Dviejų avižėlių tandemas
Dabar viskas žūklėje eina plonyn, mažyn, smulkyn. Įdomi tendencija, kartais maloni, jei kalbame apie žūklės įrangą, kadangi su tokia išties jaučiame didesnį komfortą, smagiau gaudyti ir varginti laimikį. Tačiau jei kalbėtume apie žuvis, tada norėtųsi atvirkštinio proceso – tegul tik žvynuotosios auga ir kasmet kimba vis didesnės, svaresnės...
Ak, taip, dar vienas faktorius apie tą smulkėjimą arba stambėjimą – žvejų akys. Jei jos žiūri į praeitį, ten visada regi gerokai didesnes žuvis nei dabar. Nesistebiu, juk man irgi vaikystėje medžiai didesni atrodė.
Na, o jei iš tiesų kažkada žuvys stambesnės, riebesnės buvo, tai ir pabandom jas gaudyti taip, kaip gaudėme prieš kokius dvidešimt metų. Gal išties didesnės užkibs, nei ant dabar labai populiarių „mikroavižėlių“?
Galvakablio dydžio avižėlė
Jei jau viską nutarėme daryti kaip senovėje, tuomet reikėtų pradėti nuo avižėlių gamybos, nes bet kokie tokio tipo masalai netiks šiame rašinyje siūlomam žūklės būdui. Noriu pasakyti, kad tinkamų masalų gal ir rasite nusipirkti žūklės prekių parduotuvėse, bet galbūt ne visose. Kita vertus, jei visgi rasite, tada gal bala nematė tų „rankdarbių“, kadangi kol išmoksite normalias pasidaryti – pavasaris ateis.
Aš gal kiek ir perdėjau apie deficitą, nes tokiai žūklei reikės sunkių 2–3 g avižėlių, kurios mūsų sistemėlėje bus kartu ir masalas, ir gramzdas. Tais minėtais senais „priešistoriniais“ laikais visai sėkmingai žuvaudavau ir su tokios masės didelėmis švininėmis avižėlėmis, kurias užsisakydavau pas tuo metu žinomus mūsų šalyje avižėlių gamintojus. Suprantama, jie tokius masalus tada darydavo namuose. Vėliau jau pirkdavau volframines, o tokio svorio iš šio metalo padarytų avižėlių parduotuvėse veikiausiai bus ir šiais laikais.
Beje, pusiau juokais, pusiau rimtai, bet panašios masės švininė avižėlė yra spiningavimui tinkamo galvakablio dydžio. Bet galvakablių naudoti nesiūlau, nes vargu ar ant jų kabliukų sumausite uodo trūklio lervas, o šio papildomo masalo reikės.
Geriausios avižėlės – šrato, lašo formos ar panašios, kadangi jas mažiau veikia srovė, jei tenka žuvauti tvenkiniuose arba upių įlankose. Tada avižėles galima pasirinkti net ir kiek lengvesnes nei tie minimalūs 2 g. Valo storis gaudant šitokiais masalais taip pat turėtų būti atitinkamas, nes dabar jau su 0,10 mm siūleliu „neprasisuksi“. Reikia imti bent 0,13 mm diametro giją, nors storesnės, kaip 0,18 mm irgi nenaudoju.
Meškerėlę tokiai žvejybai taip pat susikonstruodavau pats. Ji panaši į tas, kurias meškeriotojai naudoja blizgiaudami arba žuvaudami velniais, nes neturi sargelio, ir įrankis truputį trumpesnis. Strypelis turėtų būti jautrus, bet nelabai minkštas, todėl iš stiklo pluošto netinka. Nusipirkdavau dugninei skirtą anglies pluošto ar kompozitinių medžiagų viršūnėlę ir jai pritaisydavau platesnius žiedelius. Valas, kaip matote, nėra plonas, todėl apšalęs kliūva už smulkių žiedelių, tad pageidautini platesni. Ritę ir anksčiau naudodavau tik neįnercinę, nors visą laiką tenkdavo žvejoti įrankio neišleidžiant iš rankų.
Manau, kad tinkamų žieminių meškerių žvejams skirtose prekybvietėse bus daugiau nei reikia. Šito gero į valias, nebent galėčiau duoti nuorodą, jei jau pradėjau apie viską iš pagrindų. Tarkim, tokios firminės meškerėlės, kaip Siweida Ice Doctor pilnai atitiks šiai žūklei iškeltus reikalavimus, juolab ir kaina „nesikandžioja“, tad paprasčiausiai neverta gaišti laiko įrankius gaminantis namuose. O ir vargu ar bus pigiau.
Tikrai nieko blogo nenutiks, jei žvejosite su sargeliu. Tada galbūt teks rinktis kitokią meškerėlę, bet aš rašau, kaip buvau įpratęs gaudyti su tokia sistemėle. Suprantama, kad sargelius teks rinktis labai standžius.
Dabar apie pačią sistemėlę. Kaip supratote iš straipsnio pavadinimo, ji sudaryta iš dviejų avižėlių, bet apie antrąją vėliau...
Avižėlė iš epoksidinės dervos
Tą sunkią „galvakablinę“ avižėlę pririšdavau valo gale. Aukščiau jos ant pagrindinio valo tvirtindavau stabdantį mazgą maždaug 10–20 cm atstumu. Mazgas turėtų būti surištas taip, kad net ir traukiant stambią žuvį, nepasislinktų žemyn.
Kitą stabdantįjį mazgą rišdavau virš didžiosios avižėlės jau gerokai aukščiau – 40–50 cm atstumu. Pastarasis mazgas turi be didesnio vargo slankioti valu, nes priklausomai nuo gaudymo sąlygų, atstumą tarp abiejų mazgų prireikia reguliuoti.
Pagrindinis šios sistemėlės akcentas yra tarp abiejų mazgų laisvai slankiojanti lengva, bet irgi ne visai smulki avižėlė. Jos skersmuo per plokštumą – maždaug 6–10 mm. Tokią avižėlę visada darydavausi pats, kadangi tinkamų mūsų parduotuvėse anksčiau tikrai nebūdavo, minėti meistrai jų irgi negamino. Avižėlės apačia turi būti visiškai plokščia. Tai paprasčiausias iš plonos skardelės išpjautas apskritimas su skylute, kurį reikia išblizginti iki veidrodinio spindesio.
Labai svarbus akcentas – skylutę, per kurią veriamas valas, privalu išdurti šalia apskritimo centro. Ne pačiame viduryje, bet šiek tie arčiau tos vietos, kur bus kabliukas. Tik taip vilioklis išlaiko stabiliai horizontalią padėtį, nes kabliukas su uodo trūklio lervomis, tiksliai viduryje avižėlės išdūrus skylute, masalas išsicentruotų – avižėlė būtų palinkusi kabliuku žemyn. Iš tiesų teko nemažai paeksperimentuoti, kol pataikydavau skylutę išdurti arba išgręžti reikiamoje vietoje, po to jau „atmušiau“ akį ir ranką.
Viršutinė avižėlės dalis yra nupjauto rutulio formos. Žiūrint iš šono, ši avižėlė taip ir atrodys. Iškiliąją jos dalį dažydavau ryškiai raudonai, tamsiai geltonai arba juodai. Tai trys pagrindinės spalvos, kurias labiausiai mėgsta ešeriai.
Viršutinė avižėlės dalis turi būti pagaminta iš tokios medžiagos, kuri skęstų, bet ne taip greitai, kaip švinas ir juolab volframas. Noriu pasakyti, jog šis masalas turi būti lengvesnis už tuos metalus ir, suprantama, už apatinę valo gale pririštą avižėlę.
Todėl viršutinę antrosios avižėlės dalį lengviausia pasidaryti iš epoksidinės dervos ir švino dulkių mišinio. Proporcijos kinta priklausomai nuo to masalo dydžio. Čia vėlgi sugaišau nemažai laiko ir sugadinau ne vieną ruošinį, kol galiausiai įsigudrinau pasigaminti vilioklius, kurie atitikdavo visus reikalavimus. Derva greitai stingsta, tačiau ne taip staigiai, kaip lydytas metalas, todėl jai nesunku netgi pirštais suteikti reikiamą formą. Po to dar reikėdavo padirbėti dildele ir smulkiu švitriniu popieriumi.
Į pradurtą skylutę valui įstatydavau plonytį kembriko gabalėlį, kad skylutės kraštai nepjautų valo. Prieš užpilant dervos ir švino dulkių mišinį, labai atsargiai, nenaudodamas daug lydmetalio prie plokštelės prilituodavau kabliuką.
Svarbu teisingai išrinkti skylutės valui verti padėtį dar ir todėl, kad didžioji avižėlė skęsta greitai, o virš jos ant valo užmauta gerokai lengvesnė plokščia avižėlė tuo metu kyla į viršų. Kuo jos apatinė plokštuma bus horizontalesnė valo atžvilgiu, tuo plokščioji viršutinė avižėlė laisviau slankios aukštyn ir žemyn.
Vienas masalas – žemyn, kitas – aukštyn
Žaidimas tokia sistemėle yra elementarus. Kuomet pakeliame apatinę avižėlę aukštyn, vandens masė spaudžia viršutinę avižėlę ir ji slenka gija vis arčiau prie sunkios avižėlės esančio mazgelio ir, atsimušusi į jį, sustoja (pozicija A). Kada sistemėlę leidžiame žemyn – procesas vyksta atvirkščiai, t. y. viršutinę lengvą avižėle vandens masė stumia į viršų (pozicija B). Tada daroma pauzė. Tos pauzės metu viršutinė avižėlė vėl slenka į apačią, bet ji tai daro palengva, kitąsyk netgi virpėdama. Šiuo momentu labiausiai tikėtinas kibimas.
Viršutinis mazgelis reikalingas tam, kad lengva viršutinė avižėlė pernelyg aukštai nenuslinktų valu, jei gaudysime ypač dideliame gylyje. Tačiau didesnėje gelmėje viršutinį mazgelį galima pakelti maksimaliai – 50 cm ar net daugiau. Visgi ne vien nuo gylio priklauso, kokiu atstumu aukštyn slankios avižėlė. Tai lemia ir žaidimo stilius.
Kartais ešeriai nori, kad viršutinė avižėlė slankiotų aukštyn-žemyn nedideliu atstumu, bet greitai. Tada tarpas tarp mazgelių paliekamas vos 15–20 cm. Tokiu atveju žaidžiama tankiai kilnojant meškerykotį ir darant trumpas pauzes – tik nuslinkusi žemyn avižėlė vėl tuoj pat kyla į viršų.
Pasitaiko dienų, kada ešeriai ilgai dvejoja ir tik po kelių akimirkų išdrįsta griebti žemyn nuslinkusį masalą. Todėl tuomet jau daromos ir iki 10 s pauzės, paprastai ilgesnių neprireikia.
Geras variantas yra didžiąją avižėlę nuolatos baksnoti į dugną. Sunkus masalas kelia dumblo debesėlius ir patraukia ešerių dėmesį. Deja, tam reikia tikrai nemenko įdirbio, ypač gaudant dideliame gylyje, kadangi tenka labai tiksliai „pasodinti“ apatinę avižėlę ant grunto, t. y. vos paliesti dugną, kad valas būtų įtemptas ir viršutinis masalas galėtų atlikti savo funkciją. Mažesniuose gyliuose taip žaisti gerokai lengviau, bet gelmėje visada didesnė tikimybė suvilioti stambų ešerį.
Kaip minėjau, sunki apatinė avižėlė atlieka ir svarelio, ir vilioklio vaidmenį. Ešeriai ją griebia, bet vidutiniškai santykiu 1:10, lyginant su viršutiniu masalu. Būna dienų, kada apskritai nė vienas rainuotas plėšrūnas ta stambia avižėle nesigundo, bet kartais kimba kas antras. Be abejonės, tada užkibę ešeriai būna stambūs, nes sprindinukai tesugeba tik trūklio lervas nuo jos kabliuko nukąsti.
Šitoks žvejybos būdas labai panašus į gaudymą velniu, bet dažnai būna efektyvesnis. Jau vien todėl, kad ant abiejų avižėlių kabliukų maunamos trūklio lervutes. Ant viršutinės avižėlės kabliuko geriausiai nerti 1–2 kirminus, o ant apatinės kartais suverdavau didelį kuokštą. Jei jau ją čiumpa, tai labai didelis ešerys. Gaila, kad ne kiekvienąsyk.
Visą šį straipsnį rašiau būtuoju laiku, nes jau daug sezonų taip nežvejojau. Bandžiau kuistis senose masalinėse, bet netgi ten neradau tinkamų pavyzdžių. Galbūt tokias paties gamintas avižėles kažkada nutraukiau ir naujų nebedariau, gal kam nors atidaviau...
Visgi siūlyčiau išbandyti šį žūklės būdą, jei ne dėl laimikio, tai bent jau dėl įdomumo. Kita vertus, mano praktikoje yra nemažai kartų nutikę, jog seni pamiršti būdai, masalai pasirodydavo itin sėkmingi. Galima tik paspėlioti, kodėl tuomet žuvys itin gerai kibdavo.
Suprantu, kad gamintis avižėles patiems ir gaišti laiką nežinant ar tikrai taip žvejojant bus galima tikėtis gausesnio laimikio nei, tarkim, meškeriojant dabar populiariu bemasalinės avižėlės būdu, būtų galbūt net neprotinga. Na, nebent, kaip sakiau, dėl įdomumo. Tačiau peržiūrėjęs žūklės prekių asortimentą, mačiau plokščių reikiamo dydžio avižėlių, kurios padarytos iš plastiko, todėl yra lengvos ir, manding, puikiausiai pakeistų tą iš epoksidinės dervos darytą masalą. Šįmet netgi gundžiausi tai išbandyti, tačiau kada tokia žiema – apskritai džiaugiesi, jei randi noro žvejoti ir ledą, ant kurio saugiai jausiesi. Gal kitąmet...
Romualdas Žilinskas
