Kad tik dažniau žaibuotų...
Tikrai šis straipsnelis nebus meteorologine tematika – žuvis „žaibas“, taip neretai žvejai vadina salatį. Ir iš tiesų, tos rūšies plėšrūnas yra itin greitas, jo medžioklės taktika paprasta, bet efektinga – grobuonis visu greičiu rėžiasi į aukšlių ar kitų smulkių žuvų būrelį, staigiai pasisuka sukeldamas savotišką verpetą savo plačia bei tvirta uodega, ir dideliais žabtais stveria tokio nuo tokio netikėto išpuolio amą praradusią auką. Bet tai – tik vieną plėšrūno taktinė gudrybė, kai kada jis iš gilumos paprasčiausiai šauna į paviršiuje plaukiojančių aukšlių, smulkių kuojyčių ar strepečiu pulkelį ir stengiasi nutverti arčiausiai esančią žuvelę. Ilgai aukos salatis nepersekioja – rudnugaris yra veikiau trumpų distancijų bėgikas, o ne maratonininkas.
Kadangi salatis dažniausiai žuvis atakuoja vandens paviršiuje arba bent jau aukštesniuose vandens sluoksniuose, tuomet jį sužvejoti reikalingi negiliai neriantys masalai. Kitas svarbus aspektas pasirenkant vilioklius – jų panašumas į tas žvynuotąsias, kurios dominuoja plėšrūno meniu, nes rudnugaris turi gerą regą ir ja dažniausiai vadovaujasi medžioklėje. Kažkada blizgės (pjautinės ir paprastos siauros vartiklės) buvo nepamainomi masalai salačiams, tačiau atėjus voblerių erai, pastarieji viliokliai ėmė sudaryti rimtą konkurenciją seniesiems metaliniams masalams. Akivaizdu, kad būtent vobleriai yra labiausiai panašūs į žuvis, kai kurie jų pagal savo formą, spalvą ir judesius yra tiesiog salačio aukų kopijos. Galbūt pirmųjų tokio tipo masalų yda buvo pernelyg menkas užmetimo nuotolis, kadangi pagaminti iš balzos ar kito medžio jie buvo pernelyg lengvi. Tačiau technologijos tobulėjo ir jau dabar galima įsigyti modelių, kurie savo aerodinaminėmis savybėmis nenusileidžia blizgėms. Negana to, jie gaminami pakankamai sunkūs, nors tuo pat metu pakankamai judrūs, turint omenyje net ir tolygų šių voblerių traukimą.
Vienas geresnių salačiams yra Salmo Thrill, kurio pirmieji modeliai pasirodė rinkoje dar 2007 m., tad laiko šito voblerio testavimui turėjau pakankamai. Nežinau ką turėjo galvose gamintojai – virpulį ar virpėjimą iš džiaugsmo (anglų kalboje įmanomi abu vertimo variantai), bet galima išvesti savotišką paralelę tarp šių variantų: virpantį masalą stveria salatis, o jį ištraukęs meškeriotojas virpa iš džiaugsmo... Prisipažinkite, juk taip ir būna – sužvejojus stambų laimikį kūną užplūdęs adrenalinas nuslūgsta ne iš karto.
Kalbant apie šio voblerio virpėjimą, reikėtų pasakyti, kad esu spiningavęs ir su labiau virpančiais modeliais, tiesa, paprastai jie būdavo gerokai aptakesni, t. y. crank arba shad tipo. Salmo Thrill yra tipinis minnow, tačiau turintis tikrai netradicinį tokiems modeliams liežuvėlį – jis yra atlenktas 90° kampu išilginei kūno ašiai. Šitaip įtaisytas liežuvėlis smarkiau priešinasi vandens srautui ir, reikia manyti, ne tik įtakoja masalo judesius, tačiau ir sukelia paskui save itin išraiškingus turbulencinius vandens pokyčius, kas papildomai provokuoja plėšrūnus. Net neabejoju, kad savo šonine linija grobuonys fiksuoja vandens sukeltus virpesius, o minnow tipo modeliai šiuo atžvilgiu smarkiai nusileidžia shad bei crank tipams. Nepradėsiu nagrinėti visko detaliai, tiesiog užakcentuosiu, kad Trill turi tai, ko neturi didžioji dauguma į jį panašių voblerių.
Dar vienas teigiamas Thrill bruožas – galimybė jį toli nusviesti, o tai salačių žūklėje didžiulis privalumas. Modelyje nėra taip dabar plačiai reklamuojamų vobleriuose įtaisytų barškučių, šratelių ar magnetukų, kurie padidina masalo užmetimo nuotolį. Gamintojai pasirinko kur kas paprastesnį, tačiau ne mažiau efektyvų būdą suteikdami žvejui galimybę toli nusviesti šį masalą – jie tiesiog padarė jį pakankamai sunkų, nes 5 cm dydžio modelis sveria 6,5 g. Tai tikrai nemažai, o turint omenyje dar ir vilioklio formą, tokį masalą galima patiekti plėšrūnams solidžiu nuotoliu. Beje, dideliu kampu atlenktas liežuvėlis neturėtų gąsdinti spiningautojų, kadangi jis užmetimui praktiškai netrukdo.
Trečiasis ir ne mažiau svarbus faktorius, gaudant salačius, yra Thrill spalviniai variantai, kurie imituoja natūralias aukų spalvas, tai yra aukšlių bei strepečių itin vykusios imitacijos, o juk būtent šios nedidelės žuvelės ir sudaro didžiąją dalį rudnugarių plėšrūnų raciono.
Neretas atvejis žvejybinėje praktikoje – nusipirkęs kibų voblerį spiningautojas juo nieko nepagauna, nes... naudoja ne pagal paskirtį arba nežino, kaip reikia tokį modelį traukti. Ypač dažnai taip nutinka su minnow tipo vobleriais, kadangi tokiems masalams kartais prireikia papildomų judesių spiningu, atitinkamo traukimo greičio, žodžiu, kažkokių ypatingų techninių elementų. Gaudant su Thrill viso to gali ir neprireikti. Sakau „gali“, kadangi įmanomi keli modelio traukimo būdai, kurie patinka salačiams. Visgi, norint pasiekti rezultatyvumo viršūnę, vertėtų įsisavinti juos visus – kartais plėšrūnai geriau kimba vienaip vedant masalą, bet kitąsyk prireikia kokių nors nestandartinių, provokuojančių traukimo būdų.
Pats paprasčiausias (tuo ir geras Trill, nes jis tiks net pradedantiesiems spiningautojams) būdas – tiesiog toli užmesti masalą ir greitai sukti ritę. Tai panašu į gaudymą pjautinėmis blizgėmis. Šis vobleris plauks pačiu vandens paviršiumi, galbūt net iššoks iš vandens, bet dėl to nereikėtų panikuoti, anaiptol – kartais salačių puolamos aukšlės taip pat iššoka į orą, plėšrūnams toks aukų poelgis atrodo natūralus.
Kitas patrauklus salačiams šio modelio traukimo būdas jau sudėtingesnis, nes turi tam tikrų tvičingavimo elementų. Iš principo ne tik turi, jį jau galima įvardyti upiniu tvičingavimu.
Vobleris užmetamas skersai tėkmės, ritė sukama lėtai, meškerykočio viršūnėle mes vienodais tarpais patrūkčiojame. Kaip smarkiai ir kiek dažnai priklauso nuo to, kokiame gylyje norime vesti voblerį. Dažni bei smarkūs truktelėjimai pakels Thrill į vandens paviršių, tačiau galime juo žaisti ir viduriniuose vandens sluoksniuose bei prie pat dugno. Vertėtų pasakyti, kad pastaruoju atveju masalą neretai pačiupdavo stambūs ešeriai ar lydekos. Kadangi žvejodamas salačius ypatingai storų fluorokarboninių pavadėlių nenaudoju, aštriadantės man yra nukandusios jau ne vieną Thrill voblerį. Reikia manyti, kad tai buvo ne smulkiųjų padermės plėšrūnės, nes 1,5–2,0 kg sveriančios lydekos paprastai net ir 7 cm dydžio tokio modelio giliai neįryja.
Trečiasis būdas kaip traukti Trill, kad jis būtų patrauklus salačiams, – jau minėtų traukimo būdų kombinacija, kuomet greitas ritės sukimas kaitaliojamas su lėtu, tačiau tuo pat metu dar atliekant ir patrūkčiojimus. Šis būdas man dažniausiai būdavo pats rezultatyviausias, kada salačiai atvirai nerodydavo savo aktyvumo. Priklausomai nuo patrūkčiojimų formos (stiprumo, staigumo) mes galime voblerį vesti atitinkamuose vandens sluoksniuose. Jei rudnugariai plėšrūnai puotaudavo giliau nei įprasta, po greito plaukimo staiga paniręs į žemesnius vandens sluoksnius masalas atsidurdavo jų akiratyje, o patrūkčiojimai išprovokuodavo grobuonius atakai.
Romualdas Žilinskas
