„Vabaliniai“ silikoniniai masalai ir jų traukimo būdai
Rašydamas apie įvairius smulkius vandens gyvius imituojančius silikoninius masalus, nuolat akcentuoju tų masalų traukimą dugnu. Su mano nurodytomis sistemėlėmis, kurias matėte praeitame straipsnyje, pakankamai sėkmingai galima guminukus vesti bet kokiame vandens sluoksnyje, nors ir prie pat paviršiaus. Tik tada teks naudoti lengvesnius svarelius ir kitokią animavimo techniką.
Todėl tebūnie išlieka tas akcentas, nenoriu smarkiai išsiplėsti ir nukrypti nuo esmės, nes būtent pačiuose žemiausiuose vandens sluoksniuose, palei pat gruntą dažniausiai ir maitinasi potencialūs mūsų laimikiai – sterkai ir ešeriai. Ir netgi vasarą. Nors, suprantama, būna, kad šios žuvys pakyla gerokai aukščiau. Visgi tai labiau išimtis nei taisyklė.
Tris kartus kitaip
Spiningaujant silikoniniais gyvius imituojančiais masalais galimi trys pagrindiniai jų animavimo dugne variantai: lėtas ir monotoniškas traukimas, vedimas su pauzėmis, kurių ilgis smarkiai varijuoja priklausomai nuo išorinių veiksnių bei spiningautojo norų, ir traukimas įtempus valą, kada masalą tiesiog neša tėkmė. Pastarasis įmanomas tik tekančiame vandenyje, t. y. upėje. Antruoju atveju galimas mišrus žaidimas guminuku, kadangi pauzės metu greitoje tėkmėje masalas negulės ramiai dugne, tačiau juo slinks.
Vesti guminuką vienodu greičiu mes galėsime tik monotoniškai sukdami ritę, manau, apie tokį masalo vedimą nereikia jokių komentarų. Na, gal pasakysiu, jog traukiamas vilioklis labai lėtai, čia ne spiningavimas pjautinėmis blizgėmis.
Žvejodami antruoju būdu ir darydami pauzes turime pasirinkimą: arba sukti ritę ir sustabdyti, arba masalą patraukinėti spiningo viršūnėle. Antrasis būdas bus geresnis, nes taip tempiant vilioklį ne tik geriau jausime grunto nelygumus, tačiau ir greičiau reaguosime į kibimą, efektyviau reguliuosime masalo traukimo greitį. Tą patį galima atlikti ir pasukant ritę, visgi plastiškus judesius tada sunku išgauti, sudėtingiau vienodu tempu, atitinkamais laiko tarpais patraukinėti vilioklį.
Kitąsyk chaotiški masalo judesiai atneša sėkmę, bet dažniausiai plėšrūnės nori to paties stiprumo, ilgio truktelėjimų, vienodo ilgio pauzių – tai kažkiek turi ryšio su džigavimu, nes gaudant šiuo būdu irgi reikalingas suderintas vienodos trukmės ritės pasukimų bei pauzių derinys. Kažkam galbūt pasirodys, kad nėra didesnio skirtumo, kad, tarkim, pravesi masalą 30 cm ir darysi 2 s. pauzę, ar patrauksi jį 50 cm ir bus 5 s pauzė. Tačiau praktiškai tai turės net labai didelę reikšmę.
Ypatingai pauzių trukmė reikšminga žvejojant plūdriais masalais. Dabar jau kalbu ne apie pauzių dažnį, bet apie pauzės ilgį. Plūdrieji silikoniniai masalai yra nevienodo plūdrumo, tad norint išnaudoti maksimaliai šią savybę, tenka atsižvelgti į kiekvieną vilioklį konkrečiai.
Įtakos turės ir telkinio tipas, nes ežere bus tarsi vonioje, galite net prieš žūklę išsibandyti, per kiek laiko vienas ar kitas vilioklis priims vertikalią poziciją. Bet upėje juos veiks tėkmė, tad čia bus nukrypimai nuo normos, neatmetu varianto, kad masalas visiškai neatsistos dugne.
Ritmiškumas taip spiningaujant yra ne tik pageidautinas, bet ir būtinas. Todėl nėra labai paprasta „įeiti“ į ritmą ir visada tokį patį išlaikyti, teks gerokai paprakaituoti, kol judesiai vyks automatiškai – mintys bus sau, o rankos dirbs sau.
Didesnės pauzės dažniausiai pasiteisina šaltame vandenyje ir žuvaujant naktimis. Ir nors tamsoje kibs sterkai, bet prietemoje galima pagauti labai solidžių ešerių. Arba brėkštant – dryžuotieji plėšrūnai tada būna labai aktyvūs.
Įdomu tai, kad traukiant masalą dugnu, žuvys gana dažnai pasikerta pačios. Tiesa, dažniausiai ant paprastų kabliukų, nors pasitaiko, kad ir ant ofsetinių, kas man ypač keista. Sunku pasakyti kodėl taip yra. Galbūt žvynuosios pasismeigia ant kabliuko, nes naudoju tik geros kokybės ypač aštrius ofsetinius kabliukus, gal, kad dažniausiai gaudau „valgoma“ guma, nors būna, kad ir paprastą silikoną plėšrūnės įryja labai giliai.
Kada bandau masalą tiesiog leisti srovėje, t. y. plukdau dugnu puslankio trajektorija., (masalą metu skersai vagos arba nedideliu kampu pasroviui) laisvai su tėkme, žuvies prisilietimą prie vilioklio juntu gana retai. Žinoma, jei guminukas užmestas netoli, o srovė yra tik vidutinė, valas plonas, tuomet nekyla didesnių problemų.
Bet kitąsyk gija išsilenkia lanku ir, jei žuvis nepasismeigia ant kabliuko pati, sudėtinga nustatyti kibimo momentą, nepadeda net jautrus spiningas. Tuomet tenka stebėti valą ir kilus bent menkiausiai įtarimui, kad jis pasislinko į šoną „kažkaip ne taip“, reikia pakirsti.
Todėl šitoks žvejybos būdas naktimis nėra geras, nebent guminuką sviesite labiau pasroviui ir jį tiesiog atleidinėsite, po to traukti atgal galite antruoju būdu arba paprasčiausiai vienodu greičiu vyniodami valą. Bet tada tam reikalinga ir atitinkama pozicija krante, tarkim, damba, iškyšulys, kranto vingis.
Bandant spiningauti trečiuoju mano rekomenduojamu būdu yra labai svarbu parinkti atitinkamos masės svarelius arba ofsetines galvutes. Pernelyg sunkių nepastums tėkmė, jos labai greitai strigs akmenynuose. Lengvą svorį srovė kels nuo dugno. Svarelių ir galvučių svoriai dar priklausys ir nuo masalų dydžių, jų plūdrumo, valo storio, žodžiu, čia viskas susireguliuojama pačioje žūklavietėje.
Suprantama, kad taip nepažvejosi žolėtose vietose. Trečiajam būdui būtinas ir švaresnis, daugmaž lygesnis dugnas. Žvyras, maži akmenys netrukdo, o tokiuose upių plotuose neretai yra ešerių bei sterkų.
Jei valas pernelyg neišsilenkia, kimbanti žuvis juntama netgi labai gerai. Pasitaiko, kad ešeriai griebia labai staigiai, agresyviai ir ranka pati kilsteli meškerykotį pakirsdama laimikį. Sterkams tai mažiau būdinga, kartais jų kibimas juntamas tarsi kliuvinys. Tiesa, neturėkite iliuzijų, kad išvengsite mažų sterkiukų kibimo. Manau, žinote, ką tokiu atveju daryti...
Kitąsyk galima jausti savotišką čiupinėjimą, timpčiojimą, kurį galima supainioti su traukiamo guminuko daužymąsi į akmenis, kieto dugno nelygumus. Bet pasipraktikavus imi skirti tokius dalykus, juolab kitą kartą tas trūkčiojimas vyksta pauzių metu, kai masalas ramiai guli ant dugno.
Visgi dažniausiai plėšrūnai gana agresyviai ryžtasi griebti vilioklį, kuomet jį traukiu su pauzėmis, tai bene efektyviausias guminuko animavimo būdas. Kibimas paprastai būna tuomet, kai koks nors vėžiukas ar laumžirgio lerva kurį laiką paguli dugne, o po to ima „ropoti“ arba staigiau „sprunka“ nuo ja susidomėjusios žuvies...
Turbūt nereikia nė aiškinti, kad tokioje žūklėje daug ką lems spiningavimo įranga. Tarkim, nupasakotas lanku išsirietęs valas galbūt visiškai neišsiries, jei žuvausime su plonesniu ir kokybiškesniu daugiagysliu pintu valu. Aš šitaip žvejodamas ant ritės būgnelio vynioju 0,10–0,12 mm storio gują, tik retesniais atvejais, kai tikiuosi itin stambių sterkų, naudoju 0,14 mm pintuką.
Beje, kad pinta gija bus spalvota, net ir labai ryški, lai negąsdina, nes visos sistemėlės yra surištos iš monofilamentinio arba fluorokarboninio valo. Tokia pinta gija kitąsyk dar geriau, kai tenka reaguoti į atsargius žuvų kibimus.
Spiningas turėtų būti skirtas džigavimui arba bent jau iš tų „kietųjų“ kategorijos, geriausiai ne daugiau nei 12 g užmetimo svorio. Ir nereikia ilgų, nes sulig kiekvienu centimetru mažėja koto jautrumas. Nors kitąsyk labai trumpi irgi negerai, kadangi, pavyzdžiui, plukdant guminuką, kaip aprašiau trečiame animavimo variante, sąlyginai ilgas spiningas bus jautresnis, jei masalas labai atitols nuo žvejo. Bet aš jau pradedu nukrypti nuo temos...
Kodėl ne įprastiniai riperiai ar tvisteriai?
Šitas klausimas, manau, labiausiai aktualus. Juk kam reikia išradinėti dviratį, jei jis jau išrastas – visi puikiai žinome, kad silikoniniai masalai Nr. 1 mūsų vandenyse yra „žuvelės“ ir „kirminai“. Gal taip, o gal ir ne.
Žvejai kartais pamiršta, jog tuose vandens telkiniuose, kur žuvys nuolatos yra gaudomos tokiais pačiais viliokliais, ilgainiui prie jų įpranta ir laikui bėgant į šiuos masalus reaguoja vis prasčiau – juos asocijuoja su grėsme. Ir taip yra ne tik teoriškai, galiu pateikti praktinių pavyzdžių.
Gal prieš penkiolika ar dvidešimt metų labai sėkmingai rudenį lydekas gaudydavome „riperiais-ežiais“. Tai savadarbis masalas, kurį man parodė Gintaras Nauckūnas. Keliais žodžiais papasakosiu, kas tai yra.
Imamas paprastas riperis ir kiaurai jo kūnelio prismaigstoma iš kito silikoninio masalo atkirptų siaurų juostelių. Atrodo toks guminukas labai nenatūraliai ir iš tiesų primena kažkokį spygliuotą gyvį. Šitokio „ežio“ patrauklumas lydekoms aiškinamas tuo, kad atsikišusios juostelės traukimo metu arba džigaujant vibruoja ir papildomai veikia plėšrūnių jutimines zonas.
Taip pat „riperis-ežys“ turi vizualiai aptakesnę formą, kas galbūt irgi yra reikšminga, kadangi lydekos skaidriame rudenį atšalusiame vandenyje pasirinkdamos aukas vadovaujasi ir rega. Tuomet jos nori stambesnių aukų, o šis masalas atrodo didesnis nei iš tiesų. Trečiasis jas traukiantis veiksnys bus tas, kurį minėjau – aštriadantės nėra mačiusios panašaus gyvio ir todėl drąsiau griebia masalą.
Dar vienas pastebėjimas. Jei spiningaujate Kauno mariose ešerius, gerai ištyrinėkite laimikių skrandžius. Ką pamatysite? Tai, kad stambūs kupriai neretai būna prisiriję mažų vėžiukų, rasite begales ir visokių smulkių vabzdžių lervų.
Mūsų vandenyse, ypač upėse ir Kauno mariose, apstu iš Baltarusijos atkeliavusių parazitinių vėžių, kurie dauginasi labai sparčiai, dideli neauga ir juos noriai ryja ešeriai, sterkai, netgi šapalai ar lydekos. Kita vertus, yra ir daugiau visokių dugninių padarų, kuriuos mielai ėda plėšrūnai ir tuos „vabalus“ netgi tiesiogiai imituoja kai kurie silikoniniai masalai.
Visgi pagrindinė priežastis dėl ko pasirenkami būtent tokie masalai – spiningavimo technika, nes gaudant jais naudojamas traukimas dugnu ir įprastinis riperis tuomet nėra geriausias masalas. Tvisteris šiuo atveju labiau vykęs vilioklis.
Aišku, žuvelės formos masalus vedant mano aprašytais būdais taip pat sėkmingai griebia sterkas ar lydeka, tačiau visa toji „egzotika“ bus kibesnė ir dėl to net neverta ginčytis, nes plėšrūnės turės pakankamai laiko įdėmiau ir iš arčiau apžiūrėti masalus. Suprantama, jei jie bus panašūs į „kažką tokio“, kas gali šliaužioti dugne.
Nors gal aš ir neteisus – juk technika taikoma prie masalo. Ar priešingai? Višta ar kiaušinis?..
Itin plačios perspektyvos traukiant masalus dugnu bei naudojant vėžiukus, sliekus ir dar „kažką“, atsiveria taip vadinamam „valgomam“ silikonui. Būtent panašiems spiningavimo metodams jis ir yra sukurtas, nes žvejojant greitu tempu, kuomet masalas vedamas aktyviai ir praktiškai be pauzių, „agresyviai“ džigaujant, plėšrūnei nėra didelio skirtumo iš kokios „gumos“ tas vilioklis pagamintas. Tada žuvis reaguoja į masalo judesius, spalvą ir vargu ar spėja pajusti jo kvapą bei išbandyti skonį.
Šiuo atveju nutinka priešingai – tinkamai parinktas kvapas bei skonis gali būti vienas iš pagrindinių veiksnių lemiantis tos dienos kibimą. Aišku, spalva ir forma bus taip pat svarbu, tačiau pastebėjau tokį dėsningumą – taip pat žaidžiant masalais, pasirenkant tokius pačius, bet skirtingų kvapų (skonių) vilioklius galime turėti labai nevienodus rezultatus.
Ne visada, kadangi esant aktyvioms plėšrūnėms tai gali apskritai neturėti įtakos kibimui, bet tuomet netgi pats guminukas – „valgomas“ arba ne, žalias ar raudonas, vienokios ar kitokios formos – bus ne toks reikšmingas. Na, gal kiek perlenkiau lazdą, visgi tokiais atvejais masalus pakaks pasirinkti tik apytiksliai.
Romualdas Žilinskas
