Ūsorių – dugnine ant kukurūzų. Taktika, įranga ir visa kita
Praeitame rašinyje paminėjau eilę priežasčių, kodėl mes norime pagauti ūsorių, bet jo nepagauname. Straipsnio pabaigoje užsiminiau, kad augalinės kilmės masalu pirmąjį ūsorių sužvejojau atsitiktinai begaudydamas šapalus, o po to...
O po to kitą sezoną pusę rugpjūčio ir pirmas dvi rugsėjo savaites toje pat vietoje ūsorius žvejojau kukurūzais tikslingai.
Dabar bandžiau žuvauti ignoruodamas šapalų įtarumą, jie man buvo tik priegauda ir rišdavau 0,20–0,22 mm pasaitėlį, naudojau vos storesni paprastą valą. Tiesa, ant kabliuko kabindavau tai sliekus, tai „dzikų“ puokštę, tai kukurūzo grūdą su dviem musės lervomis ir per maždaug mėnesį laiko nuosekliai žuvaudamas beveik tris sykius į savaitę sumeškeriojau tris ūsorius nuo 2,5 iki 3 kg sveriančius ūsorius, kurių du užkibo būtent ant kukurūzų „sumuštinių“.
Masalas – 1+2
Akcentuočiau, kad nors ūsorius ir gali praryti naktinius sliekus, ant jų dažnai meškeriodavau šias žuvis, bet kažkodėl nelabai gundosi keliais kukurūzo grūdais. Vienas grūdas ir dvi lervos, kaip vėliau įsitikinau, yra optimalus variantas.
Tiesa, tai gali būti ir stambus grūdas, tikrai neprasti ir tie žūklės parduotuvėse parduodami stambūs „pagerinti“ kukurūzai. Regis, koks skirtumas – du maži ar vienas didelis, bet žuvys kažkaip atskiria.
Pastebėjimas – dvi musės lervos ant kabliuko gylio srovėje labiau sukasi, nei viena ar kelios (gal todėl ir gundo ūsorių?), tad būtina rišti suktuką, pageidautina kokybišką, nes susisuks pavadėlis.
Manau, kad aname rašinyje mano minėti ūsoriai todėl ir nutrūkdavo, nes ant kabliuko būdavo veriamas vienas kukurūzas, o tai reiškia, kad žvejai gaudydavo ne pačius stambiausius šapalus, karšius, todėl ir įranga netinkama kovingoms didelėms žuvims. Tikslingai išsiruošę ūsorių riškite tvirtus kabliukus. Ūsai geba juos atlenkti, nors kabliukai gerai susminga į mėsingas šių žuvų lūpas. Ir neretai ūsoriai pasikerta patys, nes dažniausiai griebia masalą be ilgo ragavimo.
Jie nesibaido stambių kabliukų, bet kada masalas palyginti smulkus, aišku, kad nekibs, jei kabliukai bus labai dideli. Žuvaudamas kukurūzais naudoju tuos tipinius trumpakočius skirtus dugninei, geltonos spalvos, rečiau juodus.
Reikėtų pasakyti, kad ūsoriai gerai masalus griebia maždaug iki spalio vidurio ar pabaigos, daug priklauso, koks yra ruduo, ir augalinės kilmės vilioklius čiumpa visą tą laiką. Tad gal visgi klimato atšilimas čia ne prie ko, nes, kiek menu, ūsorių žūklės pikas visada prasidėdavo nuo rugpjūčio ir baigdavosi spalį. Lapkritį dar galima pagauti, bet vėliau jau ne.
Įdomu tai, kad įpusėjus rudeniui ūsorius įmanoma vienodai sėkmingai žvejoti visą parą. Jei vasarą ūsų dažniausiai sumeškeriodavau naktimis, tai rudenį gali pagauti nors ir vidurdienį. Kita vertus, žuvaujant augaliniais masalais šita „kiauros paros“ tendencija labiau matoma ir šiltuoju metų laiku. Skirtumas – esant šiltam vandeniui dieną tenka toliau užmesti masalą.
Deja, kai toli meti masalą, iškyla problema jaukinant. Kukurūzų grūdai ne tas jaukas, kurį gali toli nusviesti, o ir greitai srovės nunešami.
Aišku, galima naudoti šėryklėles. Tačiau tose vietose, kur žuvaudavau ir šiaip jau dugne palikdavau po keletą svarelių, šeryklėlės kliūtų dar labiau. Kita vertus, reikėtų itin sunkių, o tada įrangą tektų derinti tarsi gaudant krokodilus, nes toli nuo kranto ir tėkmė stipri. Čia jau ne mano stilius, aš ir taip nesu pratęs žuvauti su tokiais storais valais ir pavadėliais – tai maksimumas, kurį galiu psichologiškai pakęsti...
Tikėtina, kad su specialiu kaušeliu skersai upės ar net prieš tėkmę nusviesti „palaidi“ kukurūzai nenuslinkdavo dugnu daug toliau nei besiplaikstantys ant 70 cm ilgio pavadėlio akmenuotame grunte ant 20–40 g švininių šratų „įsodinti“ masalai. Logika paprasta – dugnas nelygus, nes yra įdubų ir kalnelių, ten gana daug kumščio dydžio ar stambesnių akmenų, be to paviršinė ir vidurinė tėkmė stipresnė nei upės srautas žemesniuose vandens sluoksniuose. Reikia manyti, kad dalis kukurūzų atsidurdavo pageidautiname dugno plote.
Jaukinant ūsorius konservuotais kukurūzais nereikia tokio kiekio, kaip gaudant, tarkim, karšius. Gal paradoksalu, nes juk sakiau, jog grūdus neša tėkmė, tačiau tada koks skirtumas – supilsi į vandenį 12 litrų jauko ar tris-keturias skardines. Beje, tiek man pakakdavo pusdienio žūklei.
Tvirta įranga yra privalumas
Kaip ir sakiau, įranga žuvaujant ūsorius yra labai svarbi. Kadangi pakirstas ūsas mėgsta slėptis tarp akmenų kur nors upės viduryje, tai reikėtų ilgesnių dugninių. Turi jos ir kitą privalumą – mažiau valo būna vandenyje – menkiau svarelį rita tėkmė. Suprantama, kad meškerės statomos ant kuoliukų statesniu kampu.
Bet vėjuotą dieną taip statyti dugnines ne itin patogu, juolab vėjas lanksto meškeres, o ūsoriaus kibimas kartais būna visai neišraiškingas. Labai retai, gal vieną sykį iš penkių, ir taip dažniau nutinka žuvaujant gyvūninės kilmės masalais, bet visgi pasitaiko meškeriojant ir kukurūzais.
Kotų reikėtų tvirtesnių. Svareliai, kaip jau sakiau, ne pusės plytos svorio, visgi gali prireikti ir dusyk sunkesnių. Ypač žuvaujant Nemuno tėkmėje, beje, straipsnyje aš kalbėjau apie Nerį ir konkrečią vietą.
Tvirta meškerė praverčia ir tuomet, kada ūsorius „sėda“ toli nuo kranto tarp akmenų ir tenka jį kaip nors iš ten krapštyti. Nors gal ne, nes krapštyk nekrapštęs – nutrūks, jei naudosi jėgą. Lai guli, o tu pailsėk, parūkyk (nesveika), suvaldyk geriau savo adrenaliną, kad nesikarščiuotum – nusibos ir pats išlįs.
Žinoma, jei neapsuko valo apie kokią nors dugno kerplėšą ar stambų akmenį. Jis kitaip nei šamas – guli ir nekruta, netrina gijos į kliuvinius. Tada šoka iš vietos ir vėl „važiuoja“, gal iki kitos patogios vietos atsipūsti. Žuvis taupo jėgas tokiu būdu, nors tas taupymas įdomus – kokio galo plaukti tada prieš tėkmę?
Žodžiu, traukimo procesas gali ilgai užsitęsti ir čia tarsi vienodų komandų krepšinio varžybos – laimės ta, kuri turi daugiau rezervų, kantrybės, laikosi plano ir nepadarys klaidos lemiamu momentu. O žvejo klaida gana dažnai būna prastas įrangos sureguliavimas, atlinkęs kabliukas, valo trūkimas ties mazgu ir, suprantama, pasikarščiavimas.
Gulintį tarp akmenų ūsorių galima bandyti išjudinti įtempiant valą ir daužant per kotą delnu – valu, jei jis ne itin minkštas ir tamprus, persiduodanti vibracija, reikia manyti, žuviai tai nepatinka, nes man tokiu būdu yra pavykę ne kartą vėl priversti plaukti ūsorių. Kai jis ima silpti, jau galima jausti, nes ūsoriaus plaukimas prieš tėkmę tampa lėtesnis, ne toks užtikrintas, žuvis tarsi mažiau glunda prie dugno.
Ir vėl tvirta ilga meškerė suteikia žvejui pranašumą, kadangi jis gali ūsoriui anksčiau pradėti diktuoti savo sąlygas, ūsas greičiau ir labiau pavargs.
Esu traukęs ūsorių su pakankamai tvirtu valu, bet lanksčia dugnine meškere. Nemeluosiu, gal trijų kilogramų žuvį varginau apie pusantros valandos. Nors meškerė lengva, bet „nusikaliau“ labiau nei laikydamas rankose sunkesnį, bet tvirtą kotą.
Didžiausia problema – ūsorius, regis, pasiduoda, pavargęs, jau matau palei pat krantą, belieka pakišt graibštą arba paimt ranka, bet... apsisuka ir šauna atgal į upės vidurį. Ir taip staiga, kad vos spėju sureaguoti – žuviai prasideda naujas jėgų antplūdis. Su liaunu meškerykočiu jos tikrai nesulaikysi, vėl prasideda kova iš naujo...
Tokiais momentais viskas svarbu: ritės sureguliavimas, valo tamprumas ir tvirtumas, meškerės lankstumas. Vėlgi kaip ir prieštaraučiau sau, nes „minkštesnė“ dugninė labiau amortizuoja, tačiau pilnai pakanka jos viršutinės dalies – juk ne visiškas kuolas.
Bet pintas valas tokiu atveju būtų jau nelabai gerai, nes ūsoriaus „kūlverstis“ toks staigus, kad esant pintai gijai gali trūkti pavadėlis – amortizacija nespės persiduoti ritei ir meškerei. Pintas pasaitėlis juo labiau trūks – netikite, galite namuose pasidaryti testą: staigiai timptelėkite pintą giją ir paprastą valą. Tik pirštų neįsipjaukite...
Kaip supratote, sistemėlė yra su šoniniu pavadėliu, tai – vienintelis įmanomas variantas akmenynuose, bent jau aš kito nežinau. Kiek aukštai bus pakeltas pavadėlis – priklauso nuo dugno pobūdžio. Jei daug akmenų, jie didesni – maždaug 15–20 cm, jei gruntas žvyruotas, akmenys maži, tuomet pakanka ir 7–10 cm.
Užmetimo nuotolis pasaitėlio ilgį irgi koreguoja, nes toli užmestas masalas su meškerės viršūne sudarys didesnį kampą ir teks rišti pavadėlį aukščiau.
Kažkodėl daug žvejų galvoja, kad ūsoriai laikosi kažkur vagoje, aš irgi šiame straipsnyje užsiminiau apie tolimus užmetimus. Bet neturėjau omenyje giliausių upės vietų. Ūsoriai gelmėje tupės labiau atvėsus vandeniui, dabar jie aktyviai maitinasi, tad ėdesio susiranda ten, kur sekliau. Ne keliasdešimties centimetrų gylyje, tačiau tose sąlyginėse nutolusiose nuo kranto seklumose, kur yra povandeninės rėvos. Ir nebūtinai kliokiančioje srovėje, ten gali būti tėkmė tik vidutinė, bet ji netolygi.
Gal šios žuvys atplauks ir visai netoli kranto, vos 5–10 m nuotoliu, tačiau tada jau ten bus giliau nei visame upės ruože tokiu pat atstumu nuo sausumos. Bet pastarasis atvejis veikiau Neries, o ne Nemuno specifika.
Labai neblogos vietos ties dugno išgraužomis (tai ne vaga, veikiau – jos atšaka, savotiški grioviai), kur būrelis ūsų šmirinės ties „išėjimais“ iš gelmės. Nors gal veikiau „įėjimais“, nes tai bus nuožulnus šlaitas prieš gilią vietą. Rašinyje paminėjau ir žirnius. Bet tai jau kitas masalas, kitas ir straipsnis. Kada nors...
Romualdas Žilinskas
