Užtemdyti eketę ar ne?
Šįmet žiema nevėluoja, kas pastaruoju metu veikiau keista nei įprasta. Pažiūrėjus į artimiausias orų prognozes bent dviem savaitėms į priekį, galima manyti, kad nedidelis šaltis laikysis ir toliau. Tad visai įmanoma, jog šie metai poledinės žūklės mėgėjus džiugins jei ne gausiu laimikiu, tai bent jau tvirtu ledu.
Jau pirmosiomis gruodžio dienomis kai kurie meškeriotojai lipo ant Nevėžio ledo, o tai išties daug ką pasako – tuoj užšals ir Kauno marios. Aš dabar kalbu kaip kaunietis, kitiems žvejams aktualesni kiti vandens telkiniai. Bet kokiu atveju akcentuoju ledą, kuris gali būti skaidrus kaip stiklas arba apsnigtas.
Pastarasis variantas yra daug dažnesnis, nes net ir iškritus kelioms snaigėms po vandeniu tampa tamsiau. Galbūt tos snaigės bus labai smulkios, lengvos, tokiu atveju vėjas jas supustys savotiškais lopiniais, nes nepaisant palyginimo su stiklu, ledo danga nėra jau tokia lygi. Tada vandens telkiniuose atsiras šviesesnių ir tamsesnių plotų.
Ir visgi, jei jau remiuosi oro prognozėmis, galiu spėti, jog snigs visai padoriai (jei tik tas sniegas nevirs į lietų), todėl gręžti eketes teks pro sniego sluoksnį.
Fizikos teorija
Užtemdyti eketę ar ne? – tai klausimas, kuris dažnai iškyla poledinės žūklės mėgėjams. Daugumos žvejų nuomone, iš viršaus po ledu krentantis šviesos srautas baido žuvis, tad išgręžtą eketę verta apipilti plonu sniego sluoksniu arba bent jau neišgraibyti skylėje likusių ledokšnių, kadangi jie pritemdo į vandenį besiskverbiančią šviesą. Kiti meškeriotojai į tokius niekus nekreipia dėmesio ir visai sėkmingai žuvauja išsivalę eketę.
Išspręsti šį ginčą vienų ar kitų naudai vargu ar pavyks, nes netgi ichtiologai nėra tvirtai apsisprendę, kaip žuvys reaguoja į tamsiame vandenyje atsiradusius apšviestus plotelius. Be abejo, staiga į dugną nukrypęs ryškios šviesos stulpas iš pradžių tikrai išgąsdins žvynuotąsias, bet vėliau apšviesta vieta gali jas netgi vilioti.
Pabandykime panagrinėti abu variantus ir kartu nuspręsime, kurie gi iš žvejų yra teisūs arba bent jau arčiau tiesos.
Mums veikiausiai atrodo, kad užšalusiame ir dar apsnigtame vandens telkinyje yra taip tamsu, kad nors pirštu į akį durk. Iš tiesų net giliame ežere pro ledo bei sniego dangą dugną pasiekia šviesa. Tiesa, jos be galo mažai, visgi pakankamai, kad žuvys iš arti sugebėtų įžiūrėti net ir smulkių daiktų kontūrus ar susivokti, kokios spalvos objektas yra prieš jas.
Kita vertus, šviesos srautas, patekęs pro virš gilios ežero duobės išgręžtą eketėlę vargu ar pajėgs apšviesti dugną, kadangi jau pusiaukelėje jis išskys, išsisklaidys ir paprasčiausiai nepasieks gilumos. Šviesos spinduliai nuo savo šaltinio tolsta tam tikru kampu, priklausomai nuo jo galingumo. Be to, vanduo yra kur kas tankesnė terpė nei dujos (oras), ir čia šviesa greičiau netenka dalies savo energijos.
Pagal fizikos dėsnius (tai vadinama šviesos absorbcija) sklindančių šviesos bangų energija medžiagoje virsta jos vidine energija, ir šviesos intensyvumas mažėja. Gal pasirodys keista, bet virsdama vidine energija šviesa netgi įšildo aplinką. Todėl karštą vasaros dieną rekomenduojama būti tamsesnėse patalpose, o kuomet bute pernelyg vėsu, stenkitės, kad į jį pakliūtų kuo daugiau natūralios dienos šviesos (turiu omenyje ne saulę) ir to pakaks, kad kambariuose temperatūra papildomai pakiltų iki 2 °C.
Net jei taip ir nenutiks, šviesoje visada atrodo šilčiau nei visiškoje tamsoje, nors, rodos, aplinkos temperatūra ir tokia pati. Yra paskaičiuota, jog patekusios į vandenį šviesos bangos netenka 25% savo greičio, reiškia, ir tiek pat energijos.
Taip pat pagal fizikos dėsnius šviesos bangos, patekusios iš vienos terpės į kitą, lūžta, tad vandenyje šviesa pasklinda dar plačiau nei ore.
Didžiulę reikšmę šviesos sklidimui vandenyje turi ir to vandens skaidrumas, netgi jo spalva, kuri priklauso nuo jame ištirpusių mineralinių ar organinių medžiagų. Bet kokiu atveju, kuo daugiau vandenyje yra priemaišų, kuo jis drumstesnis, tuo greičiau prigęsta ten patekusi šviesa.
Dar viena sąlyga yra bendras vandens telkinio apšviestumas. Jei pro eketę patekęs šviesos srautas atsiduria ne tokioje kontrastingoje aplinkoje, jis būna beveik nepastebimas.
Tad iš tiesų, kai telkinys storai apsnigtas, o diena pasitaiko itin giedra, pro lede atvertą skylę į vandenį įsiveržia gerai matomas šviesos stulpas. Bet kai ledas skaidrus ar tik vietomis apneštas plonu sniego sluoksneliu, didesnės įtakos pro eketę įleista šviesa aplinkai neturi.
Ledas pagal savo struktūrą yra kieta medžiaga, bet žinant, jog stiklas sumažina šviesos greitį 30 proc., tai beveik tas pats, kaip ir šviesos bangoms sklindant vandenyje.
Iš viso to mano daugžodžiavimo galima daryti išvadas, kad:
1. Užpustytame vandens telkinyje saulėtą dieną išgręžus eketę, į vandenį patenka ryškus šviesos srautas;
2. Esant skaidriam ledui apniukusiu oru lede padarytos skylės žuvys praktiškai nepastebi;
3. Kuo mažesnis telkinio gylis, tuo didesnė tikimybė, kad net ir dugne esančios žuvys matys ryškų šviesos šaltinį.
Tačiau yra ir daugiau niuansų, į kuriuos vertėtų atkreipti dėmesį.
Laboratorinis darbas Nr. 1
Tikriausiai žinote (jūsų žmonos ar draugės – garantuotai), kad įvairių spalvų daiktai skirtingai reaguoja į tokį patį apšvietimą.
Jei moteris nori atrodyti lieknesnė, aukštesnė, išryškinti savo figūrą, ji pasirenka juodos spalvos drabužius, kai nori paslėpti kūno trūkumus – rengiasi baltai. Kaitrią vasarą mes stengiamės dėvėti šviesios spalvos drabužius, žvejodami nors ir šaltą, bet giedrą žiemos dieną ne taip sušąlame galūnes, jei mūvime juodas pirštines ar avime juodus batus. Viskas labai paprasta – balta spalva atspindi dalį šviesos spindulių, juoda – juos sugeria.
Vandens telkinio dugnas gali būti įvairių spalvų. Tiesa, jog dominuoja tamsus: pilkas, rudas, žalių tonų, kartais netgi visai juodas. Tačiau gali būti ir pakankamai šviesus: gelsvas, rusvas, blankiai pilkas. Iš praktikos žinome, kad vandens telkiniai tamsiu dugnu daug greičiau įšyla – virš jų ne taip greitai susidaro ledo pluta, pavasariop jie pirmieji išsivaduoja iš ledo gniaužtų.
Tačiau kaip atrodo iš eketės krintanti šviesa, pasiekusi skirtingų tonų dugną? Tiksliau, kaip atrodo vienos ar kitos spalvos dugnas, kuomet į jį iš viršaus atsimuša koncentruotas šviesos srautas?
Man tai pasidarė įdomu, nes tokie dalykai gali turėti reikšmės renkantis masalo spalvą, juk teoriškai virš skirtingos struktūros dugno tokia pati avižėlė ar blizgutė turėtų atrodyti kitaip. Kadangi žiemą po ledu nenardau, kažkada nutariau atlikti eksperimentą namų sąlygomis. Galbūt jis nėra labai tikslus, visgi kai kurias tendencijas įžvelgti galima.
Į 70 cm siaurą akvariumą pripyliau vandens ir padėjau ant dugno juodo plastiko plokštelę. Indo viršų uždengiau aklinai, ties viduriu palikdamas tik marškinių sagutės diametro skylutę. Maždaug tokią, kokią užpylę eketę sniegu, jame praduriame, kad galėtume į vandenį nuleisti avižėlę.
Akvariumą pastačiau visiškai tamsiame kambaryje. Halogeninio, o jo šviesa man atrodo panašesnė į natūralią dienos šviesą, žibintuvėlio spindulį nukreipiau į dangtyje paliktą skylutę. Šviesa, pasiekusi akvariumo dugną, išplito ir sudarė maždaug 6–7 cm pločio ryškią, beveik vienodai apšviestą lygiais lyg nupjautais kraštais dėmę.
Identišką bandymą padariau, ant indo dugno padėjęs balto plastiko lentelę. Dabar dėmė dugne buvo platesnė ir ne tokia ryški.
Faktas, kad iš eketės ant smėlėto dugno patekusi šviesa mažiau kris į akis žuvims, nei ten, kur gruntas yra juodo dumblo, nors apšviestas plotas šviesiame dugne ir bus didesnis.
Po to pro tą pačią skylutę dangtyje pradėjau nardinti įvairių spalvų avižėles. Kaip ir tikėjausi, žiūrint iš šono, tamsios labiau išryškėjo baltame dugno fone, šviesios – tamsiame. Žiūrint beveik stačiai iš viršaus, skirtumo beveik nebuvo matyti.
Nemažai pas mus parduodamų plokščių avižėlių yra tartum padarytos iš dviejų dalių, nes jų viršus būna dažytas įvairiomis spalvomis, variuotas, nikeliuotas, sidabruotas ir panašiai, o apačia – pilko švino spalvos. Suprantu, kad gamintojai orientuojasi į tai, jog žuvis, žiūrėdama į tokį viršuje esantį masaliuką iš apačios, mato tik tamsų kontūrą, kadangi šviesa krenta žemyn ir neapšviečia apatinės avižėlės dalies.
Visgi tai šiek tiek keista, nes jei žvynuotosios net ir prietemoje sugeba atskirti daikto spalvą pagal tos spalvos bangų ilgį (vizualiai, bent jau mums tamsiame vandenyje daiktai atrodo vienspalviai ir tamsūs – pilki, rudi, žalsvi ar juodi), tai kodėl jos to negalėtų žiūrėdamos iš apačios į viršų?
Spininginiai masalai, kuriuos bandoma dažyti natūraliomis spalvomis, būna nuspalvinti atvirkščiai: jų pilvai šviesesni nei nugarėlės – taip iš tiesų atrodo žuvis. Tokiu pačiu principu dažomos ir poledinėje žūklėje naudojamos švytuoklės.
Tad kodėl avižėlėms, nors kai kurios iš jų savo forma imituoja smulkų mailių, daroma atvirkščiai? Tai tik retorinis klausimas, į kurį tikriausiai neatsakytų ir šių masalų gamintojai.
Šiuo eksperimentu išsiaiškinau dar vieną įdomų faktą. Ryškia holograma dengtos arba paryškintu raudonu, salotiniu pilvu avižėlės daug geriau matomos šviesiame dugne. Veikiausiai šviesos bangos, atsimušusios nuo balto dugno, apšviečia šiuos smulkius masalus iš apačios, ir tuomet nuo avižėlių pilvų dalis tų spindulių vėl grįžta į dugną.
Kada tokios avižėlės būna visai arti grunto, dugne matyti nuo jų apačios atsispindėjusi spalva – rausva, salotinė ar tiesiog įvairūs holograminiai blyksniai. Juodame dugne šitokio efekto praktiškai nebūna.
Tačiau reikia turėti omenyje, kad vandens telkinio dugnas nėra toks lygus, kaip mano naudoti plastiko lakštai. Todėl net ir būdamas labai šviesus, jis taip stipriai neatspindės šviesos.
Tęsinys kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas
