Velkiavimas. Valai ir pavadėliai
Rašydamas apie žvejybą velke paprastai akcentuoju kokios nors žuvies gaudymą, tos žūklės taktiką, rečiau straipsnis būna apie velkiavimą konkrečiais masalais. Veikiausiai rašau ne nuo to galo, kadangi pradedant velkiauti pirmiausiai reikia įsigyti atitinkamą įrangą. Suprantama, kad be valties ir variklio šis meškeriojimas neįmanomas, kaip ir šiais laikais jis neįsivaizduojamas ir be echoloto. Bet gal pakalbėsiu apie paprastesnius dalykus, tarkim, apie valą.
Veikiausiai stebina tokia straipsnio tema, kadangi, jei jau gija tinkama spiningavimui, tai ji puikiausiai tiks ir velkei, kadangi kažkokių specialių šiam žūklės būdui valų lyg ir nėra. Tiesą sakant, nesidomėjau, galbūt gaminami specializuoti valai velkiavimui.
Tačiau gijas šiam žūklės būdui renkuosi ne pagal tai, nelandžioju po internetą ieškodamas ypatingų specifinių produktų, nes mūsų žūklės parduotuvėse galima rasti tikrai gerų valų, jų asortimentas platus, šiuo atžvilgiu vargu ar atsiliekame nuo labiausiai išsivysčiusių Vakarų šalių. Netgi, leisiu sau pareikšti, daugumą jų pagal žvejybos prekių pasirinkimą pralenkiame.
Kai kada – storesnis, bet kitąsyk – plonesnis
Valas velkiavimui, suprantama, naudojamas tik pintas. Aš nenoriu leistis į pamąstymus kodėl toks, o ne kitoks, tai užimtų vietos ir vargu ar ką naujo pasakyčiau. Yra ir kitų, aktualesnių klausimų apie pintą valą.
Tarkim, koks geriau: minkštas ar standus? Didelio skirtumo, reikia prisipažinti, tikrai nejaučiu. Bet kokiu atveju po vienos intensyvios žūklės nuolat vandenyje esanti ir pro spiningo žiedelius pirmyn-atgal traukoma „darbinė“ gijos dalis suminkštės. Be to, turėkite omenyje, kad naudosite pavadėlį, ir būtent jo standumas turės daugiau įtakos voblerio, gal kiek mažiau ir guminuko darbui.
Faktas – jei gaudysite virvės storumo standžia gija, tada taip – mažesni masalai tikrai gali dirbti ne taip, kaip turėtų, bet pas mus gėluosiuose vandenyse rykliai nežvejojami, tunų irgi nėra.
Kaip matote, pirmiausiai iš masalų paminėjau voblerį ir tik po to silikoninį masalą. Neatsitiktinai, tam yra dvi priežastys. Pirmoji ta, kad didžioji dauguma žvejų velkiauja būtent vobleriais. Antroji – aš taip pat dažniausiai renkuosi pastarąjį masalą. Dabar nepradėsiu filosofuoti, kuris jų kibesnis, juolab yra ir daugiau vilioklių velkiavimui, tiesiog mes taip esame įpratę, nors kiekvienas tų masalų turės savų privalumų ir trūkumų.
Valo spalva taip pat gali būti bet kokia. Vėlgi esmė tame, kad vis tiek rišime pavadėlį ir valo žuvys gali nematyti. Tačiau gali jį ir matyti, jei tas pavadėlis – labai trumpas. Dėl visa ko (galbūt tai yra labiau saviapgaulė, įsitikinimas) apie 0,5–1,0 m valo dalies, kuri jungiama su pavadėliu, nudažau vandeniui atspariais rašikliais rudai, juodai, tamsiai pilkai, žodžiu, kokia nors neutralia spalva.
Nors šiaip jau stengiuosi rinktis visokius žalsvus, rusvus, pilkšvus, t. y. neutralių spalvų valus, kitąsyk multicolor variantus. Bet, pasikartosiu, tai labiau įprotis nei būtinybė.
Gerai pagaminti pinti valai savo spalvos nepraranda ilgą laiką. Nors pageidautina kas kelios žūklės nukirpti arčiausiai pavadėlio esančio valo dalį (kokius 3–4 m), kadangi nuolat besibraukydama į dugno akmenis, žvyrą, smėlį, ji praranda kažkiek savo tvirtumo, o tuo pačiu ir spalvą.
Kokio storio turėtų būti valas? Klausimas geras, tačiau galbūt ne visai teisingas. Aš, tarkim, labiau orientuojuosi į gijos tvirtumą. Ne visi pinti valai būdami to paties diametro išlaiko vienodą svorį, o mano paskaičiavimais, gija velkiaujant turi nenutrūkti esant bent 12 kg apkrovai. Bet tai yra minimumas, faktiškai reikėtų nors 15 kg išlaikymo svorio, jei tikitės (o nesitikint dažnai suveikia „Merfio“ dėsnis), kad užkibs šamas.
Visgi gijos storis turi labai nemažą įtaką žūklei. Įsivaizduokite, kad turite voblerius, kurie, jūsų supratimu, būtų labai kibūs tą dieną tam tikroje upės atkarpoje, bet šie masalai neria iki 4,5 m, o gylis žūklavietėje yra vos 2,5–3,0 m.
Vienintelė išeitis tempti vilioklį visiškai šalia valties atleidžiant tik labai mažai valo, jei norime, kad tas galimai kibus vobleris neartų nosimi dugno ir nestrigtų už pirmo didesnio akmens. Tačiau lyg tyčia tą dieną vanduo yra skaidrus, oras giedras ir masalą gerai būtų panardinti nors truputį toliau nuo laivo.
Štai, čia ir praverčia storesnis valas, ypač jei jis dar ir pakankamai plūdrus. Beje, tai yra pigių gijų, nedengtų specialiomis plūdrumą mažinančiomis ir slydimą didinančiomis medžiagomis, bei turinčių mažiau pynimo gijelių skaičių, savybė. Taip pat prasčiau masalą skandins ir... „nudrožta“ gija. Tai žino visi spiningaujantys, manau, nepasakiau nieko naujo.
Galimas visiškai priešingas variantas, kada tenka negiliai neriantį voblerį nardinti į maksimalų gylį ar net giliau nei nurodyta gamintojo. Paprastai kokybiškuose brangiuose vobleriuose yra parašyta, kiek vobleriai maksimaliai neria spiningaujant, o kiek – velkiaujant, net nupiešta ant pakuočių, taip pat paminėta tų firmų kataloguose, masalų aprašuose.
Tokiu atveju jau reikia imti kiek įmanoma plonesnį valą ir atleisti nuo valties gerokai ilgesnę, nei įprasta, atkarpą. Turbūt neverta pasakoti, jog pasroviui traukiamas bet kuris vobleris nirs giliau, nei traukiamas prieš srovę – tai jau yra velkiavimo pagrindai.
Beje, aš vis akcentuoju tekantį vandenį, tačiau čia tas pats, kaip spiningaujant, gaudant plūdine ar dugnine – jei mokėsi kažkuriuo iš šių būdų meškerioti upėje, tikrai greičiau įprasi žuvauti ežere nei priešingai. Nenuvertinu žūklaujančių stovinčiuose vandens telkiniuose, ten yra taip pat savita specifika, bet dabar kalbu apie velkę ir neatsisakau savo žodžių.
Pigesni – gerai, brangesni – dar geriau
Gijos, gaudant upėje iš valties, labai daug nereikia. Čia nėra įspūdingų duobių, masalas atleidžiamas maždaug 20–30 m nuo žvejo (tai įprastinis, dažniausiai naudojamas ilgis), be to užkibus stambiam laimikiui galima plaukti paskui jį, neleidžiant išvynioti nuo ritės būgnelio visos valo atsargos.
Žinoma, daugiau valo niekada nepamaišys, bet, sakau, kad 100 m gijos yra pilnai pakankamas kiekis. Iki tam tikro laiko, nes, kaip minėjau, ilgainiui ji sutrumpės ir valą tuomet teks keisti. Nesugalvokite trūkstamo kiekio pririšti, taip jau elgiasi tik visiški diletantai.
Kita vertus, dabar jau retai ant parduodamo valo ritinėlių, nesvarbu pintas jis ar vienagyslis, retai pamatysi užrašą 100 m, paprastai būna 120, 125, 150 m ir daugiau. Tai prieš dešimtmetį buvo ta problema, kas tikrai nervindavo žvejus, kadangi, tarkim, intensyviai spiningaujant, žuvaujant dugnine elementariai pritrūksti gijos – bet koks valas turi savybę kada nors nutrūkti. Nusiperki brangaus valo ritinėlį ir įpusėjus sezonui vėl bėgi į parduotuvę, nes metras po metro ir, žiūrėk, gijos paprasčiausiai nepakanka toli užmesti masalą.
Aš dažniausiai velkei renkuosi 0,18–0,20 mm valą. Čia kalbu apie velkiavimą būtent upėse, ten tokia pinta gija faktiškai yra universaliausia. Nors gal net susilaikyčiau nuo maksimalaus nurodyto storio, kitąsyk visai sėkmingai gaudau ir su 0,16 mm diametro pinta gija, nes jos kasmet parduodamos vis tvirtesnės, tad yra ta tendencija – naudoti vis plonesnį valą. Elementaru – kuo daugiau pynimo gijelių turi pinti valai – tuo jie būna tvirtesni.
Kažkada keturgyslės gijos buvo labai gerai, dabar ir šešiolikos gyslų perkame. Vėlgi – firma firmai nelygu, valas valui, tad bandykite, žiūrėkite, įsitikinkite, kuris geresnis. Valų nuorodos irgi gali būti klaidinančios, nes galbūt ta gija ir labai tvirta, deja, mazgų surišimo vietose laiko prastokai.
Iš „senesnio modelio“ valų paminėčiau Daiwa J-Braid X 4E 135 m. Jei reikėtų rinktis aštuoniagyslį, tai nedvejodamas imčiau Daiwa Tournament 8 Evo 135 m. Beje, pastaroji pinta gija itin stipri mazgų surišimo vietose, man ji labai patinka, dažniausiai ją velkiaudamas dabar ir naudoju.
Na, taip – reikia pripažinti, kad Daiwa Tournament 8 Evo pinti valai nėra labai pigūs, tačiau verti savo kainos. Jie šiaip jau labiau taikomi spiningavime dėl savo išorinio dengimo, kuris mažina trintį ir didina užmetimo nuotolį, kas velkiaujant yra neaktualu. Bet šios gijos dar ir labai patvarios.
Na, bet jei jau taupote, ko paprastai velkiautojai nedaro, tuomet imkite minėtą keturgyslį Daiwa produktą arba išbandykite visiškai naują (keturgyslių pintų gijų gamybos niekas dar neatsisakė) Lucky John Vanrex X4.
Yra visa serija tokių gijų, įvairių spalvų, nors ir principo gamybos technologija ta pati, pačiupinėjus irgi kažkokio ypatingo skirtumo nejutau. Atvirai pasakius, visų praktiškai neišbandžiau, todėl taip ir sakau. Tiesa, skiriasi ritinėlių talpa – yra suvyniota 125 m arba 150 m. Bet tai jau smulkmena, manyčiau, neesminis dalykas velkiaujant.
Vėlgi, valo storį renkuosi atsižvelgdamas, ką daugmaž tikiuosi sužvejoti ir kokio dydžio vobleriais žuvausiu. Juk jei jau naudoju „malkos“ dydžio masalus, tai ir valas atitinkamo storio, nes tokius vilioklius dažniau griebia ir nemenko dydžio plėšrūnės. Bet tai – vėlyvo rudens variantai.
Vasarą ar rugsėjį net ir palyginti smulkų voblerį gali apžioti šamas, stambi lydeka, tačiau čia jau bus labiau pavieniai atvejai, nuo to apsisaugome pavadėliais ir turime galimybę ilgai varginę malonų, bet sunkiai įveikiamą netikėtą laimikį išsitraukti vien todėl, kad žuvaujame iš valties.
Balsuočiau už fluorokarboną
Plieniniai, volframiniai, titaniniai ir visokie kitokie pavadėliai man jau tapo beveik praeitimi, kai pradėjau naudoti fluorokarboninius. Dar prieš keletą metų fluorokarbonas nebuvo gaminamas toks tvirtas, dabar vis dažniau siūlomas palyginti pigus, plonesnis nei seniau ir tvirtesnis fluorokarbonas.
Tad 0,40 mm storio šios medžiagos pavadėlis jau yra sunkiai įkandamas net ir pakankamai padorios lydekos dantims. Aišku, būna, kad per sezoną nutrūksta kokie porą laimikių nukramtę tokius pavadėlius, tačiau, lyginant su tuo, jog kibimų skaičius gaudant fluorokarbonu yra didesnis, šie nuostoliai atsiperka.
Galima rišti storesnius. Mano bičiulis niekada plonesniu nei 0,45 mm fluorokarboniniu pavadėliu nelydekauja, bet žinant jo laimikių standartus (visada sakiau, kad kai kurie žmonės gimsta su marškinėliais), tai nenuostabu.
Teko girdėti kalbų, kad fluorokarboną, koks jis bebūtų, vis tiek lydekos nukanda. Turiu pasakyti, kad nukandami net plieniniai ir volframiniai pavadėliai. Veikiau kai kurie nulankstomi, kiti išties kažkokiu stebuklingu būdu nutrūksta, man yra taip nutikę ne sykį,
Reikia manyti, kad tas pats fluorokarbonas irgi gali būti įvairus. Jei paimtume tvirtumą – hard bus vienareikšmiškai stipresnis nei soft. Ir, tiesą sakant, sunkiau įveikiamas lydekos dantims. Tik bėda kita – storesnis juntamai kietesnis nei soft. Bet vis tiek lankstesnis nei dauguma metalinių pavadėlių.
Toks, sakyčiau, ne itin stangrus, nors ir hard rūšies, be to labai tvirtas yra Lucky John Fluorocarbon Hard 30 m. Specialiai skirtas pavadėliams, tai jau matosi pagal „metražą“. Man jis tiko, kitiems – nežinau.
Fluorokarboninių pavadėlių galima nusipirkti jau pagamintų, apie tai neseniai rašiau, bet aš mėgstu juos pasidaryti pats. Atvirai pasakius, dar ir dabar nevengiu kitąsyk gaudyti titaniniais bei plieniniais, bet tokius pavadėlius beveik visada perdarau: pakeičiu bent jau segtukus. Deja, metaliniai pavadėliai, ir visi be išimties, turi vieną esminį minusą – jie vėliau arba anksčiau susigarankščiuoja.
Kada gaminiesi fluorokarboninius pasaitėlius, svarbu gerai surišti mazgus, čia yra jautriausia pavadėlio vieta. Iš šios medžiagos, netgi ir stori fluorokarboniniai pasaitėliai yra pakankamai lankstūs, tad galima žvejoti ir sąlyginai nedideliais vobleriais. Kita vertus, velkiaujant naudojami palyginti masyvūs segtukai, tad turiu pasidaręs ir iš plonesnio fluorokarbono bei su mažesniais karabinais pavadėlių, čia tam atvejui, jei tikslingai velkiausiu sterkus, ešerius.
Pavadėlio ilgis yra gana reikšminga savybė. Labai ilgas pasaitėlis nepatogus tuo, kad gaudant trumpu spiningu, o toks ir naudojamas žuvaujant velke, jis kitąsyk neapsižiūrėjus stringa viršutiniame spiningo žiedelyje, kai trauki žuvį ar užmeti masalą. Bet geras tada, kai upe ištisai plaukia žolės – dauguma šiukšlių valu nuslenka iki sujungiamojo suktuko, prie kurio tvirtinu pagrindinę giją, ir tos žolės tuomet bent kurį laiką netrukdo dirbti vobleriui. Be to labai trumpas pavadėlis gali pradingti plačioje lydekos gerklėje – tada ji nukąs pintą valą.
Velkaujant dažniau nei spiningaujant vobleriai atsimuša į įvairius dugno kliuvinius, akmenis, kriaukles ir panašiai. Tad ir pavadėliai dažniau pažeidžiami. Kartosiuosi, bet reikėtų „įsikalti“ į galvą, kad patikrinti įtrūkimus, perbraukus pirštais per fluorokarboninį pavadėlį, trunka sekundę.
Vienas niuansas, kurį pamiršau paminėti ir jis svarbus, kai užkimba labai stambi žuvis arba kada voblerį užkabini už šiekšto ir tenka jėga išlupinėti. Tai – surišimo mazgai.
Tikrai nepiešiu kokie jie, galiu pasakyti tik, kad, tarkim, fluorokarboną ir pintą valą rišu skirtingai. Tačiau abiem atvejais rekomenduočiau laisvus (nukirptus) galus uždeginti žiebtuvėliu arba, prieš nupjaunat, laisvąjį galą surišti paprastu „šunmazgiu“. Jei pintukas ar fluorokarbonas ims slysti, nes dorai nepriveržėte, prasčiau užrišote, tas uždegintas „burbuliukas“ arba valo gale esantis mazgelis sulaikys slydimą.
Romualdas Žilinskas
