Žuvys ar žvejai bijo ryškaus pinto valo?
Kai kurie žūklautojai dar ir dabar skeptiškai vertina nemaskuojančiomis spalvomis dažytus pintus valus, galvodami, jog tam tikrų atspalvių gijos yra niekam tikusios, nes baido žuvis arba turi tik labai siauras panaudojimo galimybes. Taip pat kartais galima perskaityti reklamose arba gamintojų kataloguose, kad kai kurie pinti valai yra mažai matomi vandenyje. Turiu ir aš savo nuomonę šiuo klausimu...
Prieš pradedant narplioti numatytą temą derėtų pirmiau susivokti, kas yra tas pintas valas apskritai, iš ko jis gaminamas.
Tik žvejų nuomonė
Pintas valas, tiksliau jo atskiros gijos yra gaminamos iš tam tikros rūšies didelio tankio polietileno. Ši medžiaga išrasta, berods, praeito šimtmečio šeštajame dešimtmetyje ir buvo naudojama karinėje pramonėje ir kosminiuose projektuose. Tik beveik po trijų dešimčių metų kilo mintis gaminti iš tokios medžiagos pintus valus, kurie pastaruoju metu tobulinami itin sparčiai.
Kaip žinote, polietilenas yra skaidrus, tad neapdirbtas arba kitaip tariant „žaliavinis“ pintas valas teoriškai turėtų būti vandenyje permatomas. Apie jo gaminimo technologijas nekalbėsiu, tačiau pasakysiu, jog bet kokios spalvos pintas valas yra su priemaišomis, kurios ir suteikia tai gijai norimą atspalvį. Žinoma, nemažai valo skaidrumas priklauso nuo atskirų gijų apdirbimo technologijos iki dažant, bet visumoje, kaip ir minėjau, jos valo gamybos pradžioje būna daugiau ar mažiau skaidrios.
Pinti valai apdorojami įvairiais cheminiais priedais, kurie pagerina jų slydimą, padidina atsparumą susidėvėjimui ir panašiai. Ir vėlgi galvojant logiškai, tokie valai turėtų būti mažiau skaidrūs arba ne didesnio skaidrumo už menkiau prisodrintus priedų. Taip pat žinote, jog pinti valai ir yra supinti iš kelių arba šiais laikais galbūt net keliolikos gijų. Jų kiekis dažniausiai akcentuojamas reklaminiuose bukletuose, kataloguose, nes, pasak gamintojų, didesnis gijų kiekis prailgina valo amžių, jo skerspjūvis būna apvalesnis, pintas valas tampa tvirtesnis, slidesnis ir visaip kitaip geresnis.
Nesiginčysiu, nes kaina tikrai tampa aukštesnė, nors, reikia pripažinti, neretai toks valas iš tiesų būna vertas didesnių pinigų. O tai, jog kažkaip ypatingai supintos ar sulydytos gijos geriau prasišviečia vandenyje ir valas tampa skaidresnis, aš negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Gali būti, kad tai irgi yra tik reklama, bet gal ir tiesa – tokius dalykus aiškintis reikėtų jau molekuliniame lygyje...
Įdomus žvejų požiūris į monofilamentinį ir pintą valą, sakyčiau, visiškai priešingas. Netgi tas pats meškeriotojas gaudydamas plūdine ar dugnine dažniausiai pripažįsta, kad visiškai bespalvis monofilamentinis valas yra universaliausias ir mažiausiai vandenyje matomas, todėl bent jau pavadėliams jis tinka labiausiai. Tačiau gaudydamas spiningu giria žalsvai, rudai ar pilkai nudažytą pintą valą, teigdamas, kad tokį mažiau mato plėšrūnės. Argi lydekos rega kitokia, nei kuojos ar karšio?
Žinoma, kad ne, bet čia suveikia stereotipinė meškeriotojų nuomonė, kad pintą valą gerai mato žuvys, todėl jis turi būti bent jau maskuojančios spalvos. Netgi kai kurie mūsų pripažinti žūklės autoritetai tai nuolat mini. Jie netgi pataria ryškaus arba balto pinto valo paskutiniuosius metrus nudažyti žaliu arba rudu vandeniui atspariu rašikliu, neva taip pintas valas taps mažiau regimas. Beje, taip darau ir aš pats. Dėl visa ko, nes galbūt išties toji gijos atkarpa susilies su vandens augalais, dugno gruntu.
Kita vertus, kartais suabejoju, nes, kaip jau sakiau, mano paties dažytas pintas valas gal ir nepraras savo dalinio tariamo (ar tikro?) perregimumo, ką kartais teko skaityti reklamose, bet tas perregimumas bus su tam tikru atspalviu ir gija tik labiau matysis skaidriame vandenyje. Dabar aš kalbu apie baltus pintus valus, kuriuos gamybininkai kartais pristato kaip „mažiausiai iš visų pintų valų matomus vandenyje“.
Žvejojantys dugninėmis kartais riša pavadėlius iš pinto valo. Gaudantiems karpius tokie pavadėliai apskritai yra įprastiniai. Nesu matęs jų sistemėlių iš raudono arba ryškaus salotinio valo. Tiesa, grįšiu dar prie monofilamentinio valo. Įdomu tai, kad tokios atsargios žuvys kaip lynai, žuvaujant plūdine man neretai geriau kibdavo naudojant ne skaidrius monofilamentinius arba fluorokarboninius, tačiau vos rudos spalvos monofilamentinius pavadėlius.
Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad masalą guldydavau ant dugno. Ir čia veikiausiai yra tas pagrindinis „kabliukas“, nes spiningaujant vargu ar plėšrūnės turi laiko įsižiūrėti prie ko mūsų masalai pririšti. Na, gal kai kurios, pavyzdžiui, salačiai, bet aš šiuo atveju pabūsiu nei „už“, nei „prieš“ – t. y. be nuomonės.
Truputis logikos
Paties nudažyta pinta gija į žūklės pabaigą veikiausiai ims blukti, nes tas tankus polietilenas iš kurio ji pagaminta, prastai sugeria dažus. Net naujas pintas valas po kelių intensyvių žvejybos dienų ima prarasti savo spalvą. Tai jokia naujiena, nes visi spiningautojai žino, kad ilgiausiai vandenyje esanti valo dalis nuolat glausdamasi į meškerykočio žiedelius, braukoma per dugno žvyrą, akmenis išblunka. Dauguma sako, jog pintas valas nusidėvėjo, pasišiaušė ir pan., bet, kita vertus, jei dažai gerai prisodrinti į pavienes gijas, jos neturi prarasti spalvos. Juk monofilamentinis valas netampa blyškesniu net jei ir ima trūkinėti nuo „senatvės“ ir nuolatinio naudojimo. Na, gal tik labai minimaliai. Todėl pintus valus dar reikėtų gerokai patobulinti.
Renkantis pilką, rudą ar žalsvą valą yra tam tikros logikos, nes dugno fone tokios spalvos bus labai menkai matomos ar net visai pranyks. Tačiau tik tuo atveju, jei žuvis žiūrės iš viršaus į apačią. Bet juk plėšrūnai daug rečiau atakuoja masalą iš tokios pozicijos, paprastai jie puola savo aukas nedideliu kampu iš apačios į viršų arba horizontaliai dugnui. Šviesiame dangaus fone ruda arba žalia gija matysis labiau, nei vos pilkšva arba balta. Juk ne veltui žuvų papilvės yra būtent tokių atspalvių, o jų nugaros tamsios.
Ir čia man kažkada kilo mintis, kad tos reklamos su pinto valo perregimumu galbūt tėra triukas privilioti žvejus, t. y. pirkėjus. Jau geriau tuomet rašyti, kaip tai daro firma Daiwa, kur nėra užsiminta nė žodžio, kad baltas valas perregimas. Cituoju: „Baltos spalvos valas gerai kontrastuoja su prieblanda, todėl tinka naudoti tamsesniu paros metu ar net naktį. Be to, baltas valas nekontrastuoja su dangumi ir todėl yra beveik nematomas žuviai. O pačiam žvejui ši spalva gerai matoma, kai reikia išpainioti mazgelį.“
Čia taip kalbama apie Daiwa Tournament 8 EVO 135 m Japonijoje gamintą pintuką, kurį, beje, labai mėgstu – geras kainos ir kokybės santykis, ši gija labai tvirta, ilgai nenusidėvi ir puikiai laiko mazgų surišimo vietose, kas dažnai yra kitų pintų valų „achilo kulnas“. Nors, prisipažinsiu, kad dažniausiai perku tamsiai žalią...
Vėliau atkreipiau dėmesį, kad kai kurie balti valai yra daugiau baltesni, o kiti – kažkokie blankūs. Tai vėlgi priklauso nuo pynimo būdo, gijų kiekio ir priemaišų (ne spalvinių, nepainiokit) kiekio ir kokybės. Išbandęs kelių skirtingų firmų baltas gijas supratau, kad balta spalva vandenyje gali tapti išties mažai matoma ir galbūt kai kurios rašomos reklamos turi racijos.
Beje, baltumo intensyvumas nebūtinai lemia skaidrumą. Paprasčiausias pavyzdys. Paimkite paprastą polietileninį maišelį. Jis gali atrodyti irgi balsvas, bet panardintas vandenyje taps visiškai skaidrus. O juk visi: ir purūs, ir tankios molekulinės struktūros polietilenai turi daugiau ar mažiau panašias savybes. Netgi popieriaus baltas lapas prieš langą prasišvies prasčiau tol, kol jo nesuvilgysime. Pro sudrėkusį popieriaus lapą mes galėsime įžiūrėti net kai kurių daiktų kontūrus.
Žvejų nenoras gaudyti baltomis gijomis akivaizdus, kadangi jų pasiūla žūklės prekių parduotuvėse yra itin menka. Pardavėjai orientuojasi į pirkėjų pageidavimus. Visgi pastaruoju metu skeptiškas požiūris į baltus pintus valus sumažėjo.
Japonai mano kitaip
Aš vis kalbėjau apie baltą valą, kurio, kaip sakiau, mūsų žūklės prekių parduotuvėse didelio pasirinkimo dabar nėra. Kažkada anksčiau jis buvo plačiai reklamuojamas. Nenukrypdamas nuo temos turėčiau ir daugiau kai kuriuos mūsų spiningautojus „gąsdinančių“ spalvų. Nors valų su įprastomis rasime nusipirkti apsčiai, kadangi tokiomis pintomis gijomis visgi žvejojama ir jų šalininkų sparčiai daugėja.
Kitos irgi gana nepopuliarios pinto valo spalvos yra ryškiai geltona, salotinė, oranžinė, rausva, fluorescuojanti. Na, toji fluorescencija gal ir ne tokia ryški, kaip įsivaizduojate, bet tamsoje, o ypač prieblandoje, pakankamai gerai regima. Toks yra, tarkim, Lucky John Vanrex X8 Fluo Green 125 m.
Ir niekur nedingsi, nes gaudant lengvais masalais (ypač guminukais) neretai tenka pasikliauti akimis, o ne savo jutimu, kadangi kontaktas su lengvu masalu būna minimalus ir kibimas matomas orientuojantis į valo padėtį vandenyje ar virš vandens. Tokie valai pageidautini ir žvejojant tamsiu paros metu. Beje, virš vandens baltas valas tamsoje irgi gerai matomas, Daiwa Tournament 8 EVO gamintojai nemelavo, tačiau tokio kažkodėl žuvaudami naktimis mūsų spiningautojai nenaudoja.
Įdomu tai, kad kai kurių Vakarų Europos šalių žvejai, Azijos spiningautojai netgi labiau mėgsta spalvotus ryškius pintus valus. Netgi upėtakiams siūlomas specializuotas pintas valas Lucky John Area trout Game Pink 75 m. O jo spalva... rožinė. Tegul ir tvenkinių upėtakiams, ne mūsiškiams margiesiems, visgi upėtakis yra atsargi ir tikrai gerai matanti žuvis, apie jo akylumą sklinda legendos. Na, tai kas, kad margasis ir auginamas tvenkinyje, juk genetiškai žuvis nepakito.
Dar nepaminėjau pintų valų, kurie yra įvairiaspalviai. Juose kas metras ar keli metrai būna skirtingos spalvos atkarpa, tų spalvų skaičius neribojamas, nors dažniausiai – ne daugiau nei penkios. Gali būti ir su balto valo tarpeliais, kad aiškiau matytųsi, kur baigiasi vienos spalvos atkarpa ir prasideda kitos.
Tokie kelių spalvų pintukai patogūs tiems, kas vis dar baiminasi, kad netinkamo atspalvio giją pamatys plėšrūnė ir todėl nekibs. Jų pavadinimuose, užrašuose ant pakuočių paprastai būna nuoroda „Multi Color“. Toks, beje, yra Owner Broad PE X8 Kizuna Multi Color 150 m arba Daiwa J-Braid Grand X8 150 Multicolor. Pastarasis standokas, tačiau labai tinkamas džigavimui. Bet jau nukrypstu nuo temos, apie pintų gijų kitas savybes reikėtų rašyti atskirai.
Kažkada, menu, kuomet tik atsirado pirmosios pintos gijos, kai kurių autorių straipsniuose netgi būdavo rašomos instrukcijos, kokios spalvos valu reikėtų žvejoti skaisčią dieną, kokios apsiniaukusią, kokia spalva geriau tinka upei, kokia bus pati geriausia spiningauti ežere, kaip ir kokias spalvines variacijas reikėtų derinti prie atitinkamo grunto ir t.t. Galima pagalvoti, kad žvejys mato kiaurai vandenį gelmėje, vos pasislėpus už debesies saulei, skuba keisti ne masalą, o valą, ir nešiojasi kišenėje bent dešimt atsarginių ritės būgnelių su skirtingų atspalvių valais.
Galiausiai – pririšai ilgesnį fluorokarboninį pavadėlį ir išsprendei visas su pintos gijos spalvomis susijusias problemas.
Bet tada ar reikėjo rašyti šitą straipsnį? Manau, kad taip, nes vis tiek dalis žvejų niekaip neprisivers pirkti balto arba geltono, raudono pinto valo. Na, gal, bet tai bus negreitai.
Romualdas Žilinskas
