Velkiavimo taktika
Žiūrint iš šalies velkiavimas gali pasirodyti veikiausiai pats paprasčiausias žūklės būdas – tampai paskui valtį voblerį ir nesuki sau galvos. Drįsčiau teigti, kad žūklavimas velke yra net labai sudėtingas ir pati geriausia, naujausia tam skirta įranga, masalų gausa tikrai negarantuoja gero kibimo.
Ežeras, tvenkinys, upė – ne vandens pripildytas dubuo idealiai lygiu dugnu ir vienodai apvaliais krantais. Visada bus duobių ir kalnelių, augalais apaugusių plotų ir salų, priekrantėse – įlankų, įlankėlių, iškyšulių ar tolyn įsirėžusių seklumų liežuvių. Velkiautojui tai yra kliūtys, kurių gal geriau nebūtų, tačiau ten dažniausiai telkiasi didžiausios žuvų sankaupos ir šias vietas patikrinti tiesiog privalu. Nemokant tinkamai valdyti valties, traukti masalą reikiamu greičiu, velkiavimas bus tik bevaisis vilioklio tąsymas paskui valtį.
Kokiu greičiu traukti masalą
Beje, o kas yra velkiavimo greitis? Masalo ar valties? Juk traukiant upėje voblerį prieš srovę, pasroviui ar skersai jos ir plaukiant valtimi tuo pačiu greičiu šis vilioklis juda ne visai taip pat. Jo greitis tegul ir nedaug, tačiau skiriasi visais trimis atvejais. Panašiai masalą veikia ir stiprus vėjas tiek tėkmėje, tiek ir stovinčiuose vandens telkiniuose.
Iš tiesų į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti sunku. Vis dėlto ne taip jau sudėtinga kaip, sakysim, spiningautojams. Valtyje bent jau yra variklis, echolotas, kurių rodmenys stovinčiame vandenyje identiški paskui plaukiančio masalo greičiui. Srovėje, nelygu, kokia kryptis, bet su nedidele paklaida vilioklio greitį galima apskaičiuoti. Vis dėlto yra dalykų, kurie iš principo neleis tiksliai suprasti, kokiu greičiu velkamas vobleris. Plaukiant prieš stiprų vėją arba pavėjui netgi prietaisų rodmenys bus netikslūs. Čia jau padeda tik didelė velkiavimo praktika.
Spiningautojai apskritai remiasi neapibrėžtomis sąvokomis: greitai, lėtai, vidutiniškai... Jiems atskaitos taškas gali būti nebent ritės rankenėlės apsukų skaičius (bet ir ritė ritei nelygi) ar masalo įveiktas kelias per tam tikrą laiko tarpą. Netikiu, kad kas nors visa tai skaičiuotų. Tiesiog patyrę spiningautojai, atsižvelgdami į vilioklio tipą ar net jo modelį, pasakys, kad tas ar anas masalas traukiamas labai greitai, lėčiau nei vidutiniškai ir pan.
Tiek spiningaujant, tiek velkiaujant optimalus bet kokio vilioklio greitis tas, kuris leidžia masalui atskleisti visas gerąsias savybes. Tai, suprantama, galioja ir vobleriui. Prieštaraučiau anksčiau savo išsakytoms mintims, jei tvirtinčiau, kad yra optimalus konkretaus modelio traukimo tempas. Teoriškai jis įmanomas ir netgi nurodomas, bet praktiškai tenka atsižvelgti į daugelį veiksnių: gylį, dugno reljefą, telkinio tipą ir pan. Svarbiausia, jog sugebėtum įtikti žuviai.
Trumpiau tariant, spjaunama į visas taisykles, jei tik tai padeda suvilioti laimikį. Tačiau tokie atvejai yra išimtiniai, antraip, ar vertėjo rašyti straipsnį.
Taigi, velkiaujant tenka atsižvelgti į variklio galingumą ir konkrečias valties galimybes. Vėliau pripranti, susiorientuoji ir beveik neklysdamas gali atspėti, kiek kilometrų per valandą nuplauksi ežere vėjuotu oru arba upėje prieš srovę, pasroviui. Dažniausiai pradedančiųjų velkiautojų daroma klaida – pernelyg lėtai traukiamas vobleris.
Nors nelygu, koks žvejo būdas – pasitaiko net labai skubančių. O tokiu atveju dar blogiau – vobleris pradeda suktis, iššoka iš vandens, virsta šonu – juda nenormaliai. Net jei taip ir nenutinka, plėšrūnė tik akimis palydi pro ją prašvilpusį vilioklį.
Tinkama velkiauti greičio riba, meškeriojant vobleriu, yra nuo 3 km/val. iki 8 km/val. Tačiau ir tokia nuoroda turi palyginti platų intervalą, kurio kraštutinės ribos gali visiškai netikti atskiriems modeliams.
Teorija šiuo atveju – labai subjektyvus dalykas, kol praktiškai neišbandai kiekvieno voblerio galimybių įvairiomis sąlygomis. Įpratus prie kokios nors firmos ar konkrečios rūšies, tipo modelių tenka gaišti papildomą laiką bandant lig tol nemėgintus masalus. Vienos bendrovės voblerių gerbėjai gali įrodinėti kitos firmos masalų mėgėjams, kad jų naudojami modeliai yra geriausi, nors iš esmės vienodų rezultatų galima pasiekti žvejojant skirtingų gamintojų viliokliais. Tačiau visada laimės ta, kuri turi senesnes šių masalų gamybos tradicijas, didesnį pasirinkimą, kurios firmos voblerių modelius nuo seno žino vienos ar kitos šalies žvejai ir yra įpratę tais masalais velkiauti.
Nuvykęs svetur ir sėkmingai pažvejojęs to krašto vandens telkiniuose daug metų bandytu vobleriu, gali be galo nustebinti užsienio kolegas, nes, jų giliu įsitikinimu, vietinės plėšrūnės puola tik tuos masalus, kuriuos jie naudoja. Na, o tavo masalų tos šalies žūklautojai arba nevertina, arba nėra matę.
Be echoloto – kaip be rankų?
Echolotas šiais laikais žvejojant iš valties yra jau nebe prabanga, o būtinybė. Ypač šis prietaisas praverčia velkiautojams, kai kurie jų be echoloto apskritai nesugeba žvejoti. Nieko stebėtino, juk matant telkinio reljefą keletą metrų į priekį nesunku nukreipti valtį reikiama kryptimi ir, sakysim, traukti voblerį išilgai šlaito, ties sekluma ar prie pat duobės dugno, nelygu, kur tikimasi pagauti laimikį ir kokio tipo vilioklio modelį žvejys yra pasirinkęs. Naudojantis echolotu aptinkamos žuvų sankaupos ir netgi stambesnės žvynuotosios, prarandama daug mažiau masalų.
Nors šis prietaisas ir labai padeda velkiaujant, jis yra sąlyginai brangus. Sakau „sąlyginai“, nes echoloto kaina priklauso ne vien nuo to, nuo kokių techninių naujovių į jį prigrūsta, tačiau ir nuo gamintojo. Nieko naujo nepasakiau. Čia panašiai kaip su išmaniausiais telefonais, kuriuose dalis funkcijų taip ir lieka nepanaudotos, nes... net neaišku kam jos tokios įdiegtos arba praktiškai niekada nenaudojamos. Bet toks telefonas kainuoja... ojojoi. O jei dar žinomos firmos, pridėkite bent trisdešimt procentų prie kainos.
Kita vertus, žymi firma yra garantas. Žvilgtelėjau į dabartines echolotų kainas – nuo pusės tūkstančio iki penkių tūkstančių ir daugiau...
Neretai pasitaiko atvejų, kai dėl kokių nors priežasčių echolotas ima ožiuotis arba skubant į žūklę paprasčiausiai užmirštamas namuose, nepakraunamas ir pan., čia irgi priklauso, kokį šio prietaiso modelį turite. Nuvykęs kelis šimtus kilometrų atgal jau negrįši, tad tenka verstis be įprasto gylmačio.
Gerai, jei vandens telkinys žinomas, velkiavimo maršrutai daug kartų išnagrinėti, bet jei ne? Tuomet tenka vos ne aklai bandyti įvairių panirimo gylių voblerius ir, radus optimalų variantą, toliau velkiauti tiesiog bandant spėti, kaip keisis dugno reljefas.
Priekrantės zonoje, netoli salų šis uždavinys kiek paprastesnis, tačiau toli atviruose vandenyse tenka vadovautis beveik vien nuojauta. Toks velkiavimas iš meškeriotojo reikalauja didesnio meistriškumo, nes didinant ir mažinant valties greitį įmanoma apiplaukti povandenines kliūtis arba pasiūlyti plėšrūnei masalą atitinkamame gylyje. Žvejojant be echoloto daug dažniau reikia kaitalioti voblerių modelius: nuojauta, kaip ir sėkmė, – labai nepatikimas dalykas.
Veikiausiai koks nors skaitantis šį straipsnį žvejys, sakys: na, ir atsilikėlis, dabar techninės galimybės yra gerokai didesnės. Taip, žinau, tačiau aš orientuojuosi į statistinius velkiautojus, bet ne į turinčius prabangius katerius ir, suprantama, paskutinio mados „klyksmo“ velkiavimo įrangą bei echolotus. Juk tokiuose pakanka sužymėti plaukimo maršrutą ir kateris pats plauks, o jo šeimininkas galės pozuoti prieš TV kamerą ir pasakoti, kaip šiandien puikiai kimba arba visai nekimba žuvys.
Kur geriausia velkiauti
Bene geriausia velkiauti ties povandeninio šlaito nuolydžiu traukiant voblerį išilgai jo. Tokiuose ruožuose galima aptikti beveik visų rūšių plėšrūnių bet kuriuo metų laiku. Tiesa, jų buvimo vietos gali keistis pagal paros metą ar sezoną, tačiau išbandžius įvairių tipų voblerius palyginti daug galimybių ką nors sužvejoti. Beveik visuose vandens telkiniuose išilgai kranto tęsiasi įvairaus gylio ir ilgio dugno nuolydžiai, bet šios vietos gerokai apgaudytos spiningautojų ir kitų velkiautojų.
Vienas pagrindinių velkiavimo privalumų – galimybė žvejoti toli nuo kranto. Todėl solidesnių laimikių verčiau ieškoti ties povandeniniais kalneliais, grioviais, apie salas arba net lygiose vietose, kur tarp povandeninės augalijos tvyro atviri dugno plotai.
Tvenkiniuose geriausia žūklauti traukiant masalą išilgai buvusios upelio vagos. Norint nuodugniai patikrinti priekrantės zoną (tai galioja ir velkiavimui netoli salų) kartais tenka ištraukti ir vėl iš naujo užmesti voblerį, keisti jo modelį, tarkim, iš labai giliai neriančio ir į gerokai mažiau nyrantį. Taip yra todėl, kad suspaustuose sausumos plotuose nepakanka vietos valčiai manevruoti ir masalas dėl staigiai besikeičiančio telkinio gylio plaukia tai per sekliai, tai gremžia gruntą. Velkiaujant upėse ši problema iškyla nuolat, tad nenuostabu, jog vienose upės atkarpose pamatysi keletą valčių, o kitose – niekada neišvysi nė vienos.
Gaudant atviruose vandenyse to daryti nebūtina, nebent norima sutaupyti šiek tiek laiko keičiant gaudymo vietą arba paprasčiausiai išbandyti kitą masalą.
Dažnai šukuoti tą patį maršrutą taip pat verta, nes:
1. Sugavus vieną plėšrūnę galima tikėtis ir daugiau laimikių, juk galima daiktas, kad šis ruožas patinka grobuonėms ir sužvejota žuvis nebuvo atsitiktinė. Todėl patartina, nuplaukus iki pasirinkto galutinio taško, apsisukti ir bandyti laimę priešinga kryptimi, vėl suktis ir plaukti atgal buvusiu maršrutu;
2. Net ir velkiaujant vobleris beveik niekada tiksliai nepraplaukia ta pačia tiese du kartus. Yra galimybė, kad masalas plėšrūnei paprasčiausiai nepakliuvo į akiratį arba ji laiku nespėjo sureaguoti. Žinant tikrai kibias vietas, verta jas tikrinti nuodugniau vis keičiant vilioklius;
3. Tą patį masalą traukiant priešingomis kryptimis neretai sulaukiama visiškai skirtingų rezultatų. Mano paskaičiavimais taip nutinka bent du kartus iš trijų, o upėse dar dažniau. Tai lemia apšvietimas ir plėšrūnių pasirinktos vietos pasalai. Todėl patarčiau elgtis visiškai kitaip, nei sakiau 1 punkte. Taupant laiką ir kurą, verčiau išsitraukti voblerį, greičiau nuplaukti į pradinį tašką, apsisukti ir tada vėl pradėti žvejoti; 4. Jei ruožas žuvingas, nebūtinai plėšrūnės tuoj pat puls vilioklį. Galbūt tuo metu jos sočios, gal laikinai pasitraukusios iš savo slėptuvių ar nenori kibti dėl prastų oro sąlygų. Į daug žadančius plotus verta grįžti kelis kartus per dieną.
Traukiant voblerį paskui valtį norom nenorom tenka atsižvelgti į dugno nelygumus ir pagal juos kaskart kaitalioti plaukimo kryptį. Tačiau kai kurie velkiautojai specialiai plaukia zigzagais, nes, pasak jų, taip traukiant masalą galima apžvejoti didesnį to paties ruožo plotą. Kadangi tam tikru metu sumažėja voblerio traukimo greitis, nes valas posūkyje daro kilpą, vilioklio judesiai tampa vangesni, jo sukelti virpesiai blėsta ir masalas, priklausomai nuo jo plūdrumo, ima grimzti arba kilti.
Toks voblerio žaidimo paįvairinimas gali duoti naudos. Kita vertus, šitaip manevruojant valtimi gaištamas laikas. Galbūt tikslingiau tą patį maršrutą greičiau praplaukti du kartus tiesiai su nedideliu nukrypimu į šoną arba prisirišus skirtingus voblerių modelius.
Taigi, velkiavimas, kaip ir bet kuris kitas žūklės būdas, suteikia meškeriotojui nemažai galimybių eksperimentuoti ir nėra jau toks statiškas žuvų gaudymas, kaip galvoja daugelis niekada nevelkiavusių žvejų.
Romualdas Žilinskas
