Blizgiavimas po ledu

Tiesa, yra ir tam tikrų niuansų, kadangi blizgiaudami mes dažniausiai pagauname tik plėšriąsias žuvis, kurioms, deja, žiemą mūsų vandens telkiniuose įvairovė nebūdinga, praktiškai daugiau nei 95 proc. laimikių tenka ešeriams. Be to tenka daug vaikščioti, gręžti aibę ekečių, žodžiu, toks meškeriojimas atima nemažai jėgų ir energijos. Visgi, jei reikėtų rinktis tik vieną iš žieminių žūklės būdų, veikiausiai pasirinkčiau būtent blizgiavimą.

Tikriausiai taip pasielgčiau ne aš vienas – ypač daug norinčių žvejoti blizgėmis atsirastų iš tų meškeriotojų tarpo, kurie ant ledo užlipo pirmąjį sezoną. Juk iš šalies pasižiūrėjus, jei, suprantama, kimba, šitoks žūklės procesas atrodo itin viliojančiai: žvejys įmerkia blizgę į eketę, pamakaluoja ranka, staigiai kilsteri ją į viršų – ir ant ledo jau voliojasi pusantro delno didumo ešerys... Fantastika!

Tačiau taip nutinka tikrai ne visada, dažniausiai per žvejybines TV laidas (na, juk į pusvalandžio laiką eteryje nesutalpinsi visos dienos ekečių gręžiojimo, žuvų paieškų, nekibos valandų), ir norint išmokti gerai blizgiauti dar reikia žinoti ir nemažai teorinių dalykų. Kadangi praktikos įgyjama laikui bėgant ir tik žvejojant, tai galiu šiek tiek „nušviesti“ smalsesnius ir mažiau patyrusius žuvų gaudytojus arba tik besiruošiančius tokiais tapti teoriniu atžvilgiu. Tai ir ruošiuosi padaryti šiame straipsnyje.

Įrankiai

Derėtų pradėti nuo įrankių pasirinkimo. Jei šitą rašinį rašyčiau prieš kokius dešimt ar daugiau metų, veikiausiai sugaiščiau begalę laiko ir išsekinčiau jūsų kantrybę pasakodamas, kaip rinktis meškerėlę blizgiavimui arba kaip ją pasidaryti pačiam. Dabar nevarginsiu nereikalingomis kalbomis skaitytojų ir tiesiog parekomenduosiu nueiti į artimiausią žūklės reikmenų parduotuvę bei pasirinkti specialius žieminius meškerykočius būtent tokiam žūklės būdui.

Aišku, net ir žieminė meškerėlė meškerėlei nelygu, ir tai pasako netgi jų kainos. Paprastai brangesnės ir yra geresnės, čia nelabai pasiginčysi. Kita vertus, yra dar ir toks dalykas kaip kokybės bei kainos santykis. Tad galima ir pataupant pinigus įsigyti tikrai gerą daiktą. Tarkim, dabar siūlomos Lucky John firmos Tech serijos žieminės meškerėlės patenkins netgi išrankiausių profesionalių poledinės žūklės mėgėjų reikalavimus. Turiu omenyje blizgiautojų, nes juk rašinys apie šį žvejybos būdą. Kad labai neišsiplėsčiau, straipsnyje kalbėsiu tik apie vertikaliąsias blizges, tad turėkite tai omenyje.

Žieminiam blizgiavimui tinkamai ritei nekeliu didesnių reikalavimų, visgi mėgstu naudoti neinercines. Aišku, tai įpročio reikalas, gal kam labiau prie širdies inercinės ritelės, tačiau kalbu apie save. Kad ir kaip būtų, bet su neinercine paprasčiau varginti žuvį, apskritai, visas žvejybinis procesas vyksta greičiau. Svarbu, kad ritelė būtų nesunki, patogi, nestriginėtų šaltyje, na, ir, suprantama, patikima.

Vėlgi toli ieškoti nereikia – tos pačios firmos Lucky John Scandi ritės puikiausiai tiks vynioti ir paprastam, ir plonam pintam valui. Jei visgi reikia (norite) inercinių ritelių, puikiai tam tiks irgi Lucky John Mebaru neinercinės ritė arba Salmo Ice arba Salmo Ice Pro žieminių ričių modeliai. Jei norite itin „ilgaamžės“ ritės, juolab dabar tokios jau ateina į madą, o ir išties yra patogios, tuomet pirkite multiplikatorines žiemines rites. Kad ir Lucky John Irin Wolf Winter First arba į ją panašias, kurias siūlo ši forma. Mano reikalas yra pasiūlyti, o jūsų – arba atsisakyti, arba... pabandžius įsitikinti, kad esu teisus.

Gal užteks apie įrangą, nes visgi rašinio tikslas yra plačiau apibūdinti blizges ir patį blizgiavimą. Bet dar turėkite truputį kantrybės, kadangi noriu akcentuoti vieną dalyką.

Dabar daug kas įprato arba pratinasi žuvauti žieminėmis blizgėmis be sargelio. Ar jo reikia apskritai – juk šiuolaikinės meškerėlės yra pakankamai jautrios, kad būtų galima matyti ir menką žuvies prisilietimą prie masalo, tai juntama ir ranka? Ir taip, ir ne.

Esmė ta, jog blizgiauti skirtas sargelis (jis gana standus) priverčia masalą pauzės metu dar kurį laiką virpėti, o tai tikrai patinka plėšrūnėms. Aišku, tai priklauso ir nuo paties sargelio, nuo gylio, kuriame gaudome, blizgės modelio, valo tamprumo. Yra čia įvairių niuansų, bet kalbu plačiąja prasme. Tad sargelis būtų lyg ir pliusas.

Visgi kai kurios, nors ir ne visos meškerėlės savo blanko vibracija daro tą patį, o kietos lyg kuolai meškerytės yra nekoks pasirinkimas. Kita vertus, tenka atsižvelgti ir į masalo svorį, naudojant sargelius tai irgi daroma. Iš mano minėtos Lucky John Tech serijos galima pasirinkti atitinkamas meškerėles pagal naudojamų blizgučių svorius, todėl jas rekomendavau ne be reikalo.

Masalai

Jei pažiūrėsime į žieminių blizgių pasirinkimą – susisuks galva. Na, taip, nėra blizgių tiek daug, kiek avižėlių, bet jas išsirinkti sunkiau, kadangi čia galioja truputį kiti žvejybos principai. Kita vertus, esmė lyg ir išlieka ta pati: mažame gylyje gaudome su lengvesnėmis, ilgiau vandens storymėje sklendžiančiomis blizgutėmis, jos paprastai būna mažesnės, didesnio kūno ploto lyginant su savo svoriu, labiau išlankstytos; gylyje tenka greičiau nardinti masalą iki dugno, jis turėtų būti bent šiek tiek sunkesnis, kad jaustume geresnį kontaktą, tad imame masyvesnes, pailgesnes, galbūt ne tokias judrias (turiu omenyje laisvą sklendimą) blizgutes.

Pailiustruosiu konkrečiais pavyzdžiais.

Tarkim, Lucky John firma siūlo tikrai nemažą žieminių blizgučių gamą. Lucky John S-2 yra 42 mm ir 55 mm dydžio, su trišakiukais ant grandinėlių, sveria 4 g arba 7 g, Galime trišakiukus nusegti ir užsikabinti Salmo siūlomą grandinėlę su vienšakiu kabliuku ir tuomet tos pačios blizgutės svers atitinkamai 3,5 g ir apie 6 g. Tuomet blizgučių žaidimas pakis, tai jums garantuoju, nors nedaug, tačiau šie modeliai taps judresni. Kai kada būtent toks nedidelis niuansas gali lemti žūklės sėkmę. Įdomiausia, kad jums neprireiks kitos blizgės, o tik pakeisti kabliuką...

Nesvarbu kokie yra kabliukai (iš tiesų tie, ir tie – Owner firmos), bet ant jų yra užmautos spalvotos „akutės“, kas pagerina kibumą, apie tai dar kalbėsiu.

4 g sveriančių blizgučių dydis – 42 mm, tad jos yra palyginti lengvos. Be jokios abejonės tokie masaliukai tinkamiausi žvejoti iki 4 m gylyje. Didesnieji modeliai tinkami didesnei gelmei, maždaug iki 6–7 m. Žinoma, šios nuorodos nėra tik tokios, nes pažiūrėjus susidarys įspūdis, kad, tarkim, 5 m jau netinka nei viena, nei kita blizgutė. Aš kalbu apie maksimalų gylį, sekliau – kodėl ne...

Kaip ir blizgutės su įlituotu vienšakiu Kamasan kabliuku Lucky John S-1 – tas senas geras modelis, kurį ar bent jau labai panašų žinau nuo neatmenamų laikų... Čia irgi 42 mm dydžio blizgutė sveria 3 g, tad iš principo naudojama panašiuose gyliuose – iki 3,5–4,0 m. Dar sekliau galima naudoti mažesnį šios blizgės variantą, kurio dydis 31 mm, sveria jis perpus mažiau nei lig tol minėtas – vos 1,5 g. Tai reiškia, kad maksimalūs rezultatai gaunami žuvaujant tokio tipo blizge iki 3 m gyliuose.

Įdomiausia, kad tos pačios serijos Lucky John S-1 blizgės su trišakiais kabliukais svers tiek pat, kiek ir su įlituotais vienšakiais, todėl jų maksimalūs gyliai, kuriuose rekomenduojama žvejoti, – nekis, nors žaidimo braižas bus kitoks jau vien todėl, kad yra prilituoti ir laisvai kabantys kabliukai. Kada kuri blizgė geriau – sunku pasakyti, viskas priklauso nuo žuvų aktyvumo. Laisvai kabantys kabliukai truputį pristabdo blizgės nukrypimą nuo vertikalės.

Gana svarbus poledinės žūklės akcentas yra spalvinis masalų pasirinkimas. Visos Lucky John blizgutės yra pagamintos trijų klasikinių spalvinių variantų: balto metalo (sidabruotos), geltono metalo ir vario spalvos.

Jei vadovautumės grynai teoriniais patarimais, atsirinkti tinkamiausias būtų labai paprasta: šviesią dieną reikia imti tamsias blizges, tamsią – šviesias. Man tokie paaiškinimai (ar patarimai?) atrodo juokingi ir labai nekonkretūs, kadangi, tarkim, geltono metalo blizgesio spalva gali varijuoti nuo tamsiai geltonos, vos ne rusvos, iki labai šviesios. Kur toji riba, kuri apibrėžia, kokia spalva yra šviesi, o kokia – tamsi? Suprantu, kad baltas iki veidrodžio tviskesio išblizgintas baltas masalas bus šviesus, bet kaip tada yra su vario atspalvio blizgėmis – jos šviesios ar tamsios?

Kita vertus, netgi pati taisyklė, kad esant geram apšvietimui reikia tamsesnių vilioklių, o prastam – šviesių, turi spragų. Ne kartą ir ne du man yra nutikę visiškai atvirkščiai, kai kurie žvejai netgi laikosi visiškai priešingų spalvų pasirinkimo principų. Todėl daug ką lemia ne tik apšvietimas, bet ir telkinio, kuriame žvejojame, vandens spalva (drumstas, skaidrus, durpingas, rusvo atspalvio ir pan.), žuvų įpročiai, sniego dangos storis, grunto spalva ir sudėtis, žodžiu, niuansų yra begalė.

Mano patarimas – bandykite kuo įvairesnius spalvinius variantus nežinomuose vandens telkiniuose, stebėkite, kuo gaudo jūsų kolegos, na, o ten, kur dažnai meškeriojate, manau, kad jokių patarimų nereikia.

Jau supratote, kad žūklėje nebūna tvirtai nustatytų taisyklių, čia visuomet galimos išimtys. Žinoma, viską visada įmanoma paaiškinti, norėjau pasakyti, kad netgi tas išimtis. Pavyzdžiui, Lucky John blizgutė Scandi (3 pav.) sveria net 12,5 g, jos dydis yra 6 cm. Iš principo tai – masyvus masalas, netgi jei lygintume jo dydį ir svorį. Tačiau atkreipkite dėmesį į formą – ji labai plokščia, vadinasi, tokia blizgė laisvo skendimo metu nuplaukia toli nuo vertikalės, ką paprastai daro gerokai lengvesnės blizgutės.

Galbūt pastarasis veiksnys nėra toks svarbus, bet vilioklio forma nepritaikyta didelėms gelmėms, tad, mano nuomone, maksimalus gylis, kuriame reikėtų gaudyti su šia blizge bus apie 10 m.

Visiškai priešingai yra su blizgute Lucky John Wing. Šis „sparnuotas“ masalas (beje, jis juda labai staigiai, netgi „kampuotai“) būdamas 50 mm dydžio sveria tik 5,5 g, bet juo be problemų galima gaudyti iki 7 m gelmėje. Apie sunkesniąją versiją apskritai nešneku – 66 mm dydžio jos masė yra 10 g, taigi tai bus tipinė giluminė blizgė.

Ir viską lemia forma. Ji bene daugiausiai turi įtakos ir masalų žaidimo braižui, todėl kalbėti apie tai, kaip žvejui išgauti vienokius arba kitokius blizgučių judesius, būtų beprasmiška, nes tektų aptarinėti kiekvieną modelį atskirai. Galiu nebent trumpai aprašyti pagrindinius blizgiavimo technikos principus.

Beje, nurodyti gyliai atitinkamo svorio blizgutėms derinami ir su valo storiu. Tarkim, su 3 g masalu patariama žuvauti naudojant 0,10–0,12 mm diametro monofilamentinę giją, 4 g – 0,12–0,14 mm, 5,5 g – 0,16–0,18 mm, 6,7 g – 0,18–0,22 mm. Tačiau čia yra labai apibendrintos nuorodos, nes nemanau, kad kas nors nešiojasi šūsnį atsarginių ričių būgnelių ir juo labiau tuziną meškerėlių, kurios tinka blizgiavimui. Todėl atsižvelgiant į šį faktą, aišku, jog su plonesniu valu mes galime blizgiauti giliau nei su storesniu, kadangi visa šitokių nuorodų esmė – kokiame gylyje meškeriotojas tinkamai jaus masalą ir galės be didesnių problemų juo žaisti.

Aš dažniausiai žūklei su žiemine blizgute naudoju 0,14–0,16 mm monofilamentinį valą. Nors, aišku, jei jau gaudau visai lengvomis blizgėmis, tuomet imu plonesnį, na, o jei masalai labai sunkūs – didesnio diametro. Juk ir viliojamos žuvys neretai to reikalauja – stambesnį masalą griebia didesnė žvynuotoji.

Blizgiavimo technika

Tikriausiai pats elementariausias, tačiau jokiu būdu ne prasčiausias ir labai dažnai naudojamas būdas būtų toks. Blizgę tiesiog nuleidžiame iki pat dugno. Naudodami normalų meškerykotį tai nesunkiai pajusime, parodys ir sargelis, jei gaudome su juo, bei atsipalaidavęs valas. Žodžiu, tai labai paprasta.

Tada darome 3–4 trumpus masalo pakėlimus staigiai trūktelėdami rankos riešą. Blizgę nuo dugno pakeliame maždaug 20–25 cm. Po to seka kelių sekundžių pauzė. Kitas etapas – vilioklio nuleidimas staigiu judesiu palenkiant riešą arba nuleidžiant ranką. Bet šiuo atveju paprastai blizgutę ne guldome ant dugno (nors kai kada efektyvu – tiesiog paliesti gruntą), bet sustabdome likus keliems centimetrams iki jo. Vėl darome trumpą pauzę. Vilioklis primena mažą žuvelę, kuri trūkčiojančiais judesiukais kilo į viršų ir staiga nėrė žemyn bei į šoną, nes laisvai krisdama blizgė daugiau arba mažiau nusklendžia nuo vertikalės.

Galima bandyti ir kitaip. Vėlgi nuleidžiame blizgę iki dugno ir plastišku judesiu keliame ją aukštyn maždaug 30–40 cm. Kai kurios blizgutės šiuo atveju irgi turi savitą žaidimą. Pakėlę pauzės nedarome, bet staigiu judesiu paleidžiame kristi masalą žemyn. Jį sustabdome likus keliems centimetrams iki dugno. Dabar blizgutė nusklendžia toliau į šoną, nei anksčiau aprašytu atveju, santykinės ramybės būsenoje, kuomet tiesiog laikome nejudančią meškerėlę, ji dar kurį laiką virpa, galbūt net ir juda į šonus, kol visiškai sustoja vandens storymėje.

Labai neblogą efektą, kaip minėjau, gali duoti blizgės judinimas prie pat dugno. Tačiau žvejui reikia gerai jausti masalą, kad galėtų išgauti tikrai masinantį žaidimą. Esmė ta, kad dabar blizgutė tartum kapstosi po grunto nuosėdas, tada plastišku judesiu ją pakeliame aukštyn 20–30 cm, pageidautina kelti drebinant meškerėlės viršūnėlę. Daroma trumputė pauzė, vilioklis vėl nuleidžiamas ant dugno, judinamas, vėl keliamas aukštyn...

Po to galima bandyti naudoti ir anksčiau aprašytus blizgės žaidimo būdus, jei, suprantama, šis pasirodė žuvims neįdomus. Nors iš tiesų, bent jau ešeriai visada susirinks pasižiūrėti, kas čia kapstosi dugne ir kelia drumzles, tik klausimas, ar griebs? Pabandykite ir pamatysite.

Suprantama, kad įvairių techninių elementų yra begalės. Jūs galite kombinuoti jau aprašytus, galite sugalvoti savus, bet, kaip sakiau, reikia išsiaiškinti, kuris iš jų bus tinkamiausias vienai arba kitai blizgei. Netgi pauzių trukmė gali būti reikšminga. Kita vertus, kiekviename vandens telkinyje irgi yra savi ešerių, lydekų, sterkų kaprizai, tad teks taikytis ir prie jų.

Baigdamas straipsnį, kaip ir žadėjau, tarsiu kelis žodžius apie vadinamąsias „akutes“ bei kabliukų tvirtinimą prie blizgių.

Kad „akutės“ yra efektyvios, nepaneigs niekas. Kažkada, menu, žvejai išlupinėdavo žuvims tikras akis ir kabindavo jas ant blizgių kabliukų, kad tik labiau suerzintų ešerius. Būtent šiems plėšrūnams ir skirti tie įvairiaspalviai plastiko rutuliukai, kurie dažniausiai ir primena įvairių spalvų akis. Lydekos bei sterkai į tokias smulkmenas nekreipia dėmesio, tačiau rainuotieji plėšrūnai yra tokie smalsūs, jog kitąsyk užsikabina ant kabliuko su „akute“ net tada, kai blizgė nejuda arba guli dugne.

Tos „akutės“ nebūtinai yra kaip tikros akys arba bent jau panašios. Ir būna tiek ant vienšakių, tiek ant trišakių kabliukų, parsiduoda ir atskirai. Kaip matote pavyzdyje, čia veikiau kažkoks geltonas „grūdas“ su raudonu ranteliu, bet ešerius, kitąsyk kuojas arba kitas žuvis gundo ir tokie. Jų spalvinės variacijos nebeprasmės, sugalvotos ne iš „lemputės“, todėl patartina išbandyti kuo įvaresnes.

Grandinėlės, prie kurių tvirtinami kabliukai, nėra tik iš Skandinavijos atkeliavusi kažkokia žvejybinė mada. Taip pritvirtinti kabliukai duoda daugiau laisvės blizgei, ji sklendžia laisviau, būna mažiau sukaustyta, ir žaidimas tikrai pagerėja. O ir jau minėtos „akutės“ kitąsyk ešerių dėmesį patraukia tik tada, kai jos laisvai kabo ant grandinėlių, t. y. būna tam tikru atstumu nuo blizgutės.

Romualdas Žilinskas