Didelių kuojų paieškos viduržiemyje
Žieminė žūklė daugeliui meškeriotojų visų pirma asocijuojasi su ešerių gaudymu. Toks požiūris teisingas, neneigsiu, tačiau, jei paimtume bendrą statistiką, vargu ar kuojų pas mus pagaunama mažiau. Bet kokiu atveju tai būtų ta žuvis, kurią galima drąsiai statyti į vieną gretą su ešeriu žūklaujant žiemą.
Kaip ir bet kuri žvynuotoji, taip ir kuoja gali būti visai smulki ir pakankamai didelė. Nors, aišku, mūsiškės kuojos nepasiekia optimalių savo rūšiai dydžių arba tokios pasitaiko labai retai ir tikrai ne visur.
Tačiau bandykime šiandien, bent jau mano straipsnyje, sumeškerioti, tarkim, 200–300 g šios rūšies žuvų. Nieko baisaus jei paklius ir smulkesnių, kadangi kuojų žūklė įdomi ir azartiška. Nors, ką aš čia kalbu, juk bet kokia žvejyba yra savaip užkrečianti, juolab, kad žiema, netgi viduržiemis ir pasirinkimas, ką gaudyti iš po ledo, nėra jau toks didelis.
Pliusas „pliusinei“ temperatūrai
Kadangi bandysime vilioti ne visai menkas šios rūšies žvynuotąsias, pirmiausiai išsirinksime tokį vandens telkinį, kur jų galėtų būti. Faktas, kad nedideli ežeriukai, balos, karjerai tokiu atveju mums mažiausiai tiks. Aišku, visada būna išimčių, ypač tai pasakyčiau apie kai kuriuos karjerus, bet nedidelio ploto ežeruose ir nepratakiuose tvenkinukuose, kuriuos aš vadinu balomis, paprastai kuojos, jei jų apskritai ten yra, bus labai jau smulkios. O ir šiuo metų laiku ten visiškas kibimo štilius. Priežastis elementari – esant deguonies stygiui žuvys būna vangios.
Bet ir vėl – rašau straipsni, o lauke „pliusinė“ temperatūra, atodrėkis, kuris, jei nemeluoja meteorologai, tęsis bent savaitę. Ką tai reiškia?
Labai paprastą dalyką – net ir į smarkiai užšalusį nepratakų telkinį paklius tirpstančio sniego, lietaus vandens, gal kokiu laipsniu padidės jo temperatūra paviršiniuose sluoksniuose, o deguonies padaugės neabejotinai, ir tai stimuliuos žuvų aktyvumą.
Kita vertus, geras kuojų bei kitų karpinių žuvų kibimas žiemą praktiškai visada sutampa su atodrėkiais. Tačiau žiemą didesnis oro temperatūros kitimas, juntamesnis slėgio kritimas žuvis veikia kitaip nei šiltuoju metų laiku. Tuomet galimi labai greiti žuvų aktyvumo protrūkiai, kibimas prasideda tarsi „iš nieko“ – žuvys visiškai nereagavo į masalus, o po valandos ar dviejų ėmė lyg pašėlusios kibti. Viduržiemyje paprastai taip nenutinka, dabar reikalingas didesnis laiko tarpas, kitąsyk ir porą dienų, kad žvynuotosios pradėtų aktyviai maitintis.
Kuo telkinys yra „uždaresnis“, t. y. turi mažiau intakų, tuo ši taisyklė labiau pasitvirtina. Neatmetu fakto, kad įtakos turi ir šalia telkinio esanti dirva, kuri gali būti pralaidesnė tirpstančiam sniegui, taip pat krantų reljefas, nes statesni skardžiai šalia nuolaidžių laukų yra visai kas kita nei medžiais apaugę lėkšti krantai. Bet gal nesiplėsiu.
Taigi, stambesnių kuojų gaudymui išsirinksime didesnius tvenkinius ir ežerus. Aišku, labai gerai būtų ir upės, tarkim, Nemunas, tačiau net ir sausio mėnesį ten gali būti pavojinga vaikščioti ant ledo, juolab per atodrėkius. Nevėžis, kitos panašios lėtos tėkmės vidutinio dydžio upės – taip, tai labai geros žūklavietės, visgi nenoriu „suplakti“ į krūvą visų vandens telkinių, tad apsiribosiu tik stovinčiais. Beveik stovinčiais, nes didesniame tvenkinyje tėkmė vis tiek bus ir, kaip pamatysite vėliau, kuojų žūklėje ji yra gana svarbi.
Kol nepamiršau, norėčiau tarti kelis sakinius apie geriausią kuojų žūklei gaudymo laiką. Šiaip jau šios žuvys aktyvios ir naktimis, esu rašęs straipsnį apie kuojų meškeriojimą nuo ledo tamsiuoju paros metu. Tačiau žiemos vidurys kitoks nei jos pradžia.
Jei pirmledžiu geriausias kuojų kibimas būna anksti ryte, daugmaž iki pietų, tai įsibėgėjus žiemai didesnė tikimybė sužvejoti stambių kuojų ar apskritai bet kokio dydžio šios rūšies žuvų, veikiausiai bus popietinės valandos iki temstant ir porą valandų jau sutemus.
Įdomus reiškinys, kas liečia orus. Kuojos nemėgsta vėjo. Keistai skamba, kada už lango žiema, tačiau tas faktas man kažkodėl užsifiksavo. Kaip jos junta gelmėje po ledu, kad yra smarkus vėjas – vargu ar kas pasakys, bet junta. Aišku, kuomet pučia šiaurys ar rytys, tada visos žuvys kimba prastai ir čia jau kuojos nebus jokia išimtis.
Truputį dumblo, truputį tėkmės ir pakankamai giliai
Kuojas žvejai dažnai vadina kaprizingomis žuvimis. Nežinau, gal taip yra iš tiesų, bet, manding, visos žvynuotosios pilnos savų kaprizų ir vargu ar reikėtų išskirti kuojas kaip ypatingas. Kitas dalykas, jei kalbėsime apie tai, jog kuojas sudėtingiau rasti, nei, tarkim, ešerius. Ir tai yra faktas, nes žiemą jos tūno visai kitose vietose nei vasarą. Sakyčiau, kad vos ne kardinaliai priešingose, kadangi giliuose telkiniuose stambios šios rūšies atstovės bus netgi labai giliai.
Aišku, su tam tikromis išlygomis. Jei vandens telkinyje be kuojų gausu ir kitokių karpinių žuvų, jei kuojos ten nedominuoja, tuomet jas tarsi išstumia, tarkim, plakiai, karšiai iš gilesnių vietų. Čia aš kalbu apie tą atvejį, kuomet yra viduržiemis ir žuvys gana vangios. Bet kada kuojos suaktyvėja, net nesvarbu, kad yra ir vidurys žiemos, jos „išlipa“ iš duobių ir kyla maitintis ant jų šlaitų. Šiaip jau kuojos nevengia įsitaisyti ir pačiame duobės centre (ežerinis variantas), bet, pasikartosiu, tada, kai į masalus reaguoja labai vangiai.
Tik nereikia suprasti visko tiesiogiai, nes galbūt pagalvosite, kad kuojų reikia ieškoti 15 m gylyje ar dar giliau. Na, to jau būtų gal ir per daug, mano nuomone, geriausia gelmė yra apie 5–7 m, nors išties tai labiausiai priklauso nuo bendro vandens telkinio gylio. Kuomet jos atkunta, ta gelmė mažėja dvigubai. Beje, turėkite omenyje, kad ežere gali pasitaikyti įvairaus gylio duobių.
Kitaip yra tvenkinyje. Čia paprastai būna vienas pagrindinis ryškus pagilėjimas – užtvindyto upelio vaga. Vėlgi, tvenkinys, jei jis ištįsęs į ilgį, aukštupyje bus gerokai seklesnis nei šalia užtvankos. Į tai reikėtų ir orientuotis. Rastume ir duobių be upelio vagos, tačiau esmė tame, kad kuojos tvenkinyje laikysis ten, kur tėkmė, o tai reiškia, kad būtent toli nuo kranto – toje apsemtoje vagoje arba šalia jos.
Kodėl toli nuo kranto? Atsakymas paprastas – šios žuvys nemėgsta stačių dugno šlaitų, jos plaukioja didesnėse lygiose aikštelėse. Taip, kuojos gali keisti vandens sluoksnius, kilti nuo dugno į vidurinį vandens lygį (kitaip nei ešeriai prie pat ledo vargu ar glausis), tačiau šioms žuvims vis tiek bus svarbu, kas yra po jų pilvais – status skardis ar lygesnis dugnas. Noriu pasakyti, kad jei upelio vaga smarkiai priartėjusi prie kažkurio tvenkinio kranto, ten vargu ar bus daug kuojų. Nebent kitoje vagos pusėje, t. y. ne arčiau, o toliau nuo staigiai besileidžiančio kranto šlaito.
Įtakos turi ir dugno sudėtis. Tvenkiniuose gruntas gali būti labai įvairus, nes čia veikiausiai rastume ir labai dumblinų vietų, ir žvyruoto, smėlėto dugno plotų. Kuojoms patinka „aukso vidurys“ – kažkiek nuosėdų, bet ne visiškas dumblynas, truputį vandens augalų, tačiau ne tankus žolių miškas.
Ir tai yra paaiškinami dalykai. Paprastai tose vietose, kur daug dumblo ir augalijos, žiemą būna mažiau deguonies. Kuojos gana opios šiuo atžvilgiu, tad jos ir stengsis būti ten, kur gali laisviau kvėpuoti. Kita vertus, visiški smėlynai ar žvyrynai nėra dosnūs maistu, tad šioms žuvims reikia ir trupučio dumblo, augalų, kur rastų vabzdžių lervų, kirmėlių, vėžiagyvių ir panašių skanėstų.
Tačiau smarkesnėje tėkmėje žuvys turi eikvoti energiją, kad išsilaikytų vandenyje. Kuojos nėra iš tų žuvų, kurios įpratusios nardyti srovėje, čia ne šapalai ar meknės, tad jos bus ten, kur tėkmė nedidelė. Tokius dalykus galima stebėti, pavyzdžiui, Kauno mariose, kuomet atidaromi ir uždaromi užtvankos šliuzai ir srovė tai greitėja, tai lėtėja. Kada šliuzai praverti tik vos, vos, kuojų verčiau ieškoti giliau, jos tupės dugno aikštelėse arčiau pačios buvusios Nemuno vagos, kuomet užtvanką atidarys – pasislinks į seklesnes vietas.
Apie eilinius, puskarininkius ir generolus
Nors aš čia vis kalbu apie tai, kad kuojos žiemą tarsi keičia sau būdingus įpročius, visgi vienas jų išlieka. Turiu omenyje, jog šios žuvys kaip kokie kareiviai pasiskirsto pagal rangą. Tiksliau – pagal dydį. Vasarą, kada vanduo yra skaidrus, visus šiuos dalykus puikiai galima stebėti: smulkesnės kuojos plauko išilgai krantų būriais gana sekliose ar net visiškai sekliose vietose, toliau ir giliau jau ne tokiais dideliais būreliais nardo didesnės. O pačias didžiausias vargu ar nuo kranto įžvelgsi, jos slankioja po kelis vienetus dar didesniame gylyje.
Žiemą yra tas pats. Todėl labai galimas variantas, kad jūs aptikote kuojų, jas sėkmingai gaudote, tačiau ten visos tarsi sukirptos – iki 100 g. O kur didelės? Jų veikiausiai toje vietoje net nėra. Galimos išimtys nebent tada, kai smulkios kuojytės kimba aukštesniuose vandens sluoksniuose, o didesnės masalus griebia giliau.
Dar vienas faktas. Kaip nekeista, bet kuojoms patinka šiekštynai. Giliai, ne seklumose, tačiau visgi tokiose vietose gana gausu kelmų, nuvirtusių ir paskendusių medžių ir panašiai. Man sunku pasakyti kodėl tokiuose plotuose pagaunama gana stambių egzempliorių. Gal povandeniniuose šabakštynuose yra joms tinkamo maisto, tarkim, moliuskų, aš nežinau. Juk didelės kuojos turi mažiau priešų nei smulkios, kurias gali praryti ir vidutinio dydžio ešeriai. Juolab, kad būtent tuose šiekštynuose ir glaudžiasi didelės lydekos, o jos žiemą vienintelės, kurios kelia grėsmę kone pusę kilogramo sveriančioms šios rūšies žuvims, tad kaip ir nelabai logiška, jog didesnės kuojos pačios lenda grobuonėms į nasrus...
Kuojų paieška ežeruose sudėtingesnė nei tvenkiniuose. Ir taip yra dėl mano jau minėto faktoriaus – stambesnės šios rūšies žuvys gali tūnoti duobėse, kurių tenka ieškoti kone aklai. Suprantama, jei nežinai ežero, niekada nesi jame žuvavęs, nes kuojos šiaip jau prieraišios žuvys ir metų metais renkasi žiemojimui tas pačias vietas. Kažkiek padėtį palengvina echolotas, visgi tik kažkiek, nes jis neskirs, tarkim, plakių nuo kuojų, šimtgraminės žuvies nuo trijų šimtų gramų žvynuotosios, kas žvejui bus didelis skirtumas.
Be to ežeruose, kuomet kuojos suaktyvėja, jos gali plaukioti sunkiai nuspėjamais maršrutais, dažniau keičia maitinimosi gylius. Tvenkiniuose šiuo atžvilgiu viskas paprasčiau – radai upelio vagą ir pagal ją orientuojiesi.
Tačiau vienas maršrutas bus aiškus – jei į ežerą (tvenkinys – jokia išimtis) įteka koks nors upelis, tai ties jo žiotimis, gal kažkur šalia žiočių, kur gelmės tenkintų stambias kuojas, jų visada rasime.
Nežinau, jau aptikote pagal šį straipsnį didelių kuojų ar ne, bet apsimesiu, kad visgi radote jų būrį. Tuomet reikia tas žuvis sužvejoti. Tačiau žuvausime kitame rašinyje...
Romualdas Žilinskas
