroguminukai. Atsirado tam tinkamų įrankių, padaugėjo spiningavimo varžybų, galų gale žmonės įgijo patirties ir ėmė pagauti daug šių žuvų. Tačiau viskas kažkuriuo momentu tarsi nustojo suktis ir ešerių laimikiai vėl sumenko – žuvys įprato prie tokių vilioklių.

Retas kuris žūklaudamas bando netradicinius sprendimus (išimtis – sportininkai), jie tiesiog pasikliauja sava patirtimi, o tai naujienoms įsitvirtinti labai trukdo. Tačiau vietoje nestovi niekas. Nauji masalų modeliai, kitokie galvakabliai, galų gale įrankiai stipriai tobulėja ir priverčia, atrodo, nesugriaunamas tiesas atrasti iš naujo.

Taigi, šįkart rudens ešerių keliaukime gaudyti guminukais ir taip prisiminkime senus gerus „mikriukų“ laikus. Kodėl būtent jais, o ne, tarkim, vobleriais, vartiklėmis ar sukrėmis?

Atsakymas paprastas: patirtis leidžia teigti, kad žvejojant silikoniniais viliokliais rudenį pasiekiama stabiliausių rezultatų. Trumpomis dienomis tai gana svarus argumentas guminukų naudai.

Kada ešeriai ypatingai aktyvūs

Iš esmės rudens laikotarpį galima suskirstyti į tris dalis. Kiekviena jų skiriasi tiek žuvų susitelkimo vietomis, tiek siūlomais masalais, tiek plėšrūnių aktyvumu, todėl apie kiekvieną laikotarpį pakalbėkime atskirai.

Rugsėjis, ypač pirmoji jo pusė, galima sakyti, yra tikras perversmas ešerių žūklėje. Vasaros kaitrų išvargintos žuvys ne visada nori net ir pačių smulkiausių tvisterių, o mokslo metų pradžioje padėtis keičiasi į gerąją pusę. Bendra tendencija tokia: ešerių daug, o jų dydis svarus. Nepaisant to, net ir šiuo metu tenka rimtai galvą pasukti norint gero laimikio. Be abejonės, tikintis itin sėkmingos žūklės, reikia rinktis tuos vandens telkinius, kuriuose ešerių dydžių vidurkis didesnis.

Pasakyti lengva, o įgyvendinti, prisipažinsiu, ir man pačiam sunku. Net nežinau, galbūt tai paprasčiausias atsitiktinumas, tačiau rudens pradžioje, jeigu vykstu į šių plėšrūnų žūklę, tai visuomet arba į tvenkinius, arba į karjerus. Vis ta geografija kalta – gyvendamas Kaune apie Aukštaitijos ežerus galiu tik pasvajoti. Upėms duoklę atiduodu kiek vėliau.

Žuvaujant ešerius įrankiams didelių reikalavimų kelti tikrai nereikia. Žuvys pakankamai aktyvios, todėl tiek spiningavimo taktikai, tiek masalams nebūtini ypač jautrūs įrankiai. Tokiai žūklei siūlyčiau džiginį 2,4–2,7 m ilgio kotą, kurio užmetimo svoris – iki 15–20 g. Juo puikiai valdysite 4–5 cm guminukus, pririštus prie 0,14–0,16 mm monofilamentinio ar 0,08–0,010 mm pinto valo. Įranga, kaip matote, nėra skirta vien mikromasalams.

Taip žūklauju rudens pradžioje, nes plėšrūnų apetitas tuo metų laiku tikrai nemenkas ir pasirinkus didesnį vilioklį iš karto atkrinta sprindiniai laimikiai. Ne paslaptis, jog ir aštriadantė lydeka neleidžia tokiam gardžiam kąsniui praplaukti pro šalį – galime nušauti du zuikius.

Ten, kur nemažai telkiasi lydekų, visuomet tvirtinu ploną 0,07 mm diametro volframinį pavadėlį. Vidutinio aktyvumo ešeriams plauko storio metalas jokios įtakos neturi, o masalų prarandu daug mažiau. Žinoma, tokie pavadėliai labai gležni: patampęs į kliuvinį įstrigusį guminuką, gali iškart ruošti naują pavadėlį – senasis susigarankščiuoja nepataisomai. Bet kaip sakoma toje patarlėje: šykštus moka du kartus...

Kur, kada ir kuo

Kur laikosi rudens pradžioje ešeriai? Vienareikšmiško atsakymo nėra. Jeigu orai šilti, saulėti, jų ieškoti vertėtų pakrantės zonoje, prie pat vandenžolių. „Auksinė“ vieta, kaip ir kitais metų laikais – pirmasis dugno pagilėjimas, ties kuriuo rytais bei vakarop atplaukia ir solidžių kuprių.

Vėsesnėmis dienomis laimę galima pamėginti ir kiek didesniuose gyliuose: netoli rimtesnio skardžio, ties stačiais krantais. Užvėrus guminuką ant 3–4 g galvakablio norimas plotas gana greitai iššukuojamas. Paprastai pakanka elementaraus „meti – trauki“ principo. Jei kibimo nesulaukiu per pirmas 5 minutes, drąsiai kulniuoju į kitą vietą.

Kol ešeriai kimba intensyviai, galima sau leisti ir šiek tiek išpuikti. Pagrindinis, bent jau mano, taktinis ėjimas – rasti aktyvų ešerių būrelį ir jį greitai apgaudžius ieškoti kito. Tuos pavienius, pasyvesnius ešerius palikime vėlesniam laikui, kada plėšrūnų apetitas gerokai sumažės.

Perspektyviausias žūklavimo laikas – be abejo, rytas ir vakaras. Tik, palyginti su vasara, kibimo periodai ilgėja. Kai kuriomis dienomis, net vidurdienį netikėtai vienas po kito prapliupę kibimai jau nebestebina...

Minėjau, kad guminukus renkuosi šiek tiek didesnius, t. y. 4,0–5,0 cm ilgio. Kitaip nei kitais mėnesiais, dabar pirmenybę teikiu žuvelės formos riperiams. Bent jau aš pastebėjau, kad rudeniop ūgtelėjęs mailius itin kenčia nuo ešerių atakų, todėl jų aukas imituojantys guminukai perspektyvesni.

Vieni geresnių masalų yra poros colių Lucky John Tioga arba to paties dydžio į juos panašūs Keitech Swing Impact. Nors kartais, kai ešeriai užsiožiuoja, imu juos erzinti su truputį mažesniais silikoniniais masalais – 1,4 colio Lucky John Baby Rocfish.

Galimas ir priešingas variantas, nes šie plėšrūnai retsykiais netgi geriau kimba ant vos didesnių riperių, tarkim, 2,2 colio Lucky John LJ Minnow. Tiesa, laimikio dydis dėl to gali ir nekisti, veikiau dažnėja kibimo intensyvumas.

Pasitaiko, jog masalą tenka traukti ir prie pat vandens paviršiaus, nes į šalis žyrantis mailius išduoda, kad plėšrūnai pakilo į medžioklę. Su spalvomis pernelyg daug neeksperimentuoju: pasikliauju klasikiniu perliniu su juoda nugarėle (tinkamas visur), tamsiai žalia ar ruda spalva (skaidriam vandens telkinyje) bei kokiu ryškesniu, tarkim, salotiniu tonu. Tai pagrindinės spalvos, kurios retai nuvilia.

Bus tęsinys

Nerijus Rimkūnas