Ūsorių – dugnine ant kukurūzų. Žūklė europietišku stiliumi
Nesuklysiu pasakęs, kad ūsorius yra vienas geidžiamiausių mūsų žvejų laimikių net nesvarbu kokį žūklės būdą jie pasirinktų: meškeriotų dugnine, plūdine, spiningautų ar museliautų. Gal kai kam šis pasakymas atrodo gana keistas, tačiau ūsorių galima tikslingai žvejoti dar ir spiningu bei museline. Taip pat nesumeluosiu, jei teigsiu, jog pagautas upėje stambus ūsorius tampa kuriam laikui tų apylinkių legenda. Galbūt išimtis yra Nemuno aukštupys, kur šių žuvų populiacija dar gana didelė, o jų gaudymą dzūkai įsisavinę labiau nei bet kurio krašto meškeriotojai.
Kodėl žvejams ūsorius yra labai geidžiamas laimikis atsakysiu vos keliais žodžiais: nes vargu ar bent viena mūsų gėlųjų vandenų žuvis jam prilygsta jėga ir ištverme.
Tai, kad ūsoriai sužvejojami gana retai yra kelios priežastys. Nežinau, kuri iš jų svarbesnė, bet, manding, pastaroji atima bet kokią galimybę pagauti šią žuvį. Jei ne visur, tai bent ten, kur ūsorių yra dar pakankamai daug.
Negaliu, nėra, nenoriu ar nemoku?
Kalbu, suprantama, apie rudeninius žūklės, t. y. bet kokios arba žvejybos natūralios kilmės masalais, draudimus. Bėda ta, kad ūsorių aktyvumo laikotarpis sutampa su lašišų migracija, vienos ir kitos žuvys laikosi panašiose arba tose pačiose vietose.
Ir tai, beje, ne siauri seklūs didesnių upių aukštupiai ar mažesniosios upės, didesni upeliai, kur lašišos neršia, nes čia ūsorių niekas negaudo dėl elementarios priežasties – ten stambesniosios šios rūšies žuvys neužsibūva, galima rasti nebent jų jauniklius, o Neries vidurupis, jos aukštesnioji dalis, taip pat Šventoji, Dubysa, dar keletas panašaus dydžio sraunesnių mūsų upių. Ūsoriai laikosi deguonimi prisodrintame greitame arba vidutinės tėkmės vandenyje, apsistoja upių ruožuose, kur dugnas akmenuotas, žvyruotas ir tai vėl sutampa su pro šalį praplaukiančių lašišažuvių pomėgiais.
Todėl normaliai ūsorių žvejybai telieka tik Nemunas, bet ne visas, nes žemiau Kauno HE irgi yra draudžiamų „zonų“, kurios, pasikartosiu, kaip tik sutampa su ūsorinėmis vietomis, bei nedidelė Neries atkarpa nuo žiočių iki Jonavos. Ir tokie draudimai lemia, kad tam tikrose upėse, jų ruožuose ūsoriai žvejojami intensyviau (vadinamasis žūklės „presingas“), dėl ko jų gretos kai kuriose upių atkarpose išretėja.
Aš nesiimu spręsti, teisinga tai ar ne, čia yra ne tokio pobūdžio rašinys, tiesiog konstatuoju faktą, kuris daugelio žvejų konstatuojamas jau ne pirmi metai.
Kita priežastis – ūsorių populiacijos sumažėjimas. Bet ši priežastis abejotina, nes, pasak, ichtiologų dabar šių žuvų kiekis yra mūsų upėse nors ir yra sumenkęs, jei lygintume, kas buvo prieš dvidešimt metų, tačiau kai kuriose upėse pakankamai stabilus ir prilyginamas vidutiniškam, pavojaus varpais dėl totalaus ūsorių nykimo kol kas skalambyti nereikia.
Jei atkreipėte dėmesį į Žvejybos Mėgėjų taisykles, ten nėra draudimo žvejoti ūsorius jų neršto metu. Paaiškinsiu tiems, kurie gaudo tik plėšrūnes arba kilmingas žuvis. Ne visos karpinės žuvys (ūsorius iš jų tarpo) kimba neršto metu, nepainiokite su žiobriais ar aukšlėmis. Kita vertus, prieš nerštą irgi nelabai šią žvynuotąją pagausi.
O jei ir pasiseks netyčia, nušviesiu, kad mokslinėje literatūroje nuolat akcentuojama, jog ūsoriaus ikrai yra nuodingi. Čia panašiai, kaip su bobausių valgymu – jei teisingai paruoši, tada gali valgyti, jei ne – gali ir apsinuodyti. Neragavau, nežinau, nesu girdėjęs, kad kam greitosios pagalbos reikėtų, bet jei taip sako...
Sudėtingiau mokslininkams yra tirti Nemuną, ypač jo žemesniąją dalį, ir tyrimų rezultatai neretai neatspindi realios ūsorių padėties šioje upėje, duomenys būna gana prieštaringi, nes tyrimai paprastai atliekami skaičiuojant pirmamečius ir antramečius jauniklius. Pasak ichtiologų, metai metams nelygūs, tad kai kada ūsoriai išneršia pakankamai gerai, bet pasitaiko, kad iš jų ikrų išsirita tik labai mažai palikuonių. Arba pirmamečiai ūsoriukai nesulaukia kitos vasaros.
Priežastis mažai akcentuojama – užsitęsę šalti ir sausi pavasariai. Vėlgi nesiplėsiu aiškindamas kodėl, pasakysiu trumpai ir aiškiai, kuo tai baigiasi kai kurioms šios rūšies žuvims – maži ūsoriukai, pasak mokslavyrių, numiršta iš bado.
Klimato kaita, upių vandeningumo sumažėjimas (priminsiu, kad ūsoriai neršia vos pusmetrio gylyje sekliose sraunumose) labai įtakoja ūsorių gausą. Jei tai menkiau atsiliepia kai kurioms mažesnėms šaltiniuotoms upėms, tai kitoms, kurių vandens lygis labiau priklauso nuo kritulių, ši problema tampa vis opesnė.
Beje, Nemuno ūsorių populiacijai žemiau Kauno HE tikras „peilis“ yra nuolatinis vandens lygio svyravimas dėl turbinų įtakos, tai trukdo jų nerštui. Jei dar pridėjus ir šiuo metu suintensyvėjusį žemsiurbių darbą, kai ištisi upės ruožai paverčiami „dykumine“ zona, manding, kad ūsorių gausa Nemuno žemupyje tik mažės, o žvejai, pagavę šias žuvis, jų nuotraukas įsirėmins „aukso rėmuose“.
Gal perdėjau, gal... Kita vertus, visiškai nepagalvojama, kad Lietuva – šiauriausia ūsorių išplitimo arealo riba (Skandinavijos, Anglijos neskaitau), šiauriau Nemuno baseino ūsoriai nebegyvena ir jų žūklė, tarkim, latviams jau yra savotiška egzotika, kuri gali pritraukti turistų.
Mūsų žvejų susidomėjimas ūsorių žūkle irgi mažėja. Tai išties sunkiai pagaunama žuvis ir tikrai ne kiekvienas ryžtasi tiksliniam ūsorių meškeriojimui. Pabandyti gal ir pabando, bet paprastai pirmieji bandymai baigiasi fiasko ir nusispjovę į tokią žūklę dugnininkai verčiau gaudo karšius, meknes, plūdininkai – šapalus, kuojas, spiningautojai – lydekas ar lašišas.
Dauguma naujai „apsikrikštijusių“ žvejų nori greitai sumeškeriojamo, bet įspūdingo laimikio, o žuvaujant ūsorius reikia begalės kantrybės ir ne ką mažiau laiko bei žinių. Deja, laikas šiais laikais yra beveik visiems didelis deficitas, o daugumai žinios – bereikalingas bagažas. Hm... Tad gal visgi esmė toje patarlėje apie blogą šokėją?
Jei „kažkas“ nutraukia kabliukus...
Atsitiktinai užkibę ūsoriai retai kada ištraukiami. Čia panašiai, kaip spiningaujant šapalus ar ešerius netyčia „įsegsi“ lašišą ar šamą – įranga ne ta ir žuvis paprasčiausiai nutrauks valą. Aišku, kalbu apie bent poros kilogramų ūsorius, nes man, tarkim, kartais Neries vidurupyje, dar iki tų nelemtų visuotinų draudimų, žvejojant dugnine per vieną naktį kartais pakliūdavo ir po penkis 15–20 cm dydžio ūsoriukus.
Laimei, kabliukas šioms žuvims dažniausiai įsisega į jų mėsingas lūpas, bet ne giliai gerklėje, tai be jokių sužalojimų mažyliai grįždavo atgal į upę.
Nors ūsoriai vardijami kaip dugno gyviais besimaitinančios žuvys, užtenka pažiūrėt į jų žiomenis ir nesunkiai tai suprasi, visgi jie suryja kažkiek ir dumblių bei kitos „žalumos“. Šioje vietoje turiu šiokių tokių pamąstymų, kuriais norėčiau pasidalinti su skaitytojais.
Nors žuvies (kalbu apie konkrečią rūšį) genų neperdarysi, tačiau yra toks dalykas, kaip tam tikrų vietinių, turint omeny šalies mastu, nes juk nesulyginsi, tarkim lygumomis ir labiau kalnuotomis vietovėmis tekančių upių, žvynuotųjų populiacijų tendencija maitintis kažkokiu maistu daugiau, nei kažkur kitur. Jos tarsi kažkiek labiau nukrypsta nuo bendro mitybinio konteksto, ypač, jei lygintume, pavyzdžiui, labiau pietuose gyvenančias tos rūšies žuvis su šiaurinėmis.
Noriu pasakyti, kad mūsiškių ūsorių racionas gali (ar taip iš tiesų – atsakytų tik mokslininkai po ilgalaikių tyrimų) būti ne itin panašus su tų ūsorių, kurie gyvena kur nors Vengrijoje. Klimatinės sąlygos taip pat daro savas pataisas. Žodžiu, čia veiksnių yra begalė, jie visi tarpusavyje susiję, daug nesiplėsiu.
Taip kalbu todėl, kad vidurio Europoje ir piečiau ūsorius gana įprasta žvejoti augaliniais masalais, jie gana gausiai jaukinami. Pas mus liktum nesuprastas, jei į Nemuno vandenį piltum prievilus ir paklaustas, ką ruošiesi žuvauti, atsakytum, jog ūsorius.
Visgi ūsoriai – karpinės žuvys, o karpinės – sąlyginai greitai prisitaikanti žvynuotųjų grupė, tad (vėlgi genetiškai plačiąja prasme) vargu ar yra labai didelis skirtumas tarp karoso ir ūsoriaus. Čia aš suku link to, kad karpinės žuvys gana greitai įpranta jaukinamos, po kurio laiko ima kibti ant kažkokių anksčiau ignoruotų masalų.
Neatmeskime tokio faktoriaus, kaip klimato šiltėjimas. Meteorologinės sąlygos, kurios buvo būdingos prieš pusšimtį metų, sakysim, Vokietijos vidurio regionuose, dabar veikiausiai panašios pas mus.
Žodžiu, mes taip pat galime jaukinti ūsorius ir visai sėkmingai juos meškerioti žirniais, kukurūzais ar tešla. Ūsoriams tinkamos tešlos aš tikrai nepasiūlysiu, nes išties nemoku tokios pasidaryti, net nežinau, ar kas taip žuvauja (teoriškai galima), bet žirnių ir kukurūzų – kodėl ne? Rašiau jau ne vieną straipsnį apie geriausius masalus ūsoriams, „pasigooglinkite“ ir rasite, ten suminėjau visą eilę gyvūninės kilmės masalų, bet apie augalinius tik užsiminiau probėgšmais.
Atvirai pasakius, savo straipsniuose mėgstu grįžti į praeitį, bet šįsyk pasielgsiu nebūdingai – šią vasarą man ne vienas dugnininkas guodėsi, kad bežvejojant šapalus užkibo „kažkas“, kas nutraukė valą, nes buvo stambus, stiprus, na, tiesiog neatkeliamas nuo dugno. Po žiobrių gaudymo aš šįmet kol kas mažai meškeriojau upėje dugnine, daugiau žuvavau plūdine arba spiningavau, bet pernai ir užpernai man nutiko irgi panašiai. Jei niekada tikslingai nebūčiau žvejojęs ūsorių, masalą prarijusią žuvį irgi vardyčiau „kažkuo“, gal manyčiau, kad kukurūzais susigundė sulaukėjęs karpis. Bet tai buvo ūsorius, galėčiau lažintis, nes tose vietose anksčiau šių žuvų pakliūdavo, kuomet „nusitaikydavau“ į tikslinę žvejybą, juolab pagal pasipriešinimo manierą tai aiškiau nei aišku – tik ūsorius nesulaikomai veržiasi į vidurį upės, plaukia visai padugne skersai tėkmės ir prieš srovę, gula tarp akmenų.
Galiausiai – juk tenai prieš keletą metų net ir išsitraukiau ūsorių būtent prarijusį kukurūzą. Aišku, įveikiau tik tada, kai atsinešiau atitinkamą įrangą su tvirtesniais valais ir jis užkibo dar sykį, nes lig tol man nutikdavo tai, ką rašiau. Ne gigantas, bet 3,2 kg šios rūšies žuviai anksčiau šapalams naudotas 0,16 mm diametro monofilamentinis pavadėlis buvo per silpnas.
Po to pradėjau ūsorius ant kukurūzo žvejoti specialiai. Kaip man sekėsi, kokia buvo žūklės taktika, kokią naudojau įrangą ir apie visa tai, kas šių žuvų žūklę daro efektyvią – jau kitame straipsnyje.
Romualdas Žilinskas
